Toks darganotas oras už lango verčia gūžtis ir per daug nekišti nosies į lauką. Gal ir gerai, nes jei už lango saulė kaitintų, vargu, ar būčiau prisėdusi prie visokių ten painių mokesčių deklaracijų ir kitų popierizmų. Dabar gi viskas be skubos padaryta, priduota, paramos procentai išdalinti, žodžiu – ramu.
Kita vertus, net ir darganoje būta „skylių“, kuriomis daugiau ar mažiau sėkmingai pasinaudojome...
Antradienį šėlome „Laboratorijoje“, imituodami visokias hauliškas pilis...
Trečiadienį jaukiai pasibuvome pas Gintarę, kur veiksmo ir kūrybiškų žaidimų taip pat netrūko...
Na, o ketvirtadienį, nušvitus saulei kartu su kitomis mamomis ir vaikais pasileidome į Dūkštų ąžuolyno gilumą, kurioje mus pasitiko ne viena staigmena.
Pirmąją jų aptiko Eglė su Emilija ir Sofija priešakyje, sugalvoję pasidairyti kiek atokiau nuo pagrindinio tako. Čia jos rado galybę nuvirtusių medžių, kurie, savaime suprantama, buvo didžiulis vaikų džiaugsmo ir išbandymų šaltinis. Ir ne tik. Gražu buvo žiūrėti į skirtingus vaikų būdus, jų gebėjimus nugalėti baimę, pajusti lygsvarą (arba suprasti, kad turi su ja bėdų), atlaikyti einančiųjų iš paskos spaudimą, pajusti kryčio, šakų „paglostymo“ ar nedidelio susimušimo skonį... Liutauras, iš prigimties labai atsargus, po mažą žingsnelį bandė prisijaukinti šiuos krituolius, vis prašydamas, kad niekas jo neskubintų. Buvo smagu matyti jo pergales, nesvarbu, kad lyginant su kitais – nedideles. Svarbiausia, kad pajuto, pamatė, išbandė. Magdė buvo dar rezervuotesnė. Prie šių „laipynių“ prisiartino tik jau visiems besiskirstant. Iki tol tyrinėjo pievas, komponavo plukių puokštes, tyrinėjo sutrūnijusių medžių kamienus, aplipusius visokiausiais voratinkliais, vabalais ir visokio kitokio plauko atradimais.
Vaikai džiaugėsi ne tik vienas kito kompanija, bet ir mamos Jurgitos (miško mokytojos) įžvalgomis, gyvenimiškomis pamokomis bei pastabomis...
Tokiu būdu sužadinę vieni kitų smalsumą, pasukome skirtingomis kryptimis – vieni atgal namo, kiti toliau pažintiniu taku. Ir čia, kaip žinia, radom dar visokių įdomybių. Štai kad ir tokių su visomis šaknimis išvirtusių medžių masyvų...
...ir labai keistų didžiulių inkilų, skirtų, kaip vėliau išsiaiškinau, šikšnosparniams... O aš net nežinojau, kad jie ir inkiluose gyvena...
Dar tolėliau paėjėję aptikome neįtikėtino dydžio beržo juodgrybį, oficialiai vadinamą įžulniuoju skyleniu. Girdėjote apie tokį? Jei ne, žinokite, kad tai ne šiaip sau kokia tai parazituojanti kerpė, bet grybų grybas, vaistų vaistas...
Tokie štai mūsų radiniai buvo... Jau nekalbant apie šiaip nuostabiai praleistą laiką gryname ore...
Penktadienį likome apgauti. Išlindusi saulė išviliojo mus į sodybą, o pakeliui užėjo lietus, tad likom beveik it musę pešę... Na, tiesa, ne visai. Nes kitądien, žiūrėk, nebūtume netikėtai radę ant tako įskilusio strazdo giesmininko kiaušinio... Ir žinok, iš kur jis čia toks atsirado. Aplink lyg ir nesimato jokios lizdui tinkamos vietelės... Gal tiesiog iš lizdo išmestas nuo kalnelio čia atriedėjo?.. O beriedėdamas įskilo?.. Kaip ten bebūtų, teisybės nebesužinojom. Sėdom atgal į automobilį iš šiaušėm namo šiltos arbatos puodelio apsikabinti...
O namie gerai... Vaikai į šiltą vonią su savais žaidimais, mes – šiltos arbatos gugkšnoti... Vaikai netrukus įšoko į pižamas, ant lovos, ir vakaro smagumynai prasidėjo...
Kita vertus, net ir darganoje būta „skylių“, kuriomis daugiau ar mažiau sėkmingai pasinaudojome...
Antradienį šėlome „Laboratorijoje“, imituodami visokias hauliškas pilis...
Trečiadienį jaukiai pasibuvome pas Gintarę, kur veiksmo ir kūrybiškų žaidimų taip pat netrūko...
Na, o ketvirtadienį, nušvitus saulei kartu su kitomis mamomis ir vaikais pasileidome į Dūkštų ąžuolyno gilumą, kurioje mus pasitiko ne viena staigmena.
Pirmąją jų aptiko Eglė su Emilija ir Sofija priešakyje, sugalvoję pasidairyti kiek atokiau nuo pagrindinio tako. Čia jos rado galybę nuvirtusių medžių, kurie, savaime suprantama, buvo didžiulis vaikų džiaugsmo ir išbandymų šaltinis. Ir ne tik. Gražu buvo žiūrėti į skirtingus vaikų būdus, jų gebėjimus nugalėti baimę, pajusti lygsvarą (arba suprasti, kad turi su ja bėdų), atlaikyti einančiųjų iš paskos spaudimą, pajusti kryčio, šakų „paglostymo“ ar nedidelio susimušimo skonį... Liutauras, iš prigimties labai atsargus, po mažą žingsnelį bandė prisijaukinti šiuos krituolius, vis prašydamas, kad niekas jo neskubintų. Buvo smagu matyti jo pergales, nesvarbu, kad lyginant su kitais – nedideles. Svarbiausia, kad pajuto, pamatė, išbandė. Magdė buvo dar rezervuotesnė. Prie šių „laipynių“ prisiartino tik jau visiems besiskirstant. Iki tol tyrinėjo pievas, komponavo plukių puokštes, tyrinėjo sutrūnijusių medžių kamienus, aplipusius visokiausiais voratinkliais, vabalais ir visokio kitokio plauko atradimais.
Vaikai džiaugėsi ne tik vienas kito kompanija, bet ir mamos Jurgitos (miško mokytojos) įžvalgomis, gyvenimiškomis pamokomis bei pastabomis...
Tokiu būdu sužadinę vieni kitų smalsumą, pasukome skirtingomis kryptimis – vieni atgal namo, kiti toliau pažintiniu taku. Ir čia, kaip žinia, radom dar visokių įdomybių. Štai kad ir tokių su visomis šaknimis išvirtusių medžių masyvų...
...ir labai keistų didžiulių inkilų, skirtų, kaip vėliau išsiaiškinau, šikšnosparniams... O aš net nežinojau, kad jie ir inkiluose gyvena...
Dar tolėliau paėjėję aptikome neįtikėtino dydžio beržo juodgrybį, oficialiai vadinamą įžulniuoju skyleniu. Girdėjote apie tokį? Jei ne, žinokite, kad tai ne šiaip sau kokia tai parazituojanti kerpė, bet grybų grybas, vaistų vaistas...
Tokie štai mūsų radiniai buvo... Jau nekalbant apie šiaip nuostabiai praleistą laiką gryname ore...
Penktadienį likome apgauti. Išlindusi saulė išviliojo mus į sodybą, o pakeliui užėjo lietus, tad likom beveik it musę pešę... Na, tiesa, ne visai. Nes kitądien, žiūrėk, nebūtume netikėtai radę ant tako įskilusio strazdo giesmininko kiaušinio... Ir žinok, iš kur jis čia toks atsirado. Aplink lyg ir nesimato jokios lizdui tinkamos vietelės... Gal tiesiog iš lizdo išmestas nuo kalnelio čia atriedėjo?.. O beriedėdamas įskilo?.. Kaip ten bebūtų, teisybės nebesužinojom. Sėdom atgal į automobilį iš šiaušėm namo šiltos arbatos puodelio apsikabinti...
O namie gerai... Vaikai į šiltą vonią su savais žaidimais, mes – šiltos arbatos gugkšnoti... Vaikai netrukus įšoko į pižamas, ant lovos, ir vakaro smagumynai prasidėjo...
Kitą gi vakarą vaikai man pateikė siurprizą. Kaip tik guodžiausi Eglei, kad nebenori mano vaikai draugauti su skaitymu, raidėmis ir visais panašiais reikalais. Ir staiga, po tų žodžių, tarsi perkūnas iš giedro dangaus – Magdė užsimanė „pakarpyti ir paspalvinti raides“. Traukiau tad vėl „Labas raide“ knygas į dienos šviesą, ir... oho! Nebegalėjau sustabdyti arklių – Magdė, o paskui ją ir Liutauras vertė puslapį po puslapio ir, nors jau laikas miegot, vos atsiplėšė nuo užduočių. Pažadėjau, kad rytoj TIKRAI galės pratęsti...
Ir rytoj veiksmas iš tiesų prasitęsė su visu įkarščiu. Žiūriu į visą tą procesą, vos spėdama vienam ir kitam į klausimus atsakinėti, „penkis duoti“ sėkmingai įveikus tą ar kitą užduotį, laviruodama tarp žirklių, klijų ir flomasterių... Penktadalio knygos per dieną ir nėr... :O
Tarsi iš tiesų kas burtų lazdele kokia būtų mostelėjęs ir vaikams motyvaciją pakurstęs. O gal čia dar ir visa kita po truputį susidėjo?..
Mat prieš kokią savaitę padariau vaikams taip vadinamą „svajonių žemėlapį“, kurio idėją nusižiūrėjom iš Marijos, kuomet svečiavomės pas ją. Esmė labai paprasta: su vaikais sugalvojame kokią nors svajonę, ją kartu nupiešiame ir nutiesiame ligi jos taką. Vaikui atlikus tam tikras užduotis, žymime, kiek tuo taku nueita, kol pasiekiame užsibrėžtą svajonę ir čiumpame ją už ragų. Pas Mariją takas buvo vienoks, mes sugalvojome jį padaryti iš pėdučių, ant kurių, įvykdžius vieną ar kitą užduotį, klijuojame spalvotas pėdutes (čia mums į pagalbą atėjo antspaudukai). Negalėjau patikėti, kad tiek ilgai bandėme sugalvoti svajonę, kol galiausiai vaikai nusprendė: tai bus Sudervės žaidimų aikštelė (labiausiai mėgiama iš visų mūsų lankytų). Na, gerai, tebūnie. Liutaurui šios savotiškos „lenktynės“ labai patinka, nes 1) suteikia jam perspektyvos matymą ir žinojimą, kada važiuosime į tą Sudervę, 2) lavina priežasties-pasekmės dėsnio suvokimą, 3) motyvuoja ir jį, ir sesę, kuri, aišku, irgi nenori atsilikti.
O pėdutes vaikai gauna už bet kokią mūsų motyvacinėje lentoje esančią užduotį. Ir jiems aišku, ir man susiveda galai, nes iki šiol ta motyvacinė lenta buvo tokia ne visai iki galo motyvuojanti, nes nebuvo aišku, kas bus įvykdžius vieną ar kitą užduotį. Dabar gi aišku: atlieki, gauni pėdutę, o daug pėdučių reiškia šiokį tokį rezultatą. Į trasą pakeliui stoja kantrybės ugdymas, noras kuo greičiau pasiekti tikslą (o t. y., įprasminti savo vaiklą), o tuo pačiu ir žaismingumas, nes viskas vyksta lyg smagus žaidimas.
Tuo tarpu žaidimų savaitės eigoje būta visokiausių. Dažnai jie peraugdavo į savotiškus eksperimentus...
Pavyzdžiui, kas skęsta, o kas ne. Kaip vanduo tykšta nuo dėžutės, pilnos dangtelių, kaip šlampa rūbai (ir ne tik), su kuriais visais vaikai įsigudrina įsiropšti į vonią. Kaip kyla oro burbulai iš butelių, panardintų po vandeniu, kaip liejasi kriokliai iš butelių, iškeltų aukštai aukštai...
Paskui girdžiu balsus jau kambaryje:
– Mamyte, ateik, mes lovoje turime radiatorių!
– Radiatorių???
Ateinu, o tiedu, prileidę į tuščius plastikinius butelius karšto vandens, paguldę juos lovoje įsivaizduoja, kad čia radiatoriai. Bėda ta, kad labai jau greitai atšalantys... :)
Galiausiai darėm smagų eksperimentą su šnypščiančiomis tabletėmis ir... vandeniu bei plastikiniu atidaromu kiaušiniu (na, tuo, kuris būna šokoladinių kiaušinių viduje kaip kokio nors žaislo dėklas).
Nors labai paprasta, bet netikėta ir smagu matyti, ką gali cheminės reakcijos metu išsiskiriančios dujos. Galite žvilgterėti. Filmavo Liutauras:)
Pavyzdžiui, kas skęsta, o kas ne. Kaip vanduo tykšta nuo dėžutės, pilnos dangtelių, kaip šlampa rūbai (ir ne tik), su kuriais visais vaikai įsigudrina įsiropšti į vonią. Kaip kyla oro burbulai iš butelių, panardintų po vandeniu, kaip liejasi kriokliai iš butelių, iškeltų aukštai aukštai...
Paskui girdžiu balsus jau kambaryje:
– Mamyte, ateik, mes lovoje turime radiatorių!
– Radiatorių???
Ateinu, o tiedu, prileidę į tuščius plastikinius butelius karšto vandens, paguldę juos lovoje įsivaizduoja, kad čia radiatoriai. Bėda ta, kad labai jau greitai atšalantys... :)
Galiausiai darėm smagų eksperimentą su šnypščiančiomis tabletėmis ir... vandeniu bei plastikiniu atidaromu kiaušiniu (na, tuo, kuris būna šokoladinių kiaušinių viduje kaip kokio nors žaislo dėklas).
Nors labai paprasta, bet netikėta ir smagu matyti, ką gali cheminės reakcijos metu išsiskiriančios dujos. Galite žvilgterėti. Filmavo Liutauras:)
Penktadienį su Magde išsiruošėm į Verandą. Litauras liko namuose su tėčiu ir praleido puikią progą papildyti štai tokią pavasarinių paukštukų kolekciją.
Kita vertus, per daug nenusiminė, nes abu su Magde dar ir namuose paskui paukštelių prigamino. Pabandykite ir jūs – labai paprasti, bet smagiai besisupantys paukštukai.
Kaip ten bebūtų, paukščiai kol kas nėra tapę nei vieno iš vaikų aistra. Kaip ir rankos lavinimas. Na bet šį reikalą sistemingai tęsiam. Po nedaug, bet kryptingai.
O štai šokis – kita šneka... Jei Liutauras gali neatsitraukdamas žiūrėti visokius filmus apie Titaniko skendimą, apie tai, kaip veikia įvairūs daiktai, tai Magdės neatsiejama gyvenimo dalis šiuo metu yra šokiai... Pramoginiai. Visų laikų top'as – štai šis. Spėkite, kodėl. Žinoma, visų pirma – dėl suknelių. Nes ten jų yra DAUG. Ir bateliai ant kulniuko. Ir daug blizgučių. Na, turbūt supratote – viskas vienoje vietoje. O paskui skamba:
– Mamyte, o kada man nupirksi tokią suknelę? Mamyte, o tokių batelių būna mažoms mergaitėms?
Ir pan... Tad nežinau – ar suknelės čia, ar ir pats šokis kaltas, kad video toks populiarus. O gal ir viena, ir kita? Nes na... Patys pasižiūrėkit... :)
– Mamyte, o kada man nupirksi tokią suknelę? Mamyte, o tokių batelių būna mažoms mergaitėms?
Ir pan... Tad nežinau – ar suknelės čia, ar ir pats šokis kaltas, kad video toks populiarus. O gal ir viena, ir kita? Nes na... Patys pasižiūrėkit... :)
Visa kita – ėjo praėjo kažkur šalia, lengvai, pavasariškai, spontaniškai, įsiliejo į kasdienybę ir nebeįtilpo į tradiciškai mano išdėstytas kategorijas. Gal ir gerai – vis šiokia tokia įvairovė, jau tuoj tuoj beįžengiant į paskutinį pavasario mėnesį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą