Vieną dieną atvykę į sodybą palei langą radome... nugaišusią zylutę. Vargšiukė, įskridusi pro kol kas neįstatytas namo duris, matomai, tiek daužėsi į stiklą, kad nebeatlaikė...
Vaikai su didžiuliu susidomėjimu visaip kaip tą zylutę dar globojo – Magdė, nekreipdama dėmesio į tai, kad paukštelis nebegyvas, visą dieną įsivaizdavo, kad zylutė tiesiog miega – guldė ją į lovelę, vežiojo vežimėlyje, rūpestingai ją klostė ir net nemanė su ja skirtis.
Liutaurą, kaip labiau linkusį į tyrinėjimus, domino kiti dalykai – sparnai, plunksnos, jų spalva, kvapas, kas yra po plunksnom ir pan...
Kitądien planavome palaidoti zylutę, tačiau beskubėdami pamiršome ją namuose, tad tik dviem dienom praėjus ėmėmės šio darbo. Per porą dienų zylutės kūnas buvo pradėjęs gesti – po truputį ėmė kristi plunksnos, atsirado nemalonus kvapas. Vaikams buvo puiki pamoka apie gyvybę ir jos nebuvimą, apie audinių irimą ir gyvybinių funkcijų pasikeitimą.
Esame jau anksčiau žiūrėję filmą apie tai, kaip yra žmogaus kūnas, tad vaikai susiejo šias temas – buvo įdomu girdėti jų klausimus apie tai, ar ir su zylutės kūnu nutiks tas pats, kaip ir su tais mirusių žmonių kūnais.
Na, o čia trumpas filmukas apie žmogaus kūno irimą – gal to neįsivaizdavote ir jūs. :) Kadangi mums, kaip išgelbėtiems krikščionims, kūno mirties tema yra natūrali, nevengiame apie tai kalbėti su vaikais. Nes kūnas – tik laikinas mūsų apdangalas, skirtas šiam mūsų žemiškas gyvenimui, po kurio gausime kitą, amžiną kūną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą