Dainuojam Biblijos istorijas. Nojaus tvanas

Na ką, brangieji, išplėšusi iš mūsų triukšmingos kasdienybės dešimt minučių, pasislėpusi mūsų statomo namo antrame aukšte, pagaliau įrašiau mūsų jau pamėgtą ir visaip kaip išmylėtą „Nojaus tvano“ dainą. Laikui bėgant gal ir natomis pasidalinsiu, o tam kartui – tai, kas yra.

Tiesa, noriu pasidžiaugti šioje ir kitose mano youtube kanalo dainose sudėliotais titrais ;) Tikiuosi, pasitarnaus dainuojant kartu. ;) Ir, tiesa, jei pastebėtumėte kokių kirčiavimo klaidų ar kitų netikslumų/nepatogumų, duokite žinią, taisysime, tobulinsime. ;)

Na, o man galvojant, ką čia toliau įdainavus, Liutauras suskubo „užsiprašyti“ Juozapo ir jo brolių bei margaspalvio apsiausto istorijos. Taigi, kantrybės, ir kas žino – gal ir ta atgims dainos pavidalu. :)

Anomis dienomis... (Pr 6:4a)

Žmogaus nedorybė žemėje buvo didelė, 

ir kiekvienas jo širdies minčių sumanymas nuolat buvo tik piktas. (Pr 6:5b)

Ir VIEŠPATS tarė: „Aš išnaikinsiu žmogų, kurį sutvėriau, 

nuo žemės paviršiaus; 

tiek žmogų, tiek gyvulį, tiek šliužą, tiek oro skrajūną; 

nes gailiuosi, kad juos padariau“. (Pr 6:7)

Tačiau Nojus rado malonę VIEŠPATIES akyse. 

Šeštame Pradžios knygos skyriuje skaitome šią istoriją. (Pr 6:8)

Ir Dievas tarė Nojui: „Kiekvieno kūno galas atėjo mano akivaizdon; 

nes per juos žemė pripildyta smurto; 

ir aš sunaikinsiu juos su žeme. (Pr 6:13)

Pasidaryk arką iš gofero medžio; 

arkoje padaryk kambarius 

ir ištepk ją derva iš vidaus ir iš lauko. (Pr 6:14)

Arkos ilgis turi būti trys šimtai uolekčių, 

plotis – penkiasdešimt, aukštis – trisdešimt uolekčių. (pgl. Pr 6:15b)

Padaryk arkai langą. (Pr 6:16a)

Arkos duris įstatyk jos šone; padaryk ją trijų aukštų. (pgl. Pr 6:16c)

Ir štai aš užleisiu vandenų tvaną, (Pr 6:17a)

ir visa, kas yra žemėje, mirs. (Pr 6:17c)

Bet su tavimi aš įtvirtinsiu savo sandorą; 

tu ateisi į arką, tu ir tavo sūnūs, ir tavo žmona, 

ir tavo sūnų žmonos su tavimi. (Pr 6:18)

Ir iš kiekvieno gyvo padaro iš visokio kūno, 

įvesk į arką po du iš rūšies, 

kad išlaikytum juos gyvus su savimi; 

jie turi būti patinas ir patelė. (Pr 6:19)

Pasiimk visokio valgomo maisto, (Pr 6:21a)

tai bus maistas tau ir jiems“. (Pr 6:21c)

Nojus taip padarė; pagal visa, ką Dievas jam įsakė... (Pr 6:22a)

Ir VIEŠPATS tarė Nojui: „Ateik į arką tu ir visi tavo namai; 

nes mačiau tave teisų mano akivaizdoje šioje kartoje. (Pr 7:1)

Dar septynios dienos, ir padarysiu, 

kad lis ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų;

ir išnaikinsiu nuo žemės paviršiaus visa, 

kas gyva, ką esu padaręs“. (Pr 7:4)

Šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, 

antrąjį mėnesį, septynioliktąją dieną (Pr 7:11)

pratrūko visi didžiųjų gelmių šaltiniai, 

ir dangaus langai atsidarė. (Pr 7:11b)

Tą pačią dieną įėjo Nojus ir Nojaus sūnūs: 

Šemas, Chamas ir Jafetas, 

ir Nojaus žmona, ir trys jo sūnų žmonos 

su jais į arką; (Pr 7:13) 

jie ir visi (pgl. Pr 7:14)

poromis iš visų kūnų, kuriuose yra gyvybės kvapas. (Pr 7:15)

Patinas ir patelė, kaip Dievas jam įsakė; (pgl. Pr 7:16a)

ir VIEŠPATS pãskui jį užrakino. (Pr 7:16b)

Ir tvanas buvo žemėje keturiasdešimt dienų; 

ir vandenys daugėjo ir pakėlė arką, (Pr 7:17a) 

ir ji plaukė vandenų paviršiumi. (pgl. Pr 7:18)

Ir vandenys be galo tvino žemėje; 

ir visos aukštos kalvos (Pr 7:19a) 

buvo apdengtos. (Pr 7:19c)

Vanduo patvino penkiolika uolekčių aukščiau; 

ir kalnai buvo apdengti. (Pr 7:20)

Ir žuvo visi kūnai, kurie judėjo ant žemės, (Pr 7:21a)

ir visi žmonės; (Pr 7:21c)

visa, kas buvo gyva ant dirvos paviršiaus, 

buvo sunaikinta – 

tiek žmogus, tiek galvijas, 

tiek šliužas, tiek dangaus skrajūnas; (Pr 7:23a)

buvo išnaikinti nuo žemės. (Pr 7:23c)

Tik Nojus išliko gyvas ir tie, kurie buvo arkoje su juo. (pgl. Pr 7:23d)

Ir vanduo apsėmė žemę šimtą penkiasdešimt dienų. (Pr 7:24)

Ir Dievas atsiminė Nojų ir kiekvieną gyvą padarą 

bei visus galvijus, arkoje su juo esančius;

ir Dievas padarė, kad vėjas perėjo per žemę, 

ir vandenys nurimo; (Pr 8:1)

taip pat gelmių šaltiniai bei dangaus langai buvo uždaryti 

ir buvo sulaikytas lietus iš dangaus; (Pr 8:2)

ir vandenys nuolat traukėsi atgal nuo žemės; 

ir pasibaigus šimtui penkiasdešimčiai dienų, vandenys nuseko. (Pr 8:3)

Ir septintąjį mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, 

arka ilsėjosi ant Ararato kalnų. (Pr 8:4)

Ir vandenys nuolat mažėjo. (Pr 8:5a)

Dešimtąjį mėnesį, pirmąją dieną, 

buvo matomos kalnų viršūnės. (Pr 8:5c)

Ir įvyko pasibaigus keturiasdešimčiai dienų, 

kad Nojus atidarė langą arkos, (Pr 8:6a)

ir jis išsiuntė varną, kuris lakiojo ten ir atgal, 

kol vandenys nudžiūvo nuo žemės. (Pr 8:7)

Taip pat jis išsiuntė nuo savęs karvelį, 

pažiūrėti, ar vandenys nusekę nuo dirvos paviršiaus; (Pr 8:8)

bet karvelis nerado savo kojų pėdoms poilsio ir sugrįžo pas jį į arką, 

nes vandenys buvo ant visos žemės paviršiaus; (Pr 8:9a)

ir jis palaukė dar kitas septynias dienas; 

ir vėl išsiuntė iš arkos karvelį; (Pr 8:10)

ir karvelis parlėkė pas jį vakare; 

ir štai jo burnoje buvo nuskintas alyvmedžio lapas; 

taip Nojus sužinojo, kad vandenys žemėje buvo nusekę. (Pr 8:11)

Ir jis palaukė dar kitas septynias dienas; 

ir išsiuntė karvelį; kuris daugiau nebesugrįžo pas jį. (Pr 8:12)

Ir įvyko šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmąjį mėnesį, pirmąją to mėnesio dieną, 

kad vandenys buvo nudžiūvę žemėje; 

ir Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo, 

ir štai dirvos paviršius buvo sausas. (Pr 8:13)

Ir antrąjį mėnesį, dvidešimt septintąją to mėnesio dieną, 

žemė buvo išdžiūvusi. (Pr 8:14)

Ir Nojus išėjo ir jo sūnūs, 

ir jo žmona, ir jo sūnų žmonos su juo; (Pr 8:18)

visi gyvuliai, visi šliužai ir visi skrajūnai,

 visa, kas kruta ant žemės, pagal jų rūšis išėjo iš arkos. (Pr 8:19)

Ir Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą; (Pr 8:20a)

ir atnašavo deginamąsias atnašas. (pgl. Pr 8:20c)

Ir VIEŠPATS tarė savo širdyje: 

„Nebeprakeiksiu dirvos dėl žmogaus; 

nes žmogaus širdies sumanymai pikti nuo pat jo jaunystės. (Pr 8:21b)

Kol žemė pasilieka, nesiliaus sėja ir pjūtis, šaltis ir karštis, 

vasara ir žiema, diena ir naktis“. (Pr 8:22)

Ir aš įtvirtinsiu savo sandorą su jumis; 

nei vienas kūnas nebebus atkirstas tvano vandenų; 

nei nebebus tvano žemei sunaikinti“. (Pr 9:11)

„Ir šitas yra ženklas sandoros, kurią aš sudarau tarp savęs ir jūsų 

bei visų gyvų sutvėrimų, esančių su jumis, nesibaigiančioms kartoms: (Pr 9:12b)

savo lanką įdedu į debesį, jis bus ženklas sandoros 

tarp manęs ir žemės. (Pr 9:13)

Ir vandenys daugiau nevirs tvanu 

visiems kūnams sunaikinti. (Pr 9:15b)