46-oji savaitė. Verkių kalvarija. LEU oranžerija. Pavasario linksmybės

Pavasaris mūsų šeimoje turbūt sudėtingiausias laikas, nes kiek atšilus orams, pradedame „mėtytis“ tarp miesto ir užmiesčio, o tai, savaime suprantama, atsiliepia tiek mūsų savaitės ritmui, tiek mūsų „mokslams“, tiek visam kitam. Tačiau tuo pačiu tai ir žavu, nes kiekviena diena pateikia savų netikėtumų, paskui kuriuos nori nenori eini ir semiesi iš jų to, ką jie duoda... Galėčiau, žinoma, niurzgėti, kad va, dėl viso to nepavyksta įgyvendinti to, kas buvo suplanuota, tačiau žinodama, kad viskas priklauso tik nuo mūsų pačių požiūrio, renkuosi ne niurzgėti, o mėgautis tuo, ką kiekviena nauja diena dovanoja.

Žodžiu, savaitė prasidėjo nuo saulėto ryto, kuris mus išviliojo už miesto. Pilna bagažinė buvo prikrauta įvairiausių mamos pridėtų sodinukų, turėjusių sugulti į naujoje vietoje ruošiamą alpinariumą. Buvo smagu matyti Liutaurą ir Magdę, besiveržiančius padėti viską iš automobilio iškrauti ir padėti nunešti. O su tokia pagalba – patys suprantat – dirbti daug smagiau. 

Kai gėlės buvo sutvarkytos, pagalbininkai padėjo pririnkti akmenų, kuriuos taip pat „įkomponavom“. Dabar nekantriai lauksim šilumos, kuomet visa tai turėtų sužaliuoti, subujoti: tulpės, hiacintai, narcizai, irisai, bijūnai, viržiai ir daugybė visokių kitokių nežinomųjų...

Po tokių sunkių darbų, žinoma, laukia savi reikalai. Pirmiausiai, savaime suprantama, – laužas. Jį ne tik smagu užkurti, bet ir pasišildyti gera. Todėl jei tik nelyja, tarsi savaime suprantama, kad mūsų kieme rasite šį šilumos šaltinį – Liutauras tuo pasirūpins... O ir Magdė jau įviliota į šį aplink statomą namą esančių medžio atliekų „utilizavimo“ procesą... 

Kai laužas įkurtas, galima užsiimti kitais eksperimentais. Pavyzdžiui, kritulių kiekio stebėjimu ir „meteorologinės stoties“ įkūrimu smėlynėje.

Visų veiklų įkarštyje atrandame net ir pernai ant lentynos užmirštą nepabaigtą mūsų pinti krepšelį iš popierinių vytelių... Įtariu, apie tokį jau ir pamiršote. Buvom pradėję pinti... pernai birželį. :D Tai va, šįsyk griebėm jautį už ragų ir draugiškai pabaigėm. Na, per daug nesistengėm, tobulybės nesiekėm, tai ir išėjo toks mėgėjiškas, bet užtat savas. :)

Ir panašu, kad tai padarėm laaaabai laiku, nes kitą dieną (užbėgant įvykiams už akių) į mūsų akiratį pateko dar vienas tokiu pat būdu pintas daiktas, kurį vaikai, aišku, iš karto atpažino... Tai buvo malūnas.

O stovėjo jis LEU surengtos parodos ekspozicijoje, kurią užmatėme antradienį, keliaudami į šiame universitete įsikūrusią oranžeriją. Prasidėjo viskas, žinoma ne nuo šio malūno, bet nuo labai užsimiegojusio ryto bei skubėjimo į „Žaidimo laboratoriją“. Užsimiegojimas, aišku, mums ne į naudą, nes tai paprastai reiškia, kad į jau vykstantį žaidimą bus daug sunkiau įsilieti... Na bet – yra kaip yra. Vis tiek lekiam strimgalviais, randam ten daug iš užsienio atvykusių svečių. Na, o tada keliaujame į oranžeriją ieškoti pasiklydusio Laboratorijos paukščio Mandarino. Randam jį nepernelyg sunkiai, įsitaisiusį aukštai ant kopėčių.

Tačiau Liutaurui daug įdomesni lankstūs palmių kamienai, apsiraizgę visokiomis lianomis, nei tas oranžinis žaislas. :) Dar vaikiną labai domina kaktusai. Pristatyta čia jų visa galybė. 

O akis pakėlus į viršų dar įdomiau – lyg kokios gigantiškos vėduoklės čia linguoja paties didenybės bananmedžio lapai. Tiesa, tai mažasis bananmedis, bet mums ir jo užtenka įspūdžiui susidaryti.

Netoliese mus pasitinka dar vienas labai jau egzotiškas augalas – ąsotenis. Nesunku nuspėti, iš kur toks jo pavadinimas...

Pavaikštinėję po nuostabią oranžeriją, pašnekinę čia dirbančias draugiškas „tetas“, grįžtame tęsti žaidimų. Magdė mielai renkasi „piešimo lentą“, kur kartu su studente kuria kokį tai scenarijų...

 Paskui ilgai darbuojasi su flomasteriais, dūksta su Liutauru, Augustu ir Dorotėja ant čiužinio.

Pilni įspūdžių sunkiai benori važiuoti namo... O dar ir lauke juk atrakcijų netrūksta – tai šalia esančius lauko treniruoklius reikia išbandyti, tai alaus butelių kamštelių paieškoti (sugalvojo Liutauras juos kolekcionuoti, tai krapšto juos iš visur, visokio plauko ir surūdijimo laipsnio... Pamenu, anksčiau limonadai būdavo metaliniais dangteliais uždaryti. Būtų tokie dabar – negaila, nupirkčiau. O štai alaus pirkti juk nepradėsi vien dėl kamštelių kolekcijos... Įtariu, reikės prašyti tautos pagalbos.

Trečiadienį ir vėl mus sodyba išviliojo. Darbų pavasarį netrūksta. Mums – daržuose ir namo statybose, vaikams papildomai dar ir ant smėlio, lietaus vandens vonioje, pievose ir visur, kur tik dar neiššniukštinėta. Po pernykščių žaidimų liko ne itin daug smėlio žaislų, tad teko papildyti atsargas. O džiaugsmo, o entuziazmo! Gražu žiūrėt. Tiesa, nupirkau Liutaurui lūpinę armonikėlę – labai jau norėjo, pas Melisą užmatęs. Tai nešiojasi dabar visur. Ne tiek groja, kiek nešiojasi... :) Tokia jau Liutauro savybė – svarbiausia, žinoti, kad turi. Ir kartais net nežinai – ar juoktis, ar verkti. Pvz., taip pas mus nutinka su batais. Liutauro avalynė visa sudėta į atskirą dėžutę koridoriaus spintoje. Guli joje daugybė pirktų, atiduotų batų, tačiau klauskite, kiek iš jų Liutauras nešioja? Tiksliausia turbūt būtų pasakyti taip: vienerius. Labiausiai nunešiotus, paprastai – kieno nors atiduotus. Nes visus kitus laiko „svečiams“. T. y. ėjimui į svečius. Ir nors tų ėjimų į svečius, palyginus su kasdienybe, yra nepalyginamai mažiau, kas kartą bandant įkalbėti apsiauti kokius naujesnius batus yra Sizifo darbas. Taip ir lieka dalis naujų batų gulėti spintoje, kad būtų... išaugti... 

O kad taip pusę tos savybės Magdei atseikėjus! Mat ši pas mus priešingai – jai tik duok naujus batelius, ir ji pasistengs su jais nužirglioti į pirmą pasitaikiusią balą, pažliugusį molį ar šlapią žolę... Ir kaip minimum penkias poras batų per dieną pasikeisti. Tokius štai du kraštutinumus turime komplekte. Kad nebūtų nuobodu.

Nuobodulio nebuvo ir ketvirtadienio susitikime su kitais šeimoje ugdomais vaikais bei jų mamomis. Tiesa, važiavome tik dviese su Liutauru – Magdė su tėčiu liko namuose. Patraukėme šį kartą į Verkių Kalvariją. Staigmenos čia mus pasitiko vos išlipus iš automobilio. Belankstydamas po pievą Liutauras aptiko žolėje laminuotą maždaug 3x3 cm dydžio kortelę su atspausdintu QR kodu. Nuskenavusi jį patekau į kažkokią neaiškią svetainę, kurioje nieko nesupratau naršydama telefone. Grįžusi namo gi aptikau, kad net nežinodami mes atsidūrėme pasaulinio žaidimo Munzee voratinklyje. Kas nežino, kas tai per daiktas, galima būtų sakyti, kad tai saugusiems skirtos slėpynės, kuriose turi ieškoti tokių va paslėptų kodų, kuriuos bet kas gali paslėpti bet kur, užregistruoti, įmesti į tam reikalui skirtą žemėlapį ir leisti kitiems ieškoti. Tik va bėda, kad tie kodai, kuriuos žmonės kur nors priklijuoja, turi tendenciją atsiklijuoti ir nukristi. Ir žinok dabar, nuo kur tas Liutauro rastas lipdukas nusiklijavo...

Na bet palikime tuos QR kodus ramybėje, nes ir be jų buvo ką tyrinėti. Pirmiausiai vaikai nurūko žibučių skinti. Šalia radom keistą apskritą senų plytų statinį stiklo blokelių langais, su keistu išsikišusiu didžiuliu vamzdžiu stoge, primenančiu ventiliacinį vamzdį. Atradę vieną išdaužtą langelį, žvilgterėjome vidun. O ten prieblandoje matėsi statūs žemyn vedantys laiptai... Gal kas žinote, kur jie veda?..

Patraukėme toliau. Berniukai dūko, kalbino čia bevaikštinėjančius senjorus, žaidė policininkus ir nusikaltėlius. Taip atėjome iki šaltinėlio, trykštančio iš po didžiulio medžio šaknų. Čia netikėtai užmatėme ir juodąjį strazdą, šokuojantį per šakas, čia ragavome gardų mamos Kristinos keptą obuolių keksą, čia pat vaikai lavino savo sportinius sugebėjimus, ropšdamiesi į statų šlaitą medžio šaknimis bei leisdamiesi jomis žemyn. 

Ant kalno buvau priversta užsiropšti iš ar, mat Liutauras labai norėjo parodyti, kokį apdegusį medį jie ten rado... Spėjom, kieno tai darbas – žaibo ar kokių niekadėjų.

Atsitraukti nuo šaltinėlio buvo sunku – vaikams norėjosi čia pabūti ilgiau. Visgi grįžti reikėjo. Po truputį, tyrinėdami mišką, dūkdami ir šnekučiuodamiesi traukėme atgalios. Prie vienos pušies kažkuris iš vaikų rado nedidelio kiaušinio lukštą – panašu, kad jau išsiritusio paukštelio. Štai šalia dar vienas... Buvo panašu į mūsų aną savaitę rastą didžiosios zylės kiaušinį, bet ne visai toks pat. Tad grįžusi namo puoliau ieškoti. Paaiškėjo, kad tai – juodosios varnos kiaušiniai.

Netoliese pakelėje radome nugaišusią miško pelę. Berniukams, aišku, knietėjo ją visaip kaip ištirti, tačiau visgi nutarėm ją palaidoti po akmeniu. 

Galiausiai Liutauras aptiko garšvų pievelę, kur vaikai ėmė skinti garšvas ir dilgėles – jas grįžę sumetėm į bananinį kokteilį.

Čia mūsų pasivaikščiojimas ir baigėsi, tačiau diena tęsėsi. Patraukėme į „Panoramos“ PC, kur tądien buvo „Mokslo ant ratų“ paroda. Pataikėme tiesiai ant demonstracinių eksperimentų. Buvo smagu pamatyti kai kuriuos jau mūsų darytus namuose. Tačiau ne mažiau įspūdinga buvo išvysti ir kitus: tiek su šaltu ledu, tiek su H2O2, tiek su įvairiomis dujomis ir ugnimi. Nėra net abejonių, kad Liutaurui labai patiko.

Po eksperimentų perėjome prie žmogaus anatomijos stendo, kuriame galima buvo matyti išardomą žmogaus vidaus organų muliažą bei padėtą tikrą kiaulės širdį bei plaučius, į kuriuos šiaudeliu buvo galima pabandyti įpūsti oro. Liutauro šis stendas nesudomino (mediko pašaukimo neturi vaikinas), tad dairėmės kitur. 

Labiausiai Liutaurą sudomino po salę važinėjęs robotas. Nežinau, kokiu principu jis buvo valdomas – ar kieno nors nuotoliniu būdu, ar pats buvo su kokiais įtaisytais sensoriais. Kaip ten bebūtų buvę, Liutauras pasilenkęs pamatė roboto išjungimo mygtuką ir jį išjungė... :D Tiesa, greitai vėl įjungė, ir tada prasidėjo žaidimas: įjungt-išjungt-įjungt-išjungt...

Taip pat smagu buvo „kelti bangas“ specialiai tam padarytame plokščiame „akvariume“.

Na ir, žinoma, kaip gi be prekybos centre stovinčių visokių mašinėlių – būtinai jose visose reikia pasėdėti, jas visas pavairuoti... Kol viską apžiūrėjom, kol visur apvaikščiojom, jau, žiūrėk, ir pavakarys atėjo... Skubėjom namo, kur mūsų laukė ten likusi Magdė su tėčiu. Pabuvom kartu trejetą valandėlių ir jau, žiūrėk, miegot laikas... Atėjo vakaras, o aš galvoju: neįsivaizduoju, kaip tie, kurie išleidžia vaikus į darželius ir pasiima juos iš ten tik vakare, kuomet jau praktiškai tereikia eiti valgyti ir miegoti, pasitenkina tomis pora valandų bendravimo su jais... 

Taip atėjo ir penktadienis... Vėl išdūmėm už miesto. Tik nelabai sėkmingai, nes po pietų užėjo lietus, sudrumstęs mūsų planus. O taip norėjome aplankyti seną kaimyninę sodybą, pabaigti mulčiuoti daržą, susėti nesibaigiančias sėklas. Tiesa, bent vaikams lysves spėjau paruošti – kiekvienam po vieną atskirai – jau ir pasėti saulėgrąžų, kukurūzų, serenčių, žirnių spėjo abu. Galės dabar stebėti, kas tose jų lysvelėse vyksta, ir daryti su savo augalais ką tinkami...

Už kampo jau laukė apsiniaukęs šeštadienis. Nors nesu iš tų, kurie namus tvarko griežtai pagal grafiką, šis šeštadienis kažkaip įkvėpė: vos pakilusi iš lovos vaikams pareiškiau, kad šiandien tvarkysimės. Man vos ištarus šiuos žodžius, Liutauras, tarsi pamojus stebuklinga lazdele, tuoj sureagavo:
– O, gerai, aš imsiu šluotą ir iššluosiu koridorių... Magdute, tu man padėsi, gerai?
Man akys ant kaktos: aš pati dar nusiteikti iki galo nespėjau, o čia, žiūrėk, vaikai jau darbuojasi. Aišku, to šlavimo rezultatai taisytini, bet juk visi žinome – svarbiausia tokiame amžiuje iniciatyva ir požiūris. :) Užskaitėm tad, pėdutes „Svajonių žemėlapyje“ priklijavom, aš tęsiau tvarkymąsi, o vaikai jau, žiū, kaimyną Herkų pasikvietę išlėkė ant plytelių su kreidutėmis piešti, savų žaidimų žaisti...
Vakare, žinoma, prie tvarkymosi temos teko grįžti, bet neskausmingai. Nuo tada, kai išmokau vaikams taikyti adekvačias jų elgesiui „bausmes“, viskas susidėlioja pakankamai greitai:
– Liutaurai, eik susidėk žaislus nuo grindų!
– Nedėsiu, čia Magdutė išvertė (o taip, čia tas amžinas „čia ne aš...“)
– Na, kaip nori – kadangi ant grindų vien žaislai, nei aš, nei tėvelis negalime prieiti prie tavo lovos, todėl prieš miegą niekas tavęs nepaglostys...
– Gerai, tuoj susitvarkysiu...
Paprasta. Veiksminga. Neskausminga. Atlikta. Kambarys sutvarkytas, vaikas paglostytas, visi ramūs ir laimingi.

Na, o dabar rimtoji dalis...
Radusi laiko su protarpiais vis klausausi vasario pabaigoje Sankt Peterburge vykusios Mokymosi šeimoje (homeschooling'o) konferencijos pranešimų. Labai rekomenduoju. Tiesiog perlai, o ne pranešimai... Man asmeniškai labai atliepė mintims, kurios sukosi mano mintyse jau kurį laiką apie biblinį vaikų mokymą ir charakterio formavimą. Kuriam laikui pati esu atidėjusi savo susiplanuotas ėjimo per Biblijos gyvūnus temas, nes per pavasario darbus nebesugebu jų įpaišyti į kontekstą. Ta proga su vaikais tiesiog skaitom jiems žinomas biblines istorija (Tvanas ir Babelė – Liutauro favoritai), diskutuojam apie Dievo kūriniją. Mums į temą tam kartui labai tinka ir seni geri „Operatoriaus Kipso“ filmukai, kurie vaikus taip įtraukė, kad kai kurias vietas jau išmoko mintinai. Jei norėsite sužinoti, ką gaminti iš šermukšnių, klauskite Liutauro – papasakos. Arba, jei norite pasikartoti botanikos žinias apie tai, kaip žiedų piestelėms apvaisinant kuokelius užsimezga vaisius, irgi kreipkitės... :)

Su skaitymu irgi kiek striuka. Į visas bibliotekas grąžinome visas turimas knygas. Sąmoningai. Nes pats laikas paskaitinėti turimas namuose ir planšetėje. Prsiminėm ir „Namelį prerijose“ (skyrių apie gaisrą prerijoje – kaip gi be jo...), ir D. Biseto pasakas, ir D. Nappo knygeles. Vaikams labai patiko „Nepaprastas paršelis“. Pradėjom ir „Šniukštinėtojus laive“, tačiau ši ilgesnė, todėl ne taip paprastai įveikiama...

Su mokymusi skaityti vėl dreifuojame – „Labas raide“ po intensyvios praeitos savaitės išėjo pailsėti, tad Liutauro skaitymo ir Magdės pažinties su raidėmis reikalą palikome savieigai ir žaidimui...

Taip atėjo ir savaitės pabaiga. Ją vaikai užbaigė pusdieniu pas močiutę ir entuziastingais kvietimais nufotografuoti tai, ką jie darė... Kas man beliko... :)

 Liutauro rankos lavinimas. Labiausiai džiuginanti dalis yra ta,
kad jis tai darė savarankiškai, niekieno neliepiamas...

 Kaladėlių domino-mašinėlė

Ne taip paprastai tam kartui įveikiami ir kiti mano užsiplanuoti darbai, tačiau mąstydama apie tai, kad bet kokiu atveju savaičių skaičiumi teoriškai lenkiame bet kokius mokslo metus, žiūriu į viską paprastai: einu sekdama tuo, kuo domisi vaikai, šiek tiek kai kur paragindama, kai kur tiesiog besimėgaudama kartu su jais ir džiaugdamasi, kad turim galimybes būti ir augti kartu...