Smilgos. Smilgos? O taip...

Susiraskite nenušienautą pievą ir apsidairykite aplink. Žolės, žolės... tiesiog žolės – atrodo iš pradžių. Bet jei įsižiūrėtume atidžiau?..

Išėjome su vaikais tradiciniam pasivaikšiojimui „iki kapinių“ – taip vadiname savo tradicinį kilometrinį pasivaikščiojimų gabaliuką. Prisijungė, žinoma, ir kaimynų berniukai, tad kompanija buvo smagi. Jau nekalbant apie tai, kad mėnesiui pas mus vieši vaikų babytė, o su ja – visada smagu...

Tačiau grįžkime prie žolių. Apsiribokime tam kartui įvairiomis smilgomis ir pažiūrėkime, kiek jų rasime aplink. Man atėmė žadą, pamačiusi, kad vien savo pievose radome 10 skirtingų rūšių (nuotraukoje jų dvylika – tik paskui atsekėme, kad dvi jų pasikartoja). Žinoma, nuskinti – viena, tačiau kai paskui reikia atrinkti, kur kuri – va čia tai iššūkis visiems... Prilipdėme visas rastas smilgas ant sienos nuo trumpiausios iki ilgiausios ir visaip kaip matavomės. Ilgiausios smilgos viršūnė pasirodė nepasiekiama vaikams net ištiesus į viršų ranką (apie 1,5 m).

Trofėjų siena. Nuo kairės (tiek kiek pavyko atsekti): smiltyninė anisanta, avinis eraičinas, zuikio ašarėlės, pašarinis motiejukas, pievinė miglė, paprastasis varputis, daugiametė svidrė, dvi lapinės viksvos, siaralapis lendrūnas, paprastoji monažolė ir dar kartą siauralapis lendrūnas. :)

Smilgomis, žinoma, neapsiribojome... Grįžome ir rugiagėlėmis bei aguonomis nešini...

Bėkit ir jūs į pievas – nustebsite, kiek ten grožio...