Na štai... Vasara vasarėlė bėgo prabėgo, o mes – kažkaip paknopstom iš paskos jai. Neįtikėtinai jau ji trumpa šiemet pasirodė... Tačiau ką bepadarysi – kadangi viščiukus skaičiuoja rudenį, tai reikia ir mums kažkaip šiokią tokią „ataskaitą“ suraityti...
O „ataskaita“ mūsų iš tiesų labai vasariška. Nors birželio pradžioje į sodybą tempiau krūvas knygų ir kitos priruoštos akademinės veiklos, beveik viskas taip ir liko nepaliesta. Nes visus tris mėnesius pas mus karaliavo jos didenybė improvizacija. Ir improvizavome mes iš tiesų daug. O kad galvoje nesusimakaluotų viskas į krūvą, bent šiokios tokios tvarkos pabandysiu įvesti ir kažkaip apie viską daugmaž brūkštelėti.
Biblija. Citatos, istorijos.
Džiaugiuosi, kad šioje srityje įvyko šioks toks progresas. Ačiū Klasikinio ugdymo metodui už idėją informaciją įsisavinti dainuojant. Nes tik įdainuotų citatų ir istorijų dėka galėjome dienos eigoje kartoti Rašto vietas, jų dėka išmokome visą Pasaulio sutvėrimo istoriją ir jau visai visai į pabaigą einasi Nojaus tvano drama, su kuria prasideda kiekvienas mūsų rytas. Atstryksi atsikėlę vaikai į mūsų lovą ir prasideda:
– Mamyte, padainuok apie Nojaus tvaną...
Ir dainuojam. Pirmą pusę man paprastai pritaria Magdė, antroji pusė dar ne iki galo išmokta, tad paprastai jos abu vaikiai klausosi tyliai, aš pati gi tuo tarpu ne mažiau susikaupsi bandau įsidėmėti dvylikos natų sąsiuvinio puslapių giesmę. Uch... Yra ką veikti čia ir man. Tačiau kokia atgaiva paskui, kai vaikams bežaidžiant girdi iš jų lūpų dainuojamus Rašto žodžius, o ne kažkokias banalias „Saulutė šviečia, lietutis lyja“ dainuškas. Liutauras dainuot nedrįsta, tačiau man supainiojus kokį žodį, tuojau pataiso. Ir aš žinau – kai jis bus tikras, kad moka visą šį kūrinį be priekaištų, ims ir uždainuos.
Kažkokį tvarkingesnį Nojaus tvano video susuksiu neįsivaizduoju kada, todėl dalinuosi mūsų kasdiene paprasta „repeticija“. Tikiuosi, taip pat patiks. :)
Kitos dainos
Dainuojamasis mokslas, kaip kad jį pavadinau, iš tiesų yra mūsų šios vasaros atradimas. Bent jau mums jo dėka iš mirties taško išjudėjo daugybė dalykų. Net ir ta pati matematika, iki šiol snaudusi, vaikų galvoje pradėjo bruzdėti. Magdė pagaliau „pagavo“ skaičiavimo esmę ir nesunkiai rikiuoja daiktus iki 20. Mokomės po truputį ir skaičiavimo dešimtimis iki šimto. Matau, kad nesunkiai pasiduos ir tai. Liutauras domisi ir kitais skaičiais – šimtais, tūkstančiais, milijonais. Kas už ką daugiau, kam kiek nulių priklauso... Taigi po truputį žadinam smalsumą ir judam toliau.
Na, o visos kitos dainelės, kurias čia po truputį kėliau, iš tiesų iš vaikų (o tiksliau – iš Magdės) lūpų skamba dažnai. Liutauras pas mus santūresnis, todėl, tikiu, dainuoja savo širdyje. Pritaria nebyliai man, ir vos ne tokį žodį įterpus, taiso... Vadinasi, moka. :)
Žaidimai.
Kaip sakoma – pagrindinis ikimokyklinio amžiaus vaiko darbas yra žaisti. Tai turint omeny, prisipažįstu, kad vaikai dirbo tikrai nemažai. Pradžioje jie statė „namus“ iš putplasčio atraižų (čia pat buvo išmokta pamoka, kad ši medžiaga nėra itin patvari ir tinkama būstui ręsti)...
Fantazija ir ankstesnė patirtis kreipė vaikų žvilgsnius į plytų krūvą, kuri greitai virto keliais nameliais sau ir draugams. Savaitėms bėgant jie keitė savo dislokacijos vietą, išplanavimą – veiksmo ir erdvės fantazijai netrūko. Užėjus vidun čia buvo galima rasti ir „viryklę“, ir „lovą“, ir įvairiausių lentynėlių, langų, kitų „namų apyvokos“ daiktų. Stogai saugojo visa, kas viduje, nuo lietaus, todėl neretai į šiuos namelius buvo nešami vertingiausiu žaislai, užkandžiai ir kitokios gėrybės. :)
Buvo kartą taip, kad visas mūsų kiemas dviem dienom tapo didžiuliais apkasais. Mat į požemines tranšėjas buvo klojami vandens vamzdžiai ir elektros kabeliai. Vaikams džiaugsmo buvo ne tik tilteliais laviruoti virš ilgiausių griovių, bet ir užsibarikadavus žaisti savus žaidimus...
Kiek pasipraktikavus bežaidžiant, atėjo laikas ir daug rimtesniems darbams... Taip jau nutiko, kad rugpjūčio viduryje teko remontuoti vieną butą, tad Magdė noriai sėmėsi iš tėvelio patirties, abu vaikai padėjo gramdant senus dažus, šluojant šiukšles, dažant... :) Gerų įgūdžių formavimas dar niekam nepakenkė... :)
Gamta
Be jokios abejonės šios mūsų vasaros gamtos pažinimo „topas“ buvo vikšrelių auginimas ir stebėjimas. Tačiau ir be jo buvo veiklos: tai reikėjo gelbėt į duobę įkritusias varles ir rupūžes bei jas rūšiuoti (varlės – į dešinę, rupūžės – į kairę)...
... tai stebėti, kaip auga pačių pasėtos aguonos ir saulėgrąžos bei rinkti jų sėklas...
...stebėti, ar išrautos saulėgrąžos prigytų perkeltos į smėlio krūvą...
Taip pat buvo smagu rinkti parke kaštonus ir duoti jų vaisiams naują pavadinimą – bumbuliniai spygliuočiai...
Nesužavėjo Liutauro ir šaškės. Mieliau jas rinkosi Magdė, bandydama perprasti šio klasikinio žaidimo taisykles...
Užtat štai šaudymas.. Iš karto vaikiną patraukė... Mokėmės taikytis į taikinį, jį numušti, užtaisyti šautuvą, įdėti šovinį... Visų turimų 500 šovinių, aišku, neiššaudėm, bet tam kartui veiklos užteko.
Išvykos
Kassavaitinių išvykų, tokių, kurias pavyko taip šauniai įgyvendinti praeitą vasarą, deja, nebuvo... Namo sienų moliavimas tiek iš Dariaus, tiek iš manęs pareikalavo tikrai daug laiko, todėl tenkinomės daugiau atsitiktinėmis išvykomis: į Kernavę, į Sudervę, į svečius pas draugus prie Musninkų. Taip pat plaukėme garlaiviu Nerimi...
...darsyk lankėmės karo technikos muziejuje, mat Liutaurui labai rūpėjo ten nuvykti ir vasarą (praeitą kartą ten lankėmės žiemą).
Bendravimas
Ir, nors, atrodo, per daug niekur nekeliavom, vaikams bendravimo su kitais vaikais tikrai nestigo. Visų pirma, žinoma, kompaniją nuolat „palaikė“ kaimynų berniukai – devynmetis Saulius ir keturmetis Liudas. Įdomu tai, kad pernai Liutaurui daug smagiau buvo laiką leisti kartu su Sauliumi, o štai šiemet jis mieliau rinkdavosi Liudo kompaniją, tuo tarpu su Sauliumi vis įsiplieksdavo įvairūs konfliktai, nepasidalinimas „teritorija“, „valdžia“ ir panašiais dalykais.
Taip pat džiaugėmės atradę naujus netolimus kaimynus – sesutes septynmetę Ūlą ir trimetę Upę. Gražu buvo žiūrėti, kaip puikiai Ūla ir Liutauras rasdavo bendrą kalbą, o ir mažosios žaidimų partnerės Upė ir Magdė jiems visai netrukdė.
Upės „valdos“ – namelis žemėje.
Taip pat nemažiau smagu buvo matyti, kaip Liutauras sutaria su bendraamže Svajūne ir metais jaunesniu Gintaru, su septynmete Saule ir keturmečiu Dovydu. Užmezgėm ir dar kelias, nors ir neilgai trukusias pažintis – su penkiamečiu Taurijumi, devynmečiu Ąžuolu, septynmete Liepa ir keturmečiu Kedru. Smagu matyti, kaip vaikai tuoj „sulimpa“, tik duok jiems galimybes tai padaryti...
Atėjus Liutauro gimtadieniui, kuomet teko rinktis, ką kviesti pasišokinėti ant batutų, sąrašas buvo netrumpas. Prisimintas buvo ir praeitų metų draugas Viljamas, ir, žinoma, seni pažįstami Kostas su Vaiva, ir Dorotėja, vieną dieną netikėtai užsukusi pas mus į sodybą... Čia jau Magdei buvo džiaugsmo, nes šios dvi – tarsi sesutės. Linksmos, viena kitą palaikančios ir bendrų interesų turinčios...
Tad ir suknelės buvo judviejų išsimatuotos, ir bateliais pasikeista... :D
Žodžiu, jei jums vis dar skauda galvą dėl šeimoje mokomų vaikų socializacijos, perklauskite savęs dar kartą – ar jūsų nuomonę formuoja stereotipai, ar realybė...
Ir, žinoma, vos nepamiršau: atskiri ditirambai miesto kaimynui aštuonmečiui Herkui. Jau buvau rašiusi, kokia brangi ši draugystė Liutaurui ir kaip puikiai berniukai randa bendrą kalbą, galėdami ištisas valandas žaisti kartu be jokių konfliktų. Kita vertus, matosi, kad Herkus, nors ir mielai bendrauja su Liutauru, visgi (kitaip ir būti negali) tuomet, kai gali rinktis savo bendraamžių draugiją, mieliau pasuka ten, o ne mūsų buto durų link... Toks gyvenimas. Tokia jau jo mokykla. Kita vertus, iš visa ko yra progų pasimokyti. Kažkuo „užsikrėsti“ (gerąja prasme), kažką įkvėpti... Man ši berniukų draugystė vertinga dar ir tuo, kad Herkus – smuikininkų vaikas, pats lankantis muzikos mokyklą. Šis pavyzdys mums tam kartui labai tinkamas, nes jau tuoj, po savaitės ir Liutauras bandys rimčiau imti smuiką į rankas... Ar ilgam – laikas parodys. Magdė gi nori visko iš karto: ir šokti, ir dainuoti, ir groti. Pabandysime pradėti nuo dainavimo. O jau kaip ten viskas dėliosis, žiūrėsim.
Gebėjimai
Nors, kaip minėjau, akademine veikla užsiėmėm tikrai skūpiai, užtat kitus gebėjimus lavinom kaip turi būti. Pirmoje vietoje, žinoma, šios vasaros „taurė“ tenka dviračiams. Tiek Liutaurui, savarankiškai išmokusiam važiuoti dviračiu ir stabdyti jį, tiek Magdei, puikiai įvaldžiusiai balansinio dviračio techniką.
Antroji vieta skiriama Magdei ir supynėms. Irgi vieną dieną buvo tas nušvitimo momentas, kuomet mergina pareiškė: „Mamyte, žiūrėk, aš jau moku pati suptis!“ Va taip vat. Atsisėdo ir išsisupo.
Plaukimo įgūdžių per daug neturėjom kur lavinti, bet baseine pasiturkšti šiltesnėmis dienomis buvo progų. Įsitvėrus į baseinėlio kraštą bandyti pajusti, kada vanduo tave laiko, o kuomet ne – buvo įdomi patirtis.
Po tokios praktikos bandysime dar įlįsti ateinančią savaitę į jūrą. Taip, toks tas „šeimynukų“ privalumas – kuomet gali savo atostogas planuoti nebūtinai tuomet, kai atostogauja visa likusi masė...
Nes gyvenimas – spalvingas, ir neverta jo gyventi vien taip, kaip jį gyvena kiti... Tad rugsėjo proga ir linkime atrasti savo gyvenimo spalvas!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą