Kinas, kinas, kinas...

Jau seniai mačiau, kad Liutauro gebėjimai piešti susiję su noru nupiešti ne rezultatą, bet pavaizduoti kokį konkretų vyksmą. O ypač dabar, kai pajautė, kad jo ranka labiau pasiduoda fantazijų įgyvendinimui. Todėl kai tik sužinojom, kad Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Mokytojų namuose) vyksta I. Bereznicko animacinio filmo „Baubas“ 30-ties metų sukakčiai skirta paroda, nutarėme nepraleisti šios progos.

Paroda, mano akimis žiūrint, nėra skirta konkrečiai vaikams. Labiau gal ji tiems, kurie užaugo su tuo filmuku. Tačiau ir vaikai mielai darsyk peržiūrėjo čia pat salėje rodomą „Baubą“, glėbesčiavosi su ant sienos prilipintu jų dydžio Baubu, lakstė, sukiojo užuolaidas ir visaip kaip ieškojo interaktyvių objektų... Man gi daugiau buvo įdomi visa likusi istorijos dalis – išlikusios filmo kadruotės su pastabomis, personažų eskizai, spalviniai sprendimai, kurie juostoje neišsilaikė. Vaikštinėjau po tą parodą ir tarsi grįžau į prieš ketvirtį amžiaus buvusias tris vasaras, kuomet teko dirbti Vilniaus animacijos studijoje „Vilanima“. Visi tie praskyliuotų celuloidų sluoksniai, kalkinis apsilamdžiusiais kampais nuo fazuotojų (dailininkų, piešiančių judesių fazes) alkūnių popierius – taip pažįstama... Tai buvo paskutinieji metai, kai ranka piešta animacija dar karaliavo viena. Man beišeinant jau atsirado kompiuterinė grafika, kuri niekuomet neatstos tikrosios, ranka pieštos, animacijos... Nes tik ranka piešti, žmogiškos rankos palytėti netikslumai gali suteikti filmui to „minkštumo“, kurio jokia kompiuterinė technika nepadarys... Tokia va nostalgiška gaida...

Gražių spalvų būta, tiesa?

Vaikai susidraugauja greitai.
Net jei tai ir pats baubiausias iš baubų...

Na, o kad jau kiek prisilietėme prie kino temos, negalėjome praleisti ir edukacinio užsiėmimo kino teatre „Pasaka“. Pradžioje, kol visų laukėme, aišku, natūraliai susipažinome su kino teatro koridoriais ir slapčiausiais kampeliais, o paskui ėjome jau ir į operatorinę, kur gidė papasakojo apie paties kino rodymo principą, atminčiai dar ir po kino juostos gabalėlį vaikai gavo.

Tada visų džiaugsmui ėjom į salę žiūrėti filmo apie kino istoriją. Nors pradžioje kiek abejojau, ar vaikams tokio pobūdžio filmas tiks, mano būgštavimai nepasitvirtino – vaikai su didžiuliu susidomėjimu žiūrėjo, juokėsi, komentavo. Liutauras net ir grįžus namo ir paklausus, kas labiausiai patiko, pasakė, kad Čarlis Čaplinas, tame filme viręs ir valgęs batus. Nieko nepridursi – amžina klasika yra amžina klasika. Net vaikui aišku, kad šis genialus aktorius ir režisierius yra vertas išskirtinio dėmesio kino istorijoje.

Tuomet dar pasilikome žiūrėti tikrai išskirtinio daugeliu prasmių edukacinio filmo „Berniukas ir pasaulis“. 

Nežinau, ar dar kada esu mačius tokį spalvingą, tiesiogine to žodžio prasme, filmą. Ir nors filmo trukmė pradžioje man kėlė klausimų (beveik 1,5 val.), plius buvo nurodyta, kad filmas rekomenduojamas 3-8 klasių vaikams, mūsų ikimokyklinio amžiaus chebrytė tikrai neblogai susidorojo su jiems tekusiu iššūkiu. Šešiamečiai žiūrėjo kaip dideli, keturmetėms gal tik buvo kiek sunkiau, bet pasitelkusios pieštukus ir popieriaus lapus, čia pat, prie ekrano ant žemės sugulusios paįvairino savo kino teatro patirtį...

Žodžiu, nors einant maža grupele šis malonumas nėra labai pigus (nes ekskursijos kaina fiksuota, pritaikyta daugiau didelėms mokinių klasėms), nesigailiu, kad sudalyvavome. O ir užsidedame pliusiuką prie pirmą kartą aplankytų vietų. Nes pirmą kartą buvome su vaikais kino teatre. Tikrai eisim dar.