Užsuko vieną dieną į svečius kaimynė su dviem dukrelėm. Pabendravom, vaikai įsižaidė, išsiskirt nenori, o mums kaip ir darbus norisi nudirbti dar...
– Klausyk, gal tegul tavo vaikai važiuoja pas mus – pabus visi kartu, pažais, o mudvi pasidarysim, ką ketinusios... Kaip sakai?
Pasiūlymą priėmiau, nors tokiais momentais jau esu kiek atsargi – visada pergyvenu, kaip šalia kitų žmonių elgsis mano vaikai, ar nekrės šunybių, neerzins vieni kitų... Na bet, kaip sakoma, nepabandysi – nesužinosi.
Po keleto valandų grįžus vaikams iš kaimynės išgirstu:
– Tavo vaikai – tobuli. Mandagūs, paslaugūs, vienas kitą taip gražiai globoja... Tai ne mano merginos, kurios nuolat pešasi...
Klausau ir negaliu patikėti: čia tikrai apie mano vaikus, kurie namuose nuolat ieško priekabių, vienas kitą erzina ir nuolat krečia visokiausias eibes? Tikrai?.. Tačiau neabejotinas draugės tonas neleidžia suabejoti, kad tas kelias valandas buvo iš tiesų taip.
Ne pirmą kartą suku galvą, kodėl vaikai vienokioj aplinkoj elgiasi vienaip, o kitoje – kitaip... Kodėl šalia vienų jie krečia šunybes, o kitoje aplinkoje – nors prie žaizdos dėk..? Pasidalinsiu atsakymu, kurį tarsi atsitiktinai radau viename straipsnyje: vaikai leidžia sau išdykauti ir parodyti tą savo bjaurųjį „aš“ tik prie tų žmonių, šalia kurių jie jaučiasi saugiai, patogiai, kuomet yra palaikomi. O gerai perkračiusi smegenis suprantu, kad tikrai taip. Ir nors kartais tikrai liūdna, kad prie man brangių žmonių mano atžalos elgiasi siaubingai, taip tarsi „griaudamos“ draugystę, šiandien suprantu – taip elgdamiesi jie pasitiki tais žmonėmis, tikėdamiesi, kad anieji sugebės juos priimti tokius, kokie jie yra: vaikiškus, valiūkiškus, nebijančius klysti, bandyti ribas, nebijančius būti vaikais. Dažnai savo mintyse nešiojuosi tą pernai atrastą mintį apie Įstatymą ir Malonę auklėjant vaikus. Ir suprantu, kad vaikai kiekvienąsyk mums suteikia daugybę progų pažvelgti į save, į savo trūkumus, į savo širdies nuostatas ir į tas karteles, kurias taip aukštai dažnai užkeliame jiems, bet taip žemai nuleidžiame patys savo ydoms.
Neslėpsiu – iki vaikų gimimo buvau pakankamai didelė perfekcionistė. Nepamenu, kada ja tapau, o kasdienybėje, mane vėl įtraukusioje į pakankamai intensyvią rutiną, dabar jau sunku atrinkt, kodėl tokia tapau. Kita vertus regis, kad atėjo metas, kai geometrine progresija aplinkui daugėja ženklų, padedančių leisti kartelę žemyn. To kasdien mane moko vaikai. Galbūt moko ir jus. Klausimas tėra vienas – priimame jų pamokas, ar ne.
Tuo pačiu mintimis kai tik galiu grįžtu prie įspūdžių iš pasaulinės konferencijos, kurioje ne vienas lektorius kalbėjo apie tą patį perfekcionizmą. Jiems atliepia ir kitos mano pamėgtos konferencijos dalyviai. Šį kartą iš jų tarpo išskiriu Rachael Carman. Ši paprasta, o kartu ir labai įspūdinga moteris, išauginusi kartu su savo vyru Davis ir namuose išugdžiusi septynetą vaikų, atkreipė mano dėmesį tuomet, kai prabilo apie tą patį žvėrį – perfekcionizmą: gyvenimą pagal TV ir visuomenės sukurtus stereotipus, verčiančius jaustis nevykėliais, jei tų menamų „aukštų standartų“ nepasiekiame. Prisižiūrime Pinterest'e gražių vaizdelių, prisigraibome kažkieno įgyvendintų projektų, kurie mus verčia bėgti, lėkti, skubėti ir vis tiek nieko nespėti. Į vietas viską padėjo susistatyti Rachаel pranešimas jau minėtoje konferencijoje „Dėmesio: Nerimo apsėstos (obesesinio-kompulsinio simdromo kamuojamos) perfekcionistės, atvėskite! Ir jos knyga „How to Have a H.E.A.R.T. For Your Kids“ (bandau verst pagal knygos esmę: „Kaip rasti vietos vaikams savo Š.I.R.D.Y.“), kurią šviežiai baigiau skaityti. Racheal, kaip buvusi mokymosi šeimoje skeptikė, knygoje dalinasi kelionės į vaikų mokymą namuose prisiminimais, kuomet neradusi savo pirmagimiui idealios mokytojos, buvo priversta imtis jo mokymo pati. Pradžioje, kaip ji tikėjosi, – tik vieniems metams. Nes tai – ne jai. Juk ji turi tęsti karjerą, ji turi gyventi savo gyvenimą! Kaip jūs drįstate atimti iš jos tokią prabangą?.. Tik štai, laikui bėgant, viskas vertėsi aukštyn kojomis, nes vaikai vienas po kito leido žemyn jos perfekcionizmo kartelę ir leido suprasti, kas gyvenime svarbiausia.
– Klausyk, gal tegul tavo vaikai važiuoja pas mus – pabus visi kartu, pažais, o mudvi pasidarysim, ką ketinusios... Kaip sakai?
Pasiūlymą priėmiau, nors tokiais momentais jau esu kiek atsargi – visada pergyvenu, kaip šalia kitų žmonių elgsis mano vaikai, ar nekrės šunybių, neerzins vieni kitų... Na bet, kaip sakoma, nepabandysi – nesužinosi.
Po keleto valandų grįžus vaikams iš kaimynės išgirstu:
– Tavo vaikai – tobuli. Mandagūs, paslaugūs, vienas kitą taip gražiai globoja... Tai ne mano merginos, kurios nuolat pešasi...
Klausau ir negaliu patikėti: čia tikrai apie mano vaikus, kurie namuose nuolat ieško priekabių, vienas kitą erzina ir nuolat krečia visokiausias eibes? Tikrai?.. Tačiau neabejotinas draugės tonas neleidžia suabejoti, kad tas kelias valandas buvo iš tiesų taip.
Ne pirmą kartą suku galvą, kodėl vaikai vienokioj aplinkoj elgiasi vienaip, o kitoje – kitaip... Kodėl šalia vienų jie krečia šunybes, o kitoje aplinkoje – nors prie žaizdos dėk..? Pasidalinsiu atsakymu, kurį tarsi atsitiktinai radau viename straipsnyje: vaikai leidžia sau išdykauti ir parodyti tą savo bjaurųjį „aš“ tik prie tų žmonių, šalia kurių jie jaučiasi saugiai, patogiai, kuomet yra palaikomi. O gerai perkračiusi smegenis suprantu, kad tikrai taip. Ir nors kartais tikrai liūdna, kad prie man brangių žmonių mano atžalos elgiasi siaubingai, taip tarsi „griaudamos“ draugystę, šiandien suprantu – taip elgdamiesi jie pasitiki tais žmonėmis, tikėdamiesi, kad anieji sugebės juos priimti tokius, kokie jie yra: vaikiškus, valiūkiškus, nebijančius klysti, bandyti ribas, nebijančius būti vaikais. Dažnai savo mintyse nešiojuosi tą pernai atrastą mintį apie Įstatymą ir Malonę auklėjant vaikus. Ir suprantu, kad vaikai kiekvienąsyk mums suteikia daugybę progų pažvelgti į save, į savo trūkumus, į savo širdies nuostatas ir į tas karteles, kurias taip aukštai dažnai užkeliame jiems, bet taip žemai nuleidžiame patys savo ydoms.
Neslėpsiu – iki vaikų gimimo buvau pakankamai didelė perfekcionistė. Nepamenu, kada ja tapau, o kasdienybėje, mane vėl įtraukusioje į pakankamai intensyvią rutiną, dabar jau sunku atrinkt, kodėl tokia tapau. Kita vertus regis, kad atėjo metas, kai geometrine progresija aplinkui daugėja ženklų, padedančių leisti kartelę žemyn. To kasdien mane moko vaikai. Galbūt moko ir jus. Klausimas tėra vienas – priimame jų pamokas, ar ne.
Tuo pačiu mintimis kai tik galiu grįžtu prie įspūdžių iš pasaulinės konferencijos, kurioje ne vienas lektorius kalbėjo apie tą patį perfekcionizmą. Jiems atliepia ir kitos mano pamėgtos konferencijos dalyviai. Šį kartą iš jų tarpo išskiriu Rachael Carman. Ši paprasta, o kartu ir labai įspūdinga moteris, išauginusi kartu su savo vyru Davis ir namuose išugdžiusi septynetą vaikų, atkreipė mano dėmesį tuomet, kai prabilo apie tą patį žvėrį – perfekcionizmą: gyvenimą pagal TV ir visuomenės sukurtus stereotipus, verčiančius jaustis nevykėliais, jei tų menamų „aukštų standartų“ nepasiekiame. Prisižiūrime Pinterest'e gražių vaizdelių, prisigraibome kažkieno įgyvendintų projektų, kurie mus verčia bėgti, lėkti, skubėti ir vis tiek nieko nespėti. Į vietas viską padėjo susistatyti Rachаel pranešimas jau minėtoje konferencijoje „Dėmesio: Nerimo apsėstos (obesesinio-kompulsinio simdromo kamuojamos) perfekcionistės, atvėskite! Ir jos knyga „How to Have a H.E.A.R.T. For Your Kids“ (bandau verst pagal knygos esmę: „Kaip rasti vietos vaikams savo Š.I.R.D.Y.“), kurią šviežiai baigiau skaityti. Racheal, kaip buvusi mokymosi šeimoje skeptikė, knygoje dalinasi kelionės į vaikų mokymą namuose prisiminimais, kuomet neradusi savo pirmagimiui idealios mokytojos, buvo priversta imtis jo mokymo pati. Pradžioje, kaip ji tikėjosi, – tik vieniems metams. Nes tai – ne jai. Juk ji turi tęsti karjerą, ji turi gyventi savo gyvenimą! Kaip jūs drįstate atimti iš jos tokią prabangą?.. Tik štai, laikui bėgant, viskas vertėsi aukštyn kojomis, nes vaikai vienas po kito leido žemyn jos perfekcionizmo kartelę ir leido suprasti, kas gyvenime svarbiausia.
Negana to – vieną vakarą užkliuvau už interviu su Alison Gopnik, kurios knygą „Sodininkas ir skulptorius: ką nauji vaikų raidos tyrimai teigia mums apie vaikų ir tėvų santykius“ seniai noriu perskaityti. Ji taip pat kalba iš esmės apie tą patį perfekcionizmą ir perdėtus lūkesčius: „...mes turbūt pirmoji tėvų karta, kuriai tenka intensyviau užsiimti su vaikais. Iš čia kyla didelė sumaištis ir nesaugumo jausmas. Kita vertus, iš mokyklos, studijų laikų bei profesinės veiklos mes atsinešame kryptingo, į tikslą orientuoto darbo patirtį. Ir štai šį modelį mes bandome perkelti į šeimyninį gyvenimą. Ir susikertame... nes ugdymas nėra į tikslą orientuota veikla.“ Knygą jau užsisakiau, todėl laukiu nekantriai, kol ji pasieks mano rankas. O tuo tarpu skaitau kitą – D. Kindlon, M. Thompson „Augant Kainui. Kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį.“ Skaitau ir kaifuoju. Ir mintyse jau kuriu kontrargumentus visiems, pagataviems užsipulti septynmečio krizę išgyvenantį mano jaunuolį. Tiesa, šioje vietoje esu be galo dėkinga dar ir vienai garbiai edukologijos mokslų daktarei, pažįstančiai mano atžalą jau penkeri metai ir turinčiai panašaus charakterio anūką. Jos dėka žinau, kad viskas su tuo mano septynmečiu gerai. Net ir tuomet, kai jis supykęs trenkia durimis ar nepagarbiai rėžia kokią frazę už save vyresniam. Žinau ir tai, kad toks elgesys – ne mūsų auklėjimo „spragos“, bet sudėtingos, stipriavalės asmenybės (plius pirmagimio) formavimosi kelias, kuriame mūsų pagrindinis uždavinys buvo ir lieka turėti kantrybės ir pakankamai meilės – idant galėtume leisti jam klysti, eiti, ieškoti kelio pačiam. Juolab, kad kątik mano minėtoje knygoje apie maištingąjį Kainą randu ne kartą kitur užtvirtintą tiesą: mūsų visuomenės, o ir ypač mokyklos bėda ta, kad neatsižvelgiama į vaikų raidą. Kad tai, kas turėtų būti normalu (berniukų judrumas, aktyvumas, provokavimas, eksperimentavimas), yra paverčiama jų trūkumais. Vietoj to iškeliamas mergaičių paklusnumas, uolumas, sugebėjimas ilgai koncentruotis į vieną veiklą, to paties tikintis ir iš augančių berniukų. Paskui skundžiamės, kad dauguma vyrų – moteriški. Ir jei tik imu gretinti savo septynmetį su to paties amžiaus mergaitėmis, suprantu, kad psichologai teisūs: šešiamečiai berniukai realiai turėtų stoti šalia aštuonmečių mergaičių. Tik tuomet jie galės prilygti kognityvine ir socialine raida. Gal todėl į visas išorės strėles reaguoju kiek šaltai – iš tiesų bandydama daugiau įsijausti į to sodininko, o ne skulptoriaus vaidmenį. Galiausiai, pasikliaudama Dievu, kuris tokį vaiką ne veltui mūsų šeimoje „įkurdino“, žinodamas, kad būtent mes, o ne kas kitas tam vaikui bus tinkamiausi tėvai. Žinodamas, kad ir mums patiems šis vaikas bus idealiausias – su jo teikiamomis pamokomis, iššūkiais, charakteriu. Bėda tik ta, kad šalia gyvenantys perfekcionistai visuomet tikėsis greito rezultato – čia ir dabar. Be teisės suklysti.
Be abejo, prisiskaičiusi sėkmingų mokymosi šeimoje istorijų, aš visuomet tikiuosi, kad mano vaikai taip pat bus tie mandagūs, iš pirmo karto tėvams paklūstantys ir kitiems pavyzdį rodantys vaikai – tas standartas kitiems. Nes dažnai atrodo, kad anie, į darželį einantys „išmuštruoti“ vaikai yra šimtą kartų geresni ir paklusnesni už maniškius. Ir tuomet trankau sau per galvą, kad taip neturėtų būti. Tačiau kalbėdamasi šia tema su įvairiais savo kelyje sutiktais pedagogais, suprantu – viščiukus skaičiuoja rudenį... Ir dabar spręsti apie tai, kokie vieni ir kiti vaikai bus, tarkime, paauglystėje, tikrai apgaulinga. Todėl stengiuosi nepasiduoti visuotiniam spaudimui ir tiesiog daryti tai, ką Dievas man yra paskyręs daryti: mylėti savo vaikus ir pagal man duotą supratimą bei sugebėjimus mokyti juos vaikščioti teisingais keliais. O jau pasirinks, deja, jie, o ne aš už juos. Kad ir kokio tobulumo aš iš jų tikėčiausi...
Be abejo, prisiskaičiusi sėkmingų mokymosi šeimoje istorijų, aš visuomet tikiuosi, kad mano vaikai taip pat bus tie mandagūs, iš pirmo karto tėvams paklūstantys ir kitiems pavyzdį rodantys vaikai – tas standartas kitiems. Nes dažnai atrodo, kad anie, į darželį einantys „išmuštruoti“ vaikai yra šimtą kartų geresni ir paklusnesni už maniškius. Ir tuomet trankau sau per galvą, kad taip neturėtų būti. Tačiau kalbėdamasi šia tema su įvairiais savo kelyje sutiktais pedagogais, suprantu – viščiukus skaičiuoja rudenį... Ir dabar spręsti apie tai, kokie vieni ir kiti vaikai bus, tarkime, paauglystėje, tikrai apgaulinga. Todėl stengiuosi nepasiduoti visuotiniam spaudimui ir tiesiog daryti tai, ką Dievas man yra paskyręs daryti: mylėti savo vaikus ir pagal man duotą supratimą bei sugebėjimus mokyti juos vaikščioti teisingais keliais. O jau pasirinks, deja, jie, o ne aš už juos. Kad ir kokio tobulumo aš iš jų tikėčiausi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą