Nesu ankstyvojo papildomo ugdymo didžiulė šalininkė, tačiau kadangi Liutauras periodiškai jau antrus metus reiškia norą išmokti groti smuiku, pagalvojau, kad naudinga būtų išnaudoti šią progą. Kadangi muzikos mokyklos varianto reikėtų laukti dar metus, o ir ten neaišku, ar vaikinas įstotų – nes prie svetimų žmonių vargiai ar sutiktų kažką padainuot, paplot ir pan., o ir kažkokių labai ryškių muzikinių talentų neturi; tad galvojau iš karto apie kitas alternatyvas. Jau kuris laikas labai viliojo Suzuki akademija, tik kaina kandžiojosi. Vis tik nuėjau į atvirų durų dienas apsiuostyti. Na taip, kaip ir tikėjausi – viskas ten man labai patiko. Buvom kartu su Liutauru, patiko ir jam aplinka, ten dirbančios pedagogės. Na bet kaina vis tik pasirodė per aukšta. Sukau galvą, ką čia daryti, ėmiau naršyti internete, ką dar galima būtų pasirinkti. Taip užkliuvau už Žvėryno muzikos studijos ir prisiminiau, kad dar pernai draugė buvo atsiuntusi skelbimą apie priėmimą čia, kur smuiko mokoma taip pat Suzuki metodu. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad vietų pas juos laisvų yra (kažkur sklandė klaidingas mitas, kad iš anksto pas juos būna perpildyta), o ir kaina ženkliai mažesnė. Taigi vėl ėjom pažindintis su mokytoja, ir štai jau mėnuo kaip mes „muzikuojame“ kartu su nuostabia smuiko mokytoja Rima. Iššūkis ne tik Liutaurui, bet ir man. Bet labai geras iššūkis.
Kad jau brolis kažkur lankosi, tai, be abejo, ir sesei reikia... Pernai metų patirtis Verandoje, o ir nuolatinis kasdienis niūniavimas aiškiai sufleravo, kad merginai reikia kažkur išsidainuoti. Draugų rekomendacijų vedami atsidūrėme pas įžymiąją I. Balsytę „Kindermusik“ mokyklėlėje. O laimės merginai! О džiaugsmo! Jau po pirmo užsiėmimo pasimatė, kad mergužėlė labai gerai jaučia ritmą, turi puikią muzikinę atmintį, o ir šiaip yra drąsi naujų žmonių rate (ech, kad tai bent pusę tos savybės broliui galėtų duoti...). Taigi, važiuojam...
Dar mūsų savaitėje tradiciškai įsiterps Žaidimo laboratorija – vaikų džiaugsmas, ta vyšnaitė ant torto...
Norėjau dar Liutauro jėgas išbandyti viename matematiniame priešmokyklinukams skirtame būrelyje, tačiau susidūrėme su visišku internetinės informacijos ir realybės neatitikimu... Būrelio internetinėje svetainėje buvo gražiai deklaruojama: „šių užsiėmimų tikslas – žaidžiant, kuriant, stebint, fantazuojant, imituojant, kartojant, ugdyti vaiko pagrindinius bendruosius gebėjimus ir kompetencijas. Mums svarbiausia, kad būsimų rimtų mokslų mokymas, kūrybinių gebėjimų lavinimas būtų įdomus ir prasmingas vaikui, be „spaudimo“ ir formalaus „įrėminto“ mokymo, vyktų natūraliai bendraujant, žaidžiant, būnant kartu su vaiku, šalia jo.“ Realybėje nuėję gi susidūrėme su visiškai priešingu vaizdeliu: keli čia atėję vaikai, vos paklausus tik jų vardo, neužmezgus jokio asmeninio kontakto, buvo susodinti prie stalo, dvi ten buvusios mokytojos šalia neprisėdo, bet visai kaip mokykloje – akmeniniais rimtais veidais tiesiog nešė vieną po kitos popieriaus lapus su paruoštomis užduotimis, kvietė prie lentos, „egzaminavo“ vaikus žodžiu ir raštu. Tiesą pasakius, buvau kiek žado netekusi – neįsivaizdavau, kad iš viso egzistuoja tokie būreliai. Pagalvojau, na bent kokią atpalaiduojančią muziką užleistų fone, kad aplinka bent trupinėliu skirtųsi nuo mokyklinės. Tad, pagalvojau, gal dar ir geriau – namuose mes daug naudingiau galėsim tą laiką praleisti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą