Tąsyk, kai buvome pas vitražų meistrą, prakalbome su mamomis apie tai, kad smalsūs mūsų šešiamečiai – jau nebe tie mamyčiukai, kurie vyniojasi aplink mamos kojas ir nepasitraukia nei per žingsnį. Anaiptol... Išeiname į kiemą po susitikimo, o mūsų šešiamečių nebėra... Gaudyk vėją laukuose. Kažkur nubėgę. Į atsiliepimus neatsišaukia... Ir tuomet prisimenu savo vaikystę, kuomet su draugais visus senamiesčio kiemus išnaršydavome, visas gatves dviračiais išvažinėdavome, o tėvai apie tai net nežinodavo... Bėda ta, kad tada mes nesijaudindavome. Palikdavome šią rolę tėvams. Ir štai gyvenimas atsisuka kitu lazdos galu – patiems tenka jaudintis, pergyventi, sukti galvą, kur dingo mūsų nenuoramos. Gerai, kad randame juos už kiemo vartų, lipdančius besmegenį iš tų paskutiniųjų sniego likučių.
Kitądien Liutauras, išėjęs į lauką čia pat po langais pažaisti, ima ir dingsta su vyresniu kaimynų berniuku it į vandenį... Kas žinot, koks mūsų „kiemas“, jei taip jį galima pavadinti, galite įsivaizduoti, kad ieškojimui variantų nelabai ir yra: arba vaikai lauke po pat langais, arba jų nėra... Ir žinok, kur ieškot... Na bet bendromis jėgomis po šiokių tokių paieškų atrandam jį pas kitą kaimyną, švenčiantį šiandien savo gimtadienį. Uf. Viskas gerai, kas gerai baigaisi. Proga rimtam pokalbiui. Ir nuostabiam fllmui apie tai, kaip pradingsta vaikai. Nuostabi berniuko Sarū – Liūto – istorija...
Kita šeimyninė drama – apie aštuonmetį Išaną. Talentingąjį dailininką dislektiką. Puiki proga pokalbiui apie perfekcionizmą, apie mūsų lūkesčius kitiems, apie mūsų svajones, unikalias mūsų kiekvieno savybes ir talentus, apie mokytojo širdį. Vaikams labai patiko... Pažiūrėkite. „Žemės žvaigždutės“ vadinasi.
Galiausiai – apie patyčias. Apie tai, kas mums kituose kartais juokinga, atgrasu, keista, nepriimtina. Apie tai, kad viskas prsiklauso tik nuo mūsų požiūrio... Nes visi turime vienokių ar kitokių trūkumų, kaip ir kiekvienas turime trūkumų ir netobulumų...
Gero žiūrėjimo! :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą