50-oji savaitė. Pa-bai-ga. Veiksmas baigėsi, veiksmas tęsiasi.

Na ką, brangieji. Kaip ir baigėsi tie mūsų „eksperimentiniai“ metai, kurių metu bandėm su „Egle“ ragauti, kas per daiktas yra tas homeschooling'as. Buvo visko – ir intensyvesnių periodų, ir ramesnių savaičių, ir išsikvėpimų, ir naujų įkvėpimų; tačiau bendrai tegaliu pasakyti – buvo nepaprastai įdomu, naudinga, jau nekalbant apie tai, kad kartu su vaikais išmokome bei atradome daugybę įdomybių, aplankėme nemažai nelankytų vietų, praplėtėme pažinčių ratą ir dar visaip kaip visi ūgtelėjome.
Dabar gi atiduodu paskutinę savaitinę duoklę, o kaip bus toliau – matysim. Planas vasarai yra, tik „ataskaitų“ forma keisis, nebebus savaitinė, bet, ko gero, teminė. Jei seksit, patys pamatysit...

O dabar – apie šią savaitę. Tokią... kaip... nei tai paskutinę, nei tai kaip jau naujo „sezono“ įžangą...

Geri įpročiai

Nusipirkau prieš kurį laiką tokius Ikimokyklinukų pasiekimų aplankus – Magdei 3-4 metų, Liutaurui – 5-6 metų. Ir nors jie skirti kaip ir ugdymo įstaigoms, man labai patiko: padėjo pasižiūrėti į savo vaikus per ugdymo gairių prizmę. Trumpai ir aiškiai surašytos reikalingos ugdyti kompetencijos – tarsi gera „špargalkė“ . Tad susidėliojau nesunkiai, kokia kryptimi galima judėti toliau. O, pasitelkiant jau mano anksčiau minėtą charakterio formavimo parankinę knygą „Laying down the rails for children“, žiū, gal kažko ir pasieksim. Tam kartui darbuojuosi su Magdės užsispyrimu norus reikšti ne konkrečiais žodžiais, bet zyzimu ir su perfekcionistine Liutauro reakcija į nesėkmes.

Biblija. Istorijos. Citatos
Jau buvau užsiminusi praeitą kartą apie Klasikinio ugdymo modelio būdą vaikus tam tikrų dalykų per dainavimą. Nepametėm šios idėjos ir šią savaitę. Tęsiame su 119-os Psalmės 105 eilute (jūsų dėmesiui video – čia), skaitome ir pasakojame Samsono istoriją. Liutaurui tokios didvyriškos istorijos labai imponuoja, tuo tarpu Magdę pagaunu ne pirmą kartą sau panosėje kuriančią visokiausias „pasakas“ apie uogas, gėles ir vabalus...

Gamta
O vabalų pas mus čia tikrai netrūksta. Vaikų entuziazmo juos visaip kaip nagrinėti – irgi. Jau užsimerkę jie pažįsta zvimbiantį karkvabalį, smagųjį straubliuką, blakes, gegužvabalius (kurių jau kelintąsyk randa), alksninukus ir kitokius sparnuočius.
Atskira šneka apie paukščius. Nežinau, ar pernai čia jų pas mus nebuvo tiek, ar mes jų tiesiog nematėm, bet šiemet jų čia tikrai netrūksta. Ir jei pernai pastebėdavom tik zyles, tai šiemet mums draugiją palaiko baltosios kielės, startos ir kėkštai. Viena baltoji kielė jau beveik kaip šeimos narys – jei kur darbuojiesi (prie namo ar darže), ši jau, žiū, kur nors netoliese tupi, stebi... Nueini, perskrenda ir ji kur arčiau tavęs. Taip pat žolėse nardo ir geltonųjų startų porelė. Jei nori ją pamatyti, eik už šiaurinės namo sienos, kažkur ten iš žolių pakils... Na ir, žinoma, kėkštai. Aplink visur sukasi. Dar, Darius sakė, lakštingala vakarais gieda. Na bet man kol kas visos tos paukščių giesmės per daug persipynę, neina atsimint, kas kieno... Tam kartui žiūronus išsitraukėm, stebėsim toliau.
Vaikai savo ruožtu kitus dalykus stebi – kadangi kas dieną dviračiais dabar numinam po keletą kilometrų, kur nors pakeliui sustojus maga vaikams ką nors pačiupinėti, patyrinėti. Tarkime, varnalėšą, ant kurios pernai pilna lipukų buvo. Žiūrėjom, kokia dabar varnalėšos „stadija“. Nieko neradom. Tik lapų galvai prisidengti nuo saulės... O aš ir nežinau, kaip ta varnalėša žydi... Reikės stebėt.

Tiesa, Magdę dar tenka vežti dviračio kėdutėje. nes ilgesnių atstumų mergina su savo balansiniu dviratuku dar neįveikia, o tikru dviračiu (kurį teko skubiai įtaisyti, nes kaip gi kitaip – jei brolis turi ir moka važiuoti, reikia būtinai ir jai) ne taip paprasta išmokti, kaip atrodė... Na, nieko, ateis laikas – išmoks ir ji.

Bendravimas. Žaidimai.
Jei pastaruoju metu buvo daug savaičių, kupinų bendravimo, tai ši praėjo ramiai. Tebuvom kartą susibėgę su Eglės chebryte ir sudalyvavę pas Sandrą Greisės gimtadienyje. Teko tam, žinoma, ir pasiruošti. Pirmiausia ėmėmės atvirutės. Bendrom jėgom (vaikų – blizgučiais dekoruota G raidė, mano – rėmelis-užrašas) sukurpėm, dar vaikai padarė po atvirutę Emilijai ir Sofijai, tada važiavom dovanos.

Grįžom, aišku, ne tik su dovana Greisei, bet ir su krūva pirkinių, kurių, jei vaikai nesiprekintų kartu, be abejo būtų perpus, o gal net ir dar didžiąja dalimi mažiau... Na bet... Kas padaryta, tas padaryta. Vaikams džiaugsmo pilnos kelnės, kad vėl nupirkau stiklo dažų – veiklos kelioms valandoms...

Galiausiai šventėm gimtadienį. Smagiai, turtingai praleidome laiką. Sandra, šaunuolė, ne tik pavėsinę dekoravusi buvo, bet vaikams ir karnavalinių kostiumų ištraukusi... Tai spėkit, kiek kartų Magdė keitė princesiškas sukneles ir ar pavyko mums ištrūkti namo vienos jų nepasiskolinus... :)

Na, o visa kita – įvairios smulkmenos.
Užsitvirtinom dainelę apie skaičiavimą kas penkis, taip pat sukūrėm gal ir ne itin tobulą, bet mums „sulindusią“ apie penkis didžiausius Lietuvos miestus, dar dainavom apie savaitės dienas...

Knygų skaitėm visokių po truputį, tame tarpe ir bibliotekoje tarp dovanotinų knygų aptiktą V. Petkevčiaus „Gilės nuotykiai ydų šalyje“, tačiau kadangi internetiniai resursai mūsų „laukiniuose vakaruose“ jau po truputį šįvakar senka, apie tai bus kada kitą kartą...

O dabar – ačiū visiems, kas skaitėt, palaikėt, buvot. Neatsisveikinu, nes susitiksime ir toliau. Tiesiog kiek kitaip. Gal net ir geriau. :)