Kai pernai, pradėję lankytis sodyboje pirmą kartą susidūrėme su gegužvabaliu, galvojau, kad jis vienas toks čia atsitiktinai užklydęs. Na taip, tas naivus nežinojimas... :) Šiemet jų jau keletą matėm. Visi nuostabaus gražumo, tik skirtingo dydžio...
Kiek puikuojasi Liutauras prieš devynmetį kaimynų berniuką, gegužvabalį skruzde palaikiusį:
– Kokia čia tau skruzdė! Tu ką, gegužvabalio nepažįsti? – Klausia, tarsi apie kokią kiekvienam pažįstamą boružę kalbėtų...
O mes tuo tarpu ir kitus vabalus stebim. Jau net ir aš dabar pažįstu straubliuką, nekalbant apie pernai vaikų „išnarstytus“ alksninuką ir karkvabalį...
Neištvėriau – teko naują knygą apie vabalus pirkti... Tarybinių likų turima per skurdi iliustracijomis pasirodė... O naujojoje iš karto radom mūsų apylinkių gyventojus: didįjį puošniažygį, raibąją vėžiadusę ar didįjį milčių...
Kiek puikuojasi Liutauras prieš devynmetį kaimynų berniuką, gegužvabalį skruzde palaikiusį:
– Kokia čia tau skruzdė! Tu ką, gegužvabalio nepažįsti? – Klausia, tarsi apie kokią kiekvienam pažįstamą boružę kalbėtų...
O mes tuo tarpu ir kitus vabalus stebim. Jau net ir aš dabar pažįstu straubliuką, nekalbant apie pernai vaikų „išnarstytus“ alksninuką ir karkvabalį...
Neištvėriau – teko naują knygą apie vabalus pirkti... Tarybinių likų turima per skurdi iliustracijomis pasirodė... O naujojoje iš karto radom mūsų apylinkių gyventojus: didįjį puošniažygį, raibąją vėžiadusę ar didįjį milčių...
Skubrioji vėžiadusė, atskirdusi tiesiai ant stalo...
Sakot, ne itin smagu tuos visus vabalus čiupinėti? Jums – gal. Bet tik ne vaikams, kurie susižavėjimo kupinais veidais neša man rodyti kiekvieną naują vabaliuką, jau žinodami, kad atsivertę knygą apie vabalus, sužinosime, kas per vienas šis mažasis draugužis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą