Tęsdami šio mėnesio temą, toliau bandome susipažinti su vienokių ar kitokių dalykų atsiradimu. Ta proga apsilankome restauracinėse dirbtuvėse pas vitražo meistrą Vaižgantą. Vos atėjus mus pasitinka spalvoto stiklo dirbiniais nuklotas didžiulis stalas, kuris vaikus traukia tarsi magnetas – restauruojami Rokiškio bažnyčios vitražų fragmentai, užsakyti autoriniai darbai dovanoms, kuriamo šviestuvo fragmentas... Ir, kas svarbiausia, – visa tai galima paliesti! Кas gali būti geriau vaikams?..
Paskui keliaujame į „kepyklą“ – ten, kur kepamas stiklas, kur laikomos įvairios emulsijos, dažai ir kiti darbui reikalingi priedai.
Stiklas, beje, ne visada iškepa taip, kaip norėtųsi... Ima, štai, ir iškyla tokiais va „guzais“. Norėdamas nepadarysi...
Tenka laukti, kol kokia idėja šaus į galvą, ką su tokiu „broku“ įdomaus padarius... O kol idėjos ateis, kiti darbai laukia. Įvairūs užsakymai – drugeliai, paukšteliai, šviestuvai... Štai vienas kaip tik ruošiamas – detalės viena po kitos pjaustomos, ant lapo gražiai gula, vaikų akeles traukia...
Kitas – pašmaikštavimui skirtas. Kai valgyt labai norisi... :) Pusryčiais pavadintas...
Dairosi vaikai, stiklo akmenėlius atminimui rankiojasi... Meistras šypsosi, mamos patenkintos, vaikai apžavėti – ko daugiau reikia?..
Buvo smagu. Kiek visa tai vaikų atmintyje nusės – nežinau, bet aš pati iš vaikystės iki šiol pamenu ekskursiją su klase į stiklo dirbtuves Kauno gatvėje, apsilankymus su tėte pas draugus skulptorius, kurių dirbtuvėse stovėdavo gigantiški plastilino monumentai, o greta kambarėlyje darbuodavosi vieno iš skulptorių žmona. Tarsi sustingusiame atviruke iki šiol menu tas nedidukes lentynėles, prikrautas margaspalvių, jos pieštų dėžėlių saldainiams – su nykštukais, ryškiaspalvėmis uogomis ir besišypsančiais vaikais... Ir rankose krutantį plonytį teptuką, smaguriaujantį šalia padėtos akvarelės sultimis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą