Taip, taip, mes esame iš tų, kurie daugumoje gyvenimo atvejų esame baltos varnos... Jei dauguma veržiasi prie jūros vasarą, ten mus sutiksite... rudenį. Jei vieni bėgte bėga į žmonių masę ir joje šurmuliuojančius renginius, mes bėgame kuo toliau nuo viso to į ramią gamtos apsuptį, uosdami jodu prisotintą pajūrio orą, po kojomis jausdami vėstantį smėlį, dienomis pradžiūnantį ir grojantį po kojomis šiurenančias simfonijas...
Mums rojus žemėje – kai paplūdimyje tėra vienas kitas žmogus, kai kainos grįžta iš kosminių aukštumų į savo vėžes, kai muziejai pustuščiai, o parke zuja ne poilsiautojų minia, bet tykiai pedalus mina vietinė miestelio gyventoja, noriai besidalinanti su mumis savo prisiminimais ir šių dienų įžvalgomis. Ragavom tokio rojaus tris dienas Preiloje, Nidoje ir Klaipėdoje.
Džiaugiuosi, kad prieš išvažiuodama spėjau perklausyti žymaus psichologo, filosofo ir pedagogo Aleksandro Loboko seminaro apie mokyklą, jos aplinką ir kitas gyvenimo tiesas, kurios man priminė, kad tikras gyvenimas yra galimybė gyventi čia ir dabar, o ne suplanuotai leisti vieną ar kitą valandą pagal kokį nors genialų iš anksto paruoštą planą... Todėl tarsi kiek intuityviai, o iš dalies ir sąmoningai to, ką veiksime per šias keletą dienų, neplanavau. Palikau viską orui, savieigai ir nuotaikai. Kišenėje, tuo tarpu, žinoma, turėjau keletą minčių, ką smagu būtų aplankyti, pamatyti, tačiau galutinis žodis visgi priklausė konkrečiai akimirkai. Todėl mano patarimas ir jums: norite gerai pailsėti? Tiesiog išvažiuokite. Ir mėgaukitės tuo, ką gyvenimas pasiūlys. Neplanuokite aplankyti begales vietų, nes jei oras ar kitos aplinkybės jums sutrukdys tai padaryti, nebespėsite paskui savo „tvarkaraštį“, ir viskas sugrius kaip tos domino kaladėlės, paskui save palikdamos tik nusivylimą... Geriau atsipūskite, įsimeskite į kišenę improvizatoriaus kortą ir... ilsėkitės. :)
Taigi... Grįžtant prie tų gyvenimo pasiūlymų. Jie mums tam kartui krito tokie... Atvykus į Preilą, viską gaubė nedidelė dulksna. Buvo sunku suprasti, ar jie prieš lietų, ar kaip tik jau nusinešanti su savimi debesis. Vaikai straksėjo iš nekantrumo nuvykti prie jūros, ir nors atrodė, kad tokiu oru kiek juokinga matyti basus vaikus, rankose belaikančius pajūrio žaislus, entuziastingai žingsniuojančius kranto link (į striukes įsisupusių ir saulėlydžio pasitikti čia atėjusių pavienių poilsiautojų kontekste), surizikavome... Ir, pasirodo, ne veltui. Dulksna tuoj dingo, išlindo saulė, jūra buvo ramut ramutėlė, lengvas pietų vėjelis vos vos kedeno plaukus. Todėl ne tik vaikai, bet ir mes netrukus metėm šalin striukes ir kitus rūbus bei lindom į jūrą. Pora valandų iki saulėlydžio buvo tiesiog tobulos.
Džiaugiuosi, kad prieš išvažiuodama spėjau perklausyti žymaus psichologo, filosofo ir pedagogo Aleksandro Loboko seminaro apie mokyklą, jos aplinką ir kitas gyvenimo tiesas, kurios man priminė, kad tikras gyvenimas yra galimybė gyventi čia ir dabar, o ne suplanuotai leisti vieną ar kitą valandą pagal kokį nors genialų iš anksto paruoštą planą... Todėl tarsi kiek intuityviai, o iš dalies ir sąmoningai to, ką veiksime per šias keletą dienų, neplanavau. Palikau viską orui, savieigai ir nuotaikai. Kišenėje, tuo tarpu, žinoma, turėjau keletą minčių, ką smagu būtų aplankyti, pamatyti, tačiau galutinis žodis visgi priklausė konkrečiai akimirkai. Todėl mano patarimas ir jums: norite gerai pailsėti? Tiesiog išvažiuokite. Ir mėgaukitės tuo, ką gyvenimas pasiūlys. Neplanuokite aplankyti begales vietų, nes jei oras ar kitos aplinkybės jums sutrukdys tai padaryti, nebespėsite paskui savo „tvarkaraštį“, ir viskas sugrius kaip tos domino kaladėlės, paskui save palikdamos tik nusivylimą... Geriau atsipūskite, įsimeskite į kišenę improvizatoriaus kortą ir... ilsėkitės. :)
Taigi... Grįžtant prie tų gyvenimo pasiūlymų. Jie mums tam kartui krito tokie... Atvykus į Preilą, viską gaubė nedidelė dulksna. Buvo sunku suprasti, ar jie prieš lietų, ar kaip tik jau nusinešanti su savimi debesis. Vaikai straksėjo iš nekantrumo nuvykti prie jūros, ir nors atrodė, kad tokiu oru kiek juokinga matyti basus vaikus, rankose belaikančius pajūrio žaislus, entuziastingai žingsniuojančius kranto link (į striukes įsisupusių ir saulėlydžio pasitikti čia atėjusių pavienių poilsiautojų kontekste), surizikavome... Ir, pasirodo, ne veltui. Dulksna tuoj dingo, išlindo saulė, jūra buvo ramut ramutėlė, lengvas pietų vėjelis vos vos kedeno plaukus. Todėl ne tik vaikai, bet ir mes netrukus metėm šalin striukes ir kitus rūbus bei lindom į jūrą. Pora valandų iki saulėlydžio buvo tiesiog tobulos.
Kai visas paplūdimys priklauso beveik tau vienam...
...jame gali stovėti ir žiūrėti į jūrą,
o ne į paliktus ant kranto daiktus (kad jų, ginkdie, kas nenuneštų)...
o ne į paliktus ant kranto daiktus (kad jų, ginkdie, kas nenuneštų)...
...gali šokti, dainuoti, virsti undinėle, nes tavęs niekas nevaržo...
... gali patirti ir jūros šaltį, ir besileidžiančios saulės šilumą,
netrikdomas niekieno kito...
Net jei tai būtų buvęs vienintelis šių neilgų atostogų vakaras, vien jo būtų užtekę tam, kad pasijustume tarsi naujai gimę. Vis tik jūra turi savo nenusakomą poveikį... Miegojom kaip kūdikiai. O rytą, savaime suprantama, vėl pradėjome maudynėmis jūroje. Saulė dar nebuvo spėjusi įšildyti pakrantės, bet vis tiek buvo ne mažiau gera sėdėti ant dekio ir stebėti vaikus, čia pat kuriančius nesibaigiančius siužetus savo žaidimams.
Čia gali kasti nors ir visą pakrantės smėlį, nes jo tikrai užteks...
Visos paplūdimio „gatvės“ – irgi tavo... :)
Ir nebaisu, kad smėlis lėks kaimynui į akis...
Ar kas atsliūkins į tavo tvirtovę..
Kai jau jūra pakankamai atvėsino, lindom atgal į šiltus rūbus ir aplankėm Preilos treniruoklių aikštelę. Užskaičiau. Jau vien tai, kad čia yra treniruokliai ir neįgaliesiems, ir specialiai vaikams, daug ką pasako. Magdė negalėjo atsidžiaugti taip jos mėgiamu, bet paprastai vaikams nepritaikytu „sukučiu“, kuris čia buvo skirtas būtent vaikams. Čia pat sutikom ir ilgametę vietinę gyventoją, papasakojusią mums įdomių vietos istorijų apie atsikraustymą gyventi prie jūros, apie tuo metu čia buvusias nekilnojamojo turto kainas ir apie dabartinių vokiečių „pretenzijas“ į neva jų giminaičių trobesius. Tokios gyvos istorijos visuomet yra nepakartojamos ir neįkainojamos...
Papietavę patraukėm į Nidą. Magdė pakeliui, žinoma, užsnūdo, tačiau šiokia tokia „reabilitacija“ ant tėvelio rankų greitai atstatė jėgas, ir veiksmas tęsėsi... :) Pradžiai – prie saulės laikrodžio.
Liutaurą sužavėjo, be abejo, uragano „Anatolijaus“ nuverstos laikrodžio dalies istorija, vis klausinėjo, ką dar tas uraganas nunešė... Magdei tuo tarpu uraganai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. O štai smėlio „jūra“ buvo ne mažiau įspūdingas reikalas... :) Pašėliojom ir čia visi kartu iki soties. :)
Tada patraukėme į Nidos prieplauką. Liutaurą net stingdė tas visas jachtų ir burlaivių margumynas. Toks įspūdis, kad jei būtume ten likę ilgiau, tai jis ir būtų prastovėjęs prie viso to laivyno...
Todėl, iš tiesų, neprašovėme sekančią dieną (kai oras dar kiek atvėso, ir į jūrą per daug netraukė lįsti) nuvažiavę į Klaipėdą. Atsižymėjome delfinariume (Liutaurui įspūdžio per didelio nepaliko, Magdei – labai patiko)...
Tada patraukėme į jūrų muziejų. Magdė, nešina savo paskutiniuoju žaislu – sukučiu (dar kitaip – spineriu), netyčia paslydusi įmetė jį į ruonio baseiną... O čia kaip sykis tą ruonį maitino muziejaus darbuotojas... Ir merginai dar nespėjus nuliūsti, jis pasiūlė tą sukutį ištraukti. Atsinešęs didžiulį graibštą, sužvejojo mūsų nelaimėlį ir atidavė Magdei. O tai džiaugsmo buvo, o tai įspūdžių, kuriuos dar paskui ne kartą reikėjo pasakoti vakarais prieš miegą... :)
Čia tas žymusis graibštas, kuriuo buvo gelbėjamas sukutis...
Tada atėjo pingvinų eilė. Smagūs tie padarėliai... :) Šieji ir Liutauro dėmesį prikaustė. O kad paliko įspūdį, matėsi iš to, kad po kelto dienų, vakare žaidžiant teatrines mįsles, Liutauras mėgdžiojo būtent pingvinus. :)
Pingvinų stebėtojai...
Prajuokino mus ir jūrų liūtų šeimynėlė – išdidusis Fortas ir jo motinėlė demonstravo bendravimo vingrybes, kurios linksmino susirinkusiuosius. Tikra šeimyninė vietos nepasidalijimo drama, savų teisių paieškos, kartų konfliktas – visa tai buvo reiškiama riaumojimu, šnopavimu, gestais. Tokie tie liūtai...
Na, o tada jau lindom į forto užkaborius ir nagrinėjome ten glūdėjusias įdomybes. Smagu, kad pagaliau muziejai virsta ne vien už stiklo eksponuojamų liesti-negalima objektų saugykla, bet ir smagia interaktyvia pažintine erdve, įdomia ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Štai prie šio „šturvalo“ net pešėmės, kas sekantis bandys įvairuoti laivą į uostą... Superinis žaidimas, nuostabi patirtis. Čia jums ne automobilį vairuoti. Laivas – subtilesnis reikalas...
Kitas mus prikaustęs žaidimas – išgyvenimo mokanti istorija, kuomet skęsta laivas, ir tu tegali pasiimti keturis daiktus, kad išgyventum, kol atplauks pagalba. Ką ir kodėl imsi/neimsi? Čia pat su vaikais daug sužinojome ir mes. Beje, žaidimą galima žaisti poromis, rungtyniaujant, kas greičiau atliks užduotį, nuo ko priklauso, kas pirmas bus „išgelbėtas“.
1. Gėlo vandens;
2. Bent šiek tiek maisto (sausas maisto davinys ar šokoladas koks);
3. Ką nors šiltai apsigaubti, kūno šilumai palaikyti;
4. Ką nors, kas padėtų jums būti matomiems: signalinę raketą, žibintuvėlį, veidroduką.
Dar viena smagi interaktyvi erdvė – siūbuojantis laivo galas, ant kurio užlipęs gali pajusti, ką reiškia plaukti audringa jūra...
Visa kita, kas traukė dėmesį, buvo laivai, laivai ir... laivai... Nežinau, kas sukosi Liutauro galvoje, bet matėsi, kad kažkas tikrai „sukosi“... Grįžus namo, Lego tarnavo nebe mašinėlių, bet laivų konstravimui, o ant smėlio dėžės tuoj atsirado burlaivių iš putplasčio ir popieriaus atraižų...
Kulminacijai gi pasilikome jūrų vartus... Esu čia buvusi tik kartą, ganėtinai vėjuotu oru, kai ne itin saugu buvo eiti šiuo molu, skiriančiu jūrą nuo marių. Todėl smagu, kad šįkart jūra buvo ypatingai rami, ir galėjom pasiekti beveik patį molo galą...
Dešinėje – marios, kairėje – jūra...
Grįžtant nuo jūrų muziejaus dar stabtelėjome lauko ekspozicijoje, kur net Magdei buvo įdomu, kas čia per laivo liekanos...
Žodžiu, laivų tematikos buvo per akis... Net ir Juodkrantėje smėlio skulptūra buvo laivas...
Kitądien jau traukėme namo. Oras vėso, vėjas po truputį kilo, dangus niaukėsi, tad ir jūra nebe itin viliojo. Mano kišenėje tarp kelinės idėjų dar kažkur šmėžavo Laikrodžių muziejus, tačiau tauta nebenorėjo užsibūti Klaipdoje, todėl susikrovėm daiktus ir traukėm namo.
Vaikams, žinoma, tokia kelionė kiek prailgsta, tačiau džiaugiuosi tuo, kad Magdė vis dar automobilyje apie 1,5 valandos numinga vienu ypu, taip sutrumpindama ją, o Liutaurui niekada nebuvo bėda keliauti – vaizdai pro langą jam neblogas užsiėmimas, nors, žinoma, būna, kad ir jie pabosta. Kita vertus, kadangi niekada nebuvome iš tų, kurie kelionėse su vaikais apsiginkluoja visu arsenalu žaislų, filmų ar kitų interaktyvių veiklų, gal tiesiog vaikai įpratę, jog kelionė yra kelionė. Jos metu turime puikių progų pašnekėti, padainuoti (Nojaus tvanas, žinoma, buvo labai į temą ir „ant bangos“, išmokome idealiai visi), pažaisti tokius žaidimus, kaip „Aš matau“ arba, automobiliui sustojus, tarkime, kelte, sugalvoti savo žaidimus. Pvz., žaidimas „kamuolių parduotuvė“. Man net į galvą toks neateitų, o štai vaikai ima, sugalvoja ir po sekundės jau improvizuoja, siūlydami vienas kitam ir mums vos du turimus kamuolius bei pasakodami, kuo jie ypatingi. Taip mokomės įtikinėjimo meno bei pardavimo pagrindų... :D
Na ir, žinoma, turime kaip ir tokią taisyklę, kad kas 100-150 km reikia sustoti. Kad ir penkioms minutėms. Kojas pramankštinti, įkvėpti gryno oro, aplinką pakeisti. Pirmyn važiuojant kartą stojome degalinėje užkąsti ir atsipūsti bei kelte, atgal gi važiuojant kiek prabangiau stabtelėjome Bačkonyse, kur gardžiai ir nebrangiai papietavome, palavinome gerų manierų restorane ir naudojimosi stalo įrankiais įgūdžius, vaikai žaidimų aikštelę išbandė, žodžiu, visaip kaip išnaudojom esamą situaciją...
Nors kelionėje ir buvo gera, nors ir pailsėjome, bet, kaip ten bebūtų, grįžus namo kristi į savo lovas buvo dar geriau...
Rytdiena žadėjo pirmąją Liutauro smuiko pamoką, o tuo pačiu ir naujus rudens išbandymus. Bet apie tai prie progos kitame įraše...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą