Molio vaikai: Mūsų balandis

Neseniai teko žiūrėti autobiografinę dramą „Stiklo pilis“ apie rašytojos Jeannette Walls gyvenimą. Kaip pati rašytoja savo interviu sako, kiekvienas iš jos gyvenimo skaitydamas knygą ar žiūrėdamas filmą pasiima skirtingus dalykus. Man gi įspūdį paliko tai, kad laikui keičiantis kinta mūsų požiūris į gyvenimą, mus supančius žmones bei santykius su jais. O visa tai, kas vaikystėje galėjo atrodyti be vertės, po kiek laiko tampa neįkainojama. Tereikia laiko...

Taip ir mes šį mėnesį gyvenome – bandydami kur įmanoma kurti paveldą ateičiai. Orams atšilus – praktiškai neprisėdant prie akademinių dalykų, leidome daug laiko drauge, džiaugėmės nuostabiu pavasariu. O sudalijus į temas, tai atrodė taip...

Sportavom

Deja, nesame iš tų, kurie sistemingai ilgą laiką moka rutiniškai tvarkingai diena iš dienos užsiimti tuo pačiu. Na, tarkime, pradėti rytais bėgioti ir daryti tai kasdien dešimt metų iš eilės. Mes, sakyčiau, tokie „banginiai“. Ne tie jūrų žinduoliai, bet tie, kurie viską daro bangomis... Užėjo banga pasportuoti, pasimėgaukime tuo. Praėjo sportavimo banga? Gaudome kokią kitą bangą. Ir taip nuo bangos ant bangos plaukiame per gyvenimą... :)

Na, o sportavimui mums šįkart labai patiko pasiimti raidžių ir skaičių vaizdavimo idėją. Šovė ji į galvą Magdei, kuri sukryžiavusi kojas bandė „išlaužti“ ketvertą. Taip visi užsikrėtėm, kad keletą dienų vis grįždavom prie šios „sporto šakos“. :) Pabandykite ir jūs. Labai smagu. Kai kurioms raidėms pavaizduoti prireiks ne vieno žmogaus...

Magdės viražai. Bandome padaryti V.

Kartais ima ir netikėtai koks daiktas tampa idėja veiklai. Rado vaikai išardytą mano sukimo lanką, sudėjo, kelias dienas visur jį ridinėjo, galiausiai treniruokliu pavertė. Tiesa, į komplektą būtinai turi įeiti tėtis. Kitaip neveikia... :)

Supynės...

Lauke gi kitos sporto rūšys laukia. Tad tenka tuoj kelti sėdynę po žiemos pailgėjusioms kojoms.

O štai mėnesio pabaigoje Marija su vaikais pakvietė kartu sudalyvauti masinėse orientacinio varžybose. Aš pati paauglystėje kelerius metus užsiiminėjau šiuo sportu, porą vasarų ir orientacinio stovyklose praleidau, deja, tąsyk per daug visko apžiojusi buvau, per daug būrelių vienu metu lankiau, todėl vyresnėse klasėse teko atsisakyti šio pomėgio. Vis tik štai tokiu būdu vėl galima buvo prisiminti bėgiojimo miškais malonumą, nors dalyvaujant su vaikais jis, žinoma, visai kitoks. Turi susitaikyti su tuo, kad viskas vyks labai lėtai, kad bandant vaikų paklausti, ar jiems įdomu, kur žemėlapyje yra mūsų buvimo vieta, jie atsakys:

– Ne, neįdomu. Mums dabar tik kiškio kopūstai įdomu...

Ir visai nesuks galvos, kad reikia čia kažkur bėgt, kažkur kažko ieškoti... O galiausiai teks susitaikyti su tuo, kad tvarkingai atsižymėję visuose punktuose, visai prieš pat finišą įkiš taip vadinamą „sportident'ą“ (toks nedidelis elektroninis prietaisas rezultatams fiksuoti) į ištrynimo lizdą ir taip panaikins visus savo bėgimo duomenis. Taip, motin, iki perfekcionizmo čia toli. Ir gyvenimas visais įmanomais būdais tave sergės nuo jo...

Na bet, kaip sakoma, svarbiausia – ne laimėti, o dalyvauti. 1,3 km trasą įveikiame per 45 minutes. Prisivalgome kiškio kopūstų, prisiskiname snieguolių, prisižiūrime patvinusių Medžiakalnio draustinio pelkių, gerai praleidžiame laiką su draugais.

Ir nors Magdei trasa pasirodė kiek per ilga, ir pavargusi gražuolė pyko, kad taip ilgai viskas, po to vis tik ne kartą klausė, ar galėsime dar kada vykti į tas varžybas... Taigi panašu, kad galėsime šią atrakciją pratęsti...

Tai galite padaryti ir jūs. Masinės orientavimosi varžybos vyksta darbo dienomis, telieka išsirinkti patogų laiką, sportiškai patogiai pagal galimybes apsirengti (nors Magdei buvo gerai ir su suknele), atvykti į vietą, čia užsiregistruoti, sumokėti porą eurų už žemėlapį ir jau minėtą „sportident'ą“ bei pasileisti į nuotykių medžioklę. :)

Beje, jei netinka nei vienas organizatorių pasiūlytas laikas, bet kada galite pasinaudoti stacionariai įrengtomis trasomis Vingio parke ar Kairėnų botanikos sode. :) Manau, šias stacionarias trasas būtinai išbandysime ir mes.

Pirmoji kryžkelė. Jaunieji orientacininkai apžiūrinėja teritoriją,

spręsdami, kur keliauti toliau.

Atsakingiausia misijos dalis – atsižymėti punkte.

Dirbom

Kai tik saulelė vėl atkopdama pabudino svietą, suskubom beržo sulos ragauti. Auga mūsų sklype toks galingas, palei žemę savo kamieną išlenkęs beržas. Labai patogus sulai nuleisti. Nei latakėlio nereikia. Bėga tiesiai gėrimėlis žemyn į stiklainį... Tik va mažai ragaut šiemet teko – taip staigiai viskas atšilo, kad vos keletą litrų ir tespėjom sugert.

O pasistiprinus gera ir dirbt. Aplinką po žiemos apsitvarkyt, šapelius, lapelius, šiukšleles sudegint...

Vargstam kelinti metai su daržu, kuris buvusios pievos vietoje įkurdintas. Varputis bujoja, rankos nepasiekia gerai išakėti, šaknis išrankioti. Tai va, vaikai į pagalbą atėjo, po keletą kibirų šaknų pririnko... Bus galima kiek ramiau viską sėti, auginti.

Kepėm visokio dydžio „pyragus“...

Po rimtų darbų smagu ir savais pomėgiais užsiimti. Smėlynė tam – nepakeičiama vieta. O ypač – jei smėlynės dvi, ir nereikia peštis dėl vietos po saule... :)

Smėlio desertų karalienė...

Smėlio pilių vyr. inžinierius.

Draugavom

Pritrūkę kompanijos, vieną sekmadienį į svečius traukėme. Eligijos su Saulium šeimą Trakų rajone aplankėme. Pakeliui žibučių prisirinkome.

Na, o svečiuose – rojus... Berniukai smagiai laiką leido kūdroje ir aplink ją, bandydami plaustą ir įvairias transporto priemones, merginos kiek subtiliau – karoliukus verdamos, gėlių puokštes komponuodamos, varlių ikrų kolonijas stebėdamos. Norėjo jaunieji kūdros tyrinėtojai ir mums padovanoti penkialitrį tų ikrų, bet atsiprašėme ir dovanos nepriėmėme... :)

Galiausiai prie bebrų užtvankos keliavome. Ir stebėjomės, kaip sumaniai šie žvėreliai darbuojasi...

Laikas svečiuose visada greitai pralekia... Smagu bent, kad lieka nuotraukos, prisiminimai...

Su vietiniais draugais eilinį penktadienį aplankėme Vingio parką. Vieniems žaidimų aikštelė, kitiems nuvirtęs medis buvo įdomesnis, o sumoj – visi smagiai pasibuvo, pasižaidė, dviračiais palenktyniavo, skanėstais pasidalino...

Draugijos turime ir sodyboj. Trys berniukai ir Magdė netrunka atrakcijų susigalvoti. Štai iš sukučio ir virvės supynes pasidarė, jėgas bandė tiek po vieną, tiek drauge... :)

Tyrinėjom pasaulį

Pavasaris gi šiemet šaukte šaukė į lauką ir masino tyrinėti. Pradėjome nuo... technikos, atburzgusios iki mūsų elektrą įvesti. Įvairūs ekskavatoriai, jų kaušai tapo gera priemone žaidimui „kas didesnis, kas mažesnis, kas kur telpa, kiek ko telpa...“. Pasitiko čia mus ir įvairūs vamzdžiai, kabeliai, melioraciniai šuliniai ir kitokio plauko grioviai – naujoves tik spėk apžiūrėt.

Mieste gi tęsėme apmąstymus apie ledonešį, taip įspūdingai praplaukusį upe. Vis ieškojau progos vaikus prie Žvėryno tilto nuvežti, parodyti, kaip išnaudotos tilto atramos ledams laužyti. Matote tuos nusmailėjimus tilto atramų priekyje? Apžiūrėkite kada iš arčiau – kitoje tilto pusėje jų nerasite. Tik toje, kur upė atiteka. Ir reikalingi jie tam, kad kaip tikri ledlaužiai pasitiktų upe plaukiančius ledus ir perskeltų juos. Liutaurui didelį įspūdį paliko.

O išlindusi saulutė šildė ne tik žemę, bet ir šokoladą. Po truputį vaikai atranda, kas kokioje temperatūroje tirpsta. Šokoladas – vienas iš tų, kuriam vos saulės užtenka. O štai metalo armatūros gabalas net ir laužo ugnyje neišsilydo.

Gyvoji gamta padovanojo mums unikalų senoje sutrešusioje drebulėje iškaltą uoksą. Genys, matomai, pasidarbavo.

O magaryčių pridėjo ir paukštelį. Tiesa, nebegyvą. Radome greta namo palei langą. Vargšiukas greičiausiai į lange atsispindintį dangų skrido apgaulės nepamatęs... Teks lipdukus klijuoti, kad tokios istorijos nepasikartotų...

Pilkoji musinukė. Net nežinojom, kad tokių esama.
Dabar žinosime.

Pabudo ir vabalai vabalėliai – žygiai, alksninukai, boružės. Tik apsisuk, o vaikai jau šaukia: mamyte, ateik, pažiūrėk, koks vabalas.

Ir vikšrelių, matosi, būta. išnaras ir kokonus palikę...

Grojom

Apie smuiko stovyklą jau rašiau. Muzikinę patirtį tam kartui papildė bendra su kitų mokytojų vaikais pamoka. O joje vaikų laukė savita patirtis. Mat į pamoką atėjo mergaitė su mama iš, kaip spėju, Korėjos, ir juodaodė mokinė, kurios tėtis – iš Dramblio kaulo kranto šalies. Prisipažinsiu – turėjau ir aš pasitikslinti, kur gi tas dramblio kaulo krantas... Gavome nuostabią progą pakalbėti apie skirtingas odos spalvas, apie tai, kur kokios spalvos oda paplitusi.

O beieškodami video medžiagos šia tema, aptikome labai įdomų vienos fotomenininkės projektą, kuriame ji analizuoja žmonių odos spalvų spektrą. Pažiūrėkite patys. Visų veidų paveiksle radome vieną, kuris mums pasirodė labai panašus į Magdės. :)

Štai taip. :) Užaugs mergina, bus galima pažiūrėt, ar panaši bus. :)

Skaitėm, rašėm, duonos neprašėm...

Toliau pildome Opa pa pratybas. Ne visai kas dieną mums tai pavyksta, bet daugiau mažiau neatsilikdami keliaujame sąsiuvinio puslapiais.

Su skaitymu tam kartui, kai saulutė taip viliojančiai į lauką kviečia, irgi nedaug reikalų turime. Bet jei jau už ko vaikai užsikabina, tai tenka skaityti n+k kartų. Taip nutiko su Vaivos Būgaitės knyga „Perlytės nuotykiai“. Bibliotekoje aptikome, vietoje gal kokius 6 kartus vaikai prašė skaityti, neturėjau kur dingt... :)

Patiems skaityti sekasi taip banguotai – tai labiau susidomėjus, tai mažiau. O kol Liutauras daugiau mažiau maivosi, Magdė ėmė ir taip pat pagavo raidžių jungimo sistemą. Ėmė vieną dieną ir perskaitė dviskiemenį žodį – nei mokyta, nei prašyta... Va taip su tais antragimiais.

Iš Eglės pasiskolinta idėja su vartomais skiemenimis.
Bet jūs taip kaip aš nedarykite. Neimkite tiek daug raidžių.
Darykite kaip pas Eglę, nes šiuo atveju mažiau yra daugiau.

Ir piešti jaunėlė lyginant su broliu daug mieliau nori. Štai grįžus iš Mėgintuvėlio laboratorijos ėmė ir nupiešė savo refleksijas:
– Štai čia – apvaliadugnė kolba. O čia daug daug garo. Ir mėgintuvėlis dar... O čia tai dubuo, kur labai burbuliavo.

Visgi piešti labiau prašo tėvelį, kuris, pasinaudojęs šaunia proga, su vaikais tikėjimo tiesomis dalinasi... O aš žiūriu ir tyliai džiaugiuosi, matydama, kaip tai keičia vaikų charakterį. :)