Sugalvojom šiemet rengti bendrus susibėgimus su vaikais ne tik lauke, bet ir susiburti konkretesnei bendrai veiklai. O kad nereikėtų išradinėti dviračio, tokią temą spontaniškai ir paėmėm: „Dviratis“. Tris savaites kiekviena šeima šia tema kažką narpliojo, galvojo, o susibėgę ėmėm ir pasidalinom sava patirtimi. Formato šiam projektui neturėjome, tad viskas vyko labai spontaniškai.
Samanta su Viljamu išnarstė dviratį po kaulelį, tiksliau – po detalę, o visiems susirinkusiems davė užduotį rasti bent po vieną detalę, su kuria iki tol neteko susipažinti. O kas norėjo, galėjo savo svajonių dviratį nusipiešti...
Tuomet buvo mūsų eilė. Mes savu stiliumi – dainelę apie dviračius sukurpėm (na, tiksliau – aš vaikų įkvėpta žodžius sudėliojau, muzikinį foną suradau, įdainavau), tuomet sumedžiojau nuostabią S. Ochliabinino knygą „Išraskime dviratį“, kurios iliustracijomis paįvairinome ir savo prezentaciją. Čia pasitelkiau saviškius į pagalbą – buvo smagu drauge spalvinti tuos neįprastus dviračius ir jų šeimininkus.
Tuomet areną užleidome Eglei. Ji su savo kompanija kaip visuomet – aukštumoj. Jie visą šeimyninį žurnalistinį tyrimą atliko apie tai, kas kaip ir kada važinėjo dviračiais, kas juos turėjo, neturėjo, dalinosi, svajojo, žodžiu, galybę istorijų surinko, net šeimos dviračių medį sudarė – padirbėjo tikrai iš peties... Bet ką čia aš – patys skaitykite jos įrašą apie tai ir žavėkitės!. ;)
Na, o mes turėjome pasitenkinti šio tyrimo fragmentais ir Emilijos pasakojimu, kaip tėtis ją išmokė važiuoti dviračiu. Čia pat daug kas ėmė jai antrinti, kad taip – būtent taip – važiuoti vaikystėje išmoko ir jie. Buvo smagu prisiminti... Aš pati išmokau kadaise važiuoti dviračiu lygiai taip pat – tėtis laikė už sėdynės, liepė važiuoti, ir aš važiavau, šventai įsitikinusi, kad tėtis vis dar mane laiko... Nors jau keli metrai kaip važiavau pati...
Po Eglės su Emilija vairą į savo rankas perėmė Gintarė su Melisa, kurios pademonstravo įvairias važiavimo dviračiais saugos priemones: šalmą, pirštines, atšvaitus, kurie, beje (nuostabi Vokietijoje jų užmatyta idėja!) puikiai tinka kelnių apsaugai nuo įsipainiojimo į ratus.
Melisa, lyg tyčia, rudens pradžioje buvo patekusi į šiokį tokį incidentą, važiuodama dviračiu, kurio metu susižalojo koją, tad ši tema – kaip saugiai važiuoti dviračiu – buvo laiku ir vietoj. Ir kiti tuoj puolė dalintis istorijomis, nutikusiomis jiems važiuojant dviračiais.
Tuomet visi buvome Gintarės įtraukti į nedidelį skaičiavimo žaidimą, o galiausiai Marija su Gintaru ir Svajūne pasidalino savo video reportažu, kuriame kalbino kaimynystėje gyvenantį dviratininką. Kuo skiriasi mėgėjiškas dviračių sportas nuo mėgėjiško, ar daug reikia kilometrų nuvažiuoti, norint tapti profesionalu – šie ir kiti klausimai buvo išgvildenti...
Toks štai mūsų susitikimo metraštis. Buvo įdomu. Pažiūrėti ir kaip pats moki susidoroti su iššūkiu įtraukti į projektą vaikus, pažiūrėti, kaip vaikai daugiau ar mažiau įsitraukia ar neįsitraukia į temos pristatymą, kaip mokosi klausyti kitų, kaip reaguoja į vienokią ar kitokią informaciją. Žodžiu, tęsime, duosime žinoti... :)
O pabaigai – ačiū Samantai už parengtą šio susitikimo reportažą:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą