Kas mane pažįsta, žino, kad esu iš tų žmonių, kurie greitai užsidega, tuomet visa galva pasineria į reikalą, o laikui praėjus – tiesiog perdega... Taip man kadaise nutiko su Operos ir baleto teatro spektakliais. Buvo laikas, kuomet lankant muzikos mokyklą nemokamai galėjome lankytis visuose repertuariniuose šio teatro spaktakliuose. Tai ir vaikščiojom į kai kuriuos net po keletą kartų. Tol, kol... pasidarė bloga nuo tų visų operų ir baletų. :)
Nuo to laiko praėjo... virš 20 metų. Per tą laiką taip ir nebuvau nei vienoje operoje, nei viename balete. Ir nežinau, kiek dar turėjo praeiti laiko, kad vėl prisiruoščiau pažiūrėti kokio veikalo, nors morališkai jau ruošiausi kada tai atvesti čia vaikus. Todėl esu be galo dėkinga Vitoldai, kuri, lyg nujausdama, Liutaurui gimtadienio proga padovanojo... bilietus į baletą „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Praeitą sekmadienį išsiruošėme.
Buvau girdėjusi įvairių atsiliepimų iš kitų mamų, kokių įvairių situacijų būna nuėjus su vaikais pirmą kartą į operą ar baletą, todėl didelių vilčių nepuoselėjau ir buvau pasiruošusi išeiti po pirmojo veiksmo ar net jam įpusėjus. Tačiau mano didžiai nuostabai išbuvome iki pat pabaigos. Tiesa, vaikai norėjo išeiti po antrojo veiksmo, nes „esmę jau suprato“, bet motyvavus juos karšto šokolado puodeliu ir tuo, kad taip ir nepamatėme dar, kaip ten tą Snieguolę užnuodys, sutarėm, kad „ištempsim“ ir trečią veiksmą.
Kitas mane nustebinę dalykas buvo tas, kad Liutaurui visa ši atrakcija patiko daug labiau nei Magdei. Iki galo taip ir nežinau, kodėl – ar todėl, kad jau amžius daro savo, kuomet ilgiau gali išlaikyti dėmesį, ar dėl to, kad muzikos-šviesų-šokio-dekoracijų-spec. efektų samplaikoje Liutauras matė ne vien tiesiog baletą..?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą