Pamenu, mokykloje mokė, kad rašinius reikia pradėti trumpais sakiniais. O man, lyg tyčia, niekas į juos netilpdavo... Taip ir dabar – viskas prasideda nuo ilgos, painios minties... Bet gal išnarpliosit?.. :)
Važiavome vidury savaitės susitikti su kitomis šeimoje vaikus mokančiomis mamomis bei jų atžalomis, o mane po paskutinio Eglės įrašo kankino įvairios mintys apie smalsumą, mokymąsi ir kiekvieno vaiko individualumą. Mąsčiau, kame glūdi ta smalsumo paslaptis, ir kodėl aš jos neužčiuopiu savyje. Štai miške pora vaikų, o paskui juos ir jų mama ima ir nuklysta nuo tako. Juos visus veda smalsumas (o gal ir dar kas daugiau?). Po kiek laiko jie grįžta ir su didžiuliu entuziazmu kviečia mus dar kartą nueiti ten, kur buvo jie – prie atrastų didžiulių, suvirtusių medžių, tiesiog idealių vaikų karstymuisi. Pasileidžiame į miško tankmę, kur praleidžiame nežinia kiek laiko – pabūtume ir dar ilgiau, nes vaikams ši vieta (su savo virtuoliais, sausuoliais bei juose ir prie jų knibždančia vabalijos gausa), regis, neišsemiama; tačiau mums, mamoms, jau, žiū, vienai reikia grįžti į miestą su reikalais, kitos mažametis jau pavargęs ir mielai nusnūstų, dar kitai vėl kokie tai rūpesčiai...
O aš grįžtu prie savo minčių: o kodėl man nekilo noras eiti kažkur į miško tankmę? Kaip ir praeitą savaitę tuose drugelių namuose: kodėl man nekilo jokių klausimų dėl tų drugelių, o tiesiog apsidairiau-pamačiau-išėjau?.. Ir taip vis prabėgom, prabėgom, prabėgom... Tarsi kas vytųsi, tarsi ko nespėčiau, jei paklausiu, užsibūsiu...
Stebiu Liutaurą, ne per seniausiai Vingio parke iš pagalių dėliojusį užuovėją. Ramiai, kantriai, nuo pradžios iki pabaigos. Gerai, kad tąsyk buvo laiko. O kaip dažnai būna – girdisi iš jo lūpų:
– Na palaaaaauk... Na, dar truputį... (tarkime, taškytis vonioje su „skęstančiais“ titanikais ir kitais objektais). – Nes jis ieško, nori kažką suprasti, išsiaiškinti, perprasti. Štai ir Magdė: kažką spalvina, klijuoja, aš, atrodo, seniai būčiau pabaigusi, nes na... Kam čia to reikia?.. O jai nesvarbu – ji eksperimentuoja su klijais, spalvotais popierėliais, niekur neskubėdama, kruopščiai, tiesiai žirklėmis kirpdama popieriaus juosteles – net pavydu.
Tuo tarpu aš plaukiu paviršiumi. Įdomu, nuo kada..? Ar tik ne nuo tada, kai lankstydama per galybę būrelių tiesiog neturėjau laiko stabtelėti, išbūti, kažką pabaigti..? Taip ir likdavo nespėtas baigti siuvinys, piešinys, karpinys ar koks kitas šimtas -nioliktas „-inys“.
Tai va... Stebi vaikus, grįžti į savo vaikystę, pasikapstai joje ir atsakai sau į klausimus, kurie tarsi geras pendelis atmerkia akis, ir sako: „dabar užtat laikas atsigriebti“. Nes ne mes juk vaikams geriausi mokytojai, bet jie mums... Na, ir dar kiti bendraminčiai. O ypač – jų vaikai...
Pasėdi vieną vakarą, kitą, pamąstai, perkratai savo mintis ir toliau galvoji: o gal nėra viskas taip jau blogai? Gal tiesiog mano smalsumas šiuo metu nukreiptas kitur?.. Pvz., į informacijos kaupimą apie Mokymosi šeimoje asociacijos reikalus (įkūrėme čia tokią ne per seniausiai) ir kitokius visokius rūpesčius, susijusius su viso šio reikalo įteisinimu Lietuvoje?.. Nes man smalsu (uf, pasirodo, ir aš dar ne beviltiška), kokių šalių patirtimi galime pasinaudoti, kaip yra ten, kitur, kur žolė žalesnė, ką dar galime išpešti iš viso to, kas iki šiol buvo nuveikta, ir pan... Todėl eilinį vakarą sulendu į dar vieną pluoštą informacijos. Šįkart pakankamai šviežios – į 2017 metų tyrimus apie Mokymąsi šeimoje (mokymąsi namuose, homeschooling'ą, kaip kad užsienyje šį reikalą vadina). Nes niekada nežinai – o gal prireiks..?
O jums kaip su smalsumu – viskas gerai? Nueikite į mišką – pasitikrinkite. Nes gal jis visai vietoje? O gal tiesiog – kaip ir pas mane – nukreiptas kažkur kitur? Pradžioje atrodantis kaip visai nereikšmingas, bet, kai įsigilini, gal ne toks jau ir nereikalingas? Gal jis tiesiog... kitoks (pasiguosti juk reikia, ar ne? :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą