49-oji savaitė. Dainuojamasis mokslas. Dviratis. Vabalai.

Besibaigiant šiųmečiam mūsų su Egle eksperimentui (taip taip, ši savaitė – priešpaskutinė) nebesiverčiu per galvą, bandydama prilaižyti to, ko neprivalgėm, tačiau galiu pasidžiaugti, kad ir be to buvo labai smagių atradimų. Skubu pasidžiaugti, nes jau išsikėlėm vasaroti iš miesto, o čia, kaip žinia, vis dar neturim elektros, tad kompiuterio baterijos procentus kasdien skaičiuojame tarsi paskutinės duonos kąsnius. Iš dalies gerai, nes tuomet prie kompiuterio darai tik tai, kas tikrai būtina. Tiesa, prasčiau, kai apsižiūri, kad namie palikai ne tik neribotą internetą, bet ir nešiojamo kompiuterio pakrovėją... :) Ir tada viskas sugriūna: įrašas pasirodo dviem dienom vėliau, miegot eini vėl nežinia, kada, na bet, tikiu, jog viskas greitai vėl stos į savas vėžes. :)

Na, o pradėti tam kartui norisi nuo paties smagiausio – pamenate, kažkuriame įraše dalinausi žinia, kad šių metų pradžioje vyko pasaulinė krikščioniška mokymosi šeimoje konferencija? Tai va, perklausius jos pranešimų, galvoje ėmė suktis daugybė minčių, kurias galima būtų rutulioti toliau. Visų pirma, atradome taip vadinamą „Classical Conversations“ (CC) mokymosi programą. Nesu iš tų, kurie moka trumpai ir taikliai išdėstyti, kas tai yra ir su kuo tai valgoma, todėl pasidalinsiu tam kartui tuo, kad šioje mokymo programoje mokymasis yra suskirstytas į ciklus, kurių vienas trunka trejus metus. Pirmasis jų paremtas faktų įsisavinimu, kas bus svarbu kitame cikle, kuomet reikės pradėti vaikui tais faktais operuoti. Negana to, daugybę pažintinės informacijos šiuo būdu besimokantys vaikai išmoksta... dainuodami. Pavadinau tai dainuojamuoju mokslu. Nes, kaip nekeista, vaikai (net ir mano!!!) labai noriai dainuoja ne kokius du gaidelius, o faktų prisodrintas daineles-giesmeles. Įsivaizduojate? Aš nelabai įsivaizdavau, kol man Eglė nepristatė jų dainos apie lyginius skaičius. Pabandžiau padainuoti ją ir aš (aišku, tikslios melodijos neatsiminiau, tai prikūriau savąją), o čia, žiū, mano vaikai kaip užsukti: „mamyte, padainuok dar!!!“ šaukia jau nebežinau kurį kartą...

Sužavėta tokio pasisekimo, toliau (Egle, atsiprašau, už plagijavimą ir žemai lenkiuosi) perėmiau ir dainelę apie žemynus.

Galiausiai tęsėme praeitą savaitę pradėtą Biblijos citatų įdainavimą. Pabandykite – tikiu, kad ir jus aplankys sėkmė. Nes net jei maniškiai, su kuriais dažnai turiu bėdų dėl klausymo iki galo (jau nekalbant apie bandymus ką perskaityto pakartoti), prašė ir prašė pakartoti, kurti naujas melodijas. 

Tiek, kad iš praeitos savaitės patirties supratau: imti vaikams JAU žinomų dainelių melodiją neapsimoka. Neišsisuksit. Vaikai tuojau supras jūsų klastą... Čia, kiek, supratau, galioja principas „Daugiau yra mažiau“. Geriau kad ir banalią dviejų natų melodiją, bet skirtą būtent tiems konkretiems žodžiams. Reziume: turim savo arsenale praeitos savaitės įdainuotą Pat 18:13 ir šią savaitę užvirtintą Rom 12:21.

Dar bandėm ir skaičiavimo kas penkis dainelę, tačiau nei užtvirtint jos, nei nufilmuoti nespėjome. Aš tik ant popieriaus sau pasižymėjau, kad iš atminties nedingtų... :)

Tokia tad netikėtai daininga buvo mūsų savaitė, kuri, tiesa prasidėjo ne visai nuo dainų. Startą jai šįsyk davė pagaliau vaikų surinktas pėdučių „takelis“ svajonių žemėlapyje, o tai reiškė, kad neišvengiamai turime važiuoti į Sudervės žaidimų aikštelę. Tiesa, Magdei dar buvo likę pora pėdučių iki tikslo, bet paskatinta prisivyti brolį, noriai ir žaislus tvarkėsi, ir grindis valė...

Teks dabar galvoti naują svajonę, nes toks keliavimas svajonės link bent jau mums labai pasiteisino.

Na, o Sudervės aikštelėje – kaip visada veiklos netrūksta. Praleidome ten geras dvi valandas. Jei ne pietų metas, vaikus iš ten būtų buvę dar sunkiau ištraukti... Net kompanijos, atrodo, nereikėjo – dviese smagiai „nešėsi“ per visus įrenginius ne vieną kartą.

Tuo tarpu gera kompanija šį sykį susibūrė trečiadienį pas Sandrą. Gaila, kad teturėjom vos porą valandų, tačiau ir tai geriau nei nieko. Jau įprasta Sandros, Eglės ir mano vaikų kompanija mėgavosi saule, pievų gėlėmis, paežerėmis ir pakeliui pasitaikiusiais įvairiais objektais.

Kas ėjo pėsčiomis, kas nepasidalino dviračiu, kurį, niekam nežinant akylai stebėjo ir Liutauras... Grįžus namo, po pietų man beplaunant indus, atbėga staiga Liutauras ir kviečia mane:
– Mamyte, ateik, aš noriu tau kai ką parodyti.
– O gal tu gali man atnešti tai?
– Ne, tu turi ateiti...
Na, kur besidėsi – einu. O mano penkiametis štai pasiima savo dviratį, užsisėda ant jo ir pasileidžia per pievelę lyg niekur nieko... Cha, va taip ir būna: kol mama suka galvą, kur čia nusivežus vaiką ant asfalto, kad šis imtų ir išmoktų važiuoti, vaikis ima ir pats išmoksta... Toks jau mūsų Liutauras: jo nepareguliuosi – nenorės, su kuolu neįkalsi. Bet jei norės, pats viską išsiaiškins ir išmoks.

Viso to pasekoje, antroji savaitės dalis čia sukus čia apsukus vėl grįždavo prie dviračio. Teko ir mums su Darium traukti savuosius ir leistis į trasą. Mūsų tradicinis kilometras iki kaimo kapinaičių šiam reikalui – pats tas. Dar vienas kilometras atgal – jau šis tas mažoms kojytėms. Tiesa, Magdei jau pilnai atiteko ta proga balansinis dviratukas, kuriuo mergina iš pradžių ganėtinai azartiškai ėmė mokytis važiuoti, tačiau pamačiusi, kad šis nevažiuoja taip greitai kaip brolio, kiek nusivylė. Ir į mūsų kilometrines keliones mieliau leidosi kėdutėje ant mano dviračio nei savomis kojomis... Na, nieko, ateis laikas. :)

Jau kuris laikas nebeseku mūsų su Egle turima gamtos stebėjimo programa. Nustojau ja sekti tuomet, kai po žiemos pastebėjau, kad didžioji dalis temų mūsų klimatui netinkamos – daug kas prasilenkia su realybe. Tad leidau pačiai gamtai užduoti mums savaitės temas. Šioje galėtų drąsiai vadintis vabalų stebėjimo savaite. Mat vaikai iš visų pakampių man tempė vabalus ir liepė fotografuot ir... uostyt. :D Taip, taip. Jūs ką, nežinote, kad vabalus galima pažinti pagal kvapą? Štai blakės kvapą turbūt žinote?.. Tai ir kiti vabalai turi savitą ir niekam nebūdingą.

Įtariamasis Nr 1. Milčius.

Įtariamasis Nr 2. Straubliukas

Taip pat mus lankė pavieniai karkvabaliai, tradiciškai alksniuose pietavo spiečius alksninukų, praskrido kelios boružės, dar kas tai... Gyvybės aplink netrūksta.

Buvo pas mus užklydęs ir laumžirgis, tačiau kol aš „smailinau“ savo fotoaparato akį, šis pabėgo. Turėjau pasitenkinti štai tokiu simpatišku drugeliu (kol kas sunkiai identifikuojamu).

Kad būtų paprasčiau, JYSK'e vos už nepilną eurą radome drugelių gaudykles, džiaugsmo buvo visiems. 

Taip pat stebėjome (ir rinkome) sraiges, pienes, pynėm jų vainikus (Liutaurui būtinai reikėjo tokio paties, kaip ir sesės...)

Magdė kepė smėlio pyragus ir puošė juos žemuogių, veronikų ir pienių žiedais...

Liutauras šiaip žaidėme visokius smėlio žaidimus, užsiiminėjo įvairiais smėlio-molio-akmenų-vandens eksperimentais, kurie liko tik jo atminty, mat mudu su Darium kiek įstengėm, plušėjom prie namo moliavimo, protarpiais priiminėdami svečius iš užsienio, džiaugdamiesi artimesnių ir tolimesnių draugų kompanija, rinkdami žiemai pušų pumpurus, o kas dar ir kaimynui stogą padėdamas dengti... Savaitė tikrai buvo turininga...

Atėjus vakarui, užtat, vaikai noriai susėsdavo ant lovos, pasiimdavo kas popieriaus ir flomasterių, kas kokią knygelę ir visi ramiai vakarodavom...

Magdė ir jos uraganas.

Liutauro menai.

Liutauro dovana draugams

Galiausiai Liutauras sugalvojo dar vieną užsiėmimą: rasti ką nors parašyta didžiosiomis raidėmis ir nukopijuoti. Va taip. Nei liepiamas, nei prašomas. Pats. Nes ši dalis – pati svarbiausia. :)