Pasinaudodami ir mes proga pailsėti (kuo mes prastesni už tuos, kuriems dabar velykinės atostogos?), leidžiamės į naujos savaitės nuotykius. O prasidėjo jie, kaip jau galite nuspėti, sodyboje, į kurią išsiruošėm ankstų pirmadienio rytą – mat turėjome sulaukti atvežamų langų namui. Vaikams, žinoma, džiaugsmo marios, nes kur dar gali taip smagiai padūkti, jei ne gamtos apsupty?..
Net paprasta grandinė gali tapti smagiausiu žaidimo įrankiu...
Prie kaimyno kūdros, kuri kasmet prisipildo vandeniu vis gausiau, iš viso rojus...
Svarbu patikrinti pernai bebrų nugraužtą medį...
Statybose irgi darbo netrūksta...
Paįvairinimui galima atidaryti ir vietinį grožio saloną.
Nesvarbu, kad vietoj nagų lako tėra tik flomasteriai.
Nesvarbu, kad vietoj nagų lako tėra tik flomasteriai.
Gal arbatos? Šviežiai ant laužo išvirta. Liutauras vaišina...
Kiti atradimai mūsų laukė Ozo pramogų parke. Kartu su Gintarės ir Marijos bei jų atžalų draugija apsilankėme drugelių parodoje. Žinoma, šis, maždaug 20 kvadratinių metrų kambarys toli gražu negali prilygti didiesiems drugelių paviljonams, na bet susipažinimui – ne taip jau ir blogai. Ar žinote, kad pasaulyje yra apie 265 000 drugelių rūšių? O kad jų uoslė „neša“ net 10 km? O kad mokslininkai iki šiol negali tiksliai pasakyti, kaip įvyksta vikšro-drugelio metamorfozė, nes kokone vykstantys procesai tokie jautrūs, kad jų nepažeidus neįmanoma jokiais prietaisais užfiksuoti?.. Tai va, tokie tie drugeliai...
Apžiūrinėjame kokonus
Specialaus stiklo pagalba galime pažiūrėti, kaip drugeliai mato pasaulį.
Nedidukė džiovintų drugelių kolekcija.
Taigi: drugelių namuose šilta (+25ºC), kiek ankštoka, bet visai smagu. Ta proga, jei įdomu, galite apžiūrėti ir kiek didesnę drugelių kolekciją mano nuotraukų iš Denverio drugelių paviljono (JAV) galerijoje.
Na, o X-planet žaidimų erdvėje šalia Drugelių parodos aptikome dar vieną įdomią ekspoziciją, kurioje galima susipažinti su 50-ties paukščių kiaušiniais. Savaime suprantama, visų taip neimsi ir neprisiminsi, todėl pabandžiau juos nufotografuoti. Aišku, fotografuojant su telefono kamera per kiek apčiupinėtus vitrinų stiklus nereikia tikėtis geros kokybės vaizdų, bet tikiuosi, kad reikalui esant pravers... Spauskit ant nuotraukų, didinkinės, bandykite atsirinkti...
O kad taip būčiau aš turėjusi šitas nuotraukas tuomet, kai kažkada praeitą vasarą pamiškėj po audros išverstame medyje radom paukščio lizdą su kiaušiniais... Tada nežinojom, kieno jie galėtų būti. Dabar užtat žinome, kad didžiosios zylės.
Na ir tarsi vyšnia ant torto, po visų pažintinių ekspozicijų vaikai galėjo pašėlti X-planet žaidimo erdvėje. Liutauras, kartu su Svajūne ir Gintaru iš karto dingo didžiulėje laipynių raizgalynėje, tuo tarpu Magdė su Melisa pradžioje jautėsi čia ne visai drąsiai. Tačiau Magdė į pabaigą irgi apsiprato, ir tuomet, kai jau buvo laikas važiuoti namo, tradiciškai buvo sunku ją iš ten „iškrapštyti“. Žodžiu, nepaisant kie triukšmingos aplinkos, patiko. Vaikai klausia, kada vėl ten važiuosim.
Smagi daugiapakopė čiuožykla, kuria leidomės visi ne vieną kartą...
Galiausiai Oze aptikome dar vieną atrakciją – „viščiukų miestelį“. Idėja visai smagi, bet vaikams, kuriems didžiausia atrakcija būtų tuos viščiukus rankose palaikyti, paglostyti, toks jų stebėjimas pro stiklą buvo daugiau erzinantis nei džiuginantis. Bent jau maniškiams. Todėl čia jie stabtelėjo gal tik porą minučių.
Dar viena pramoga mūsų laukė penktadienį sodyboje, kur iš kaimyno pasiskolinę traktorių ir vežimą gabenomės šieną daržo mulčiavimui. Didieji mūsų pagalbininkai tikrai smagiai bandė savo jėgas, vežimo svorį, o Liutauras turėjo dar ir galimybę važiuoti tuščiame vežime ir lavinti lygsvarą, balansuojant ant dardančių vežimo lentų.
Na ir, žinoma, kaip be amžinųjų žaidimų ant smėlio krūvos...
Kiaušinių marginimo per daug nesureikšminame. Velykos mums – ne kiaušinių ridenimo, rinkimo ar zuikučių šventė, bet Kristaus – mūsų visų Atpirkėjo, Gelbėtojo, Amžinojo prisikėlimo pažado suteikimo šventė. Todėl kažkaip ypatingai tų kiaušinių nedažėme – su paprasčiausiais maistiniais dažais, merkdami kiaušinius viena, kita puse, varvindami vienas ar kitas spalvas ant viršaus... Pusvalandis darbo ir baigta. Dar paskui aš savo ranką prikišau su rašikliu, tad gavome štai tokias stalo dekoracijas.
Kiaušinių dažymo procesas. Laukimas – sunkiausia dalis...
O taip mus pasitiko Velykų rytas. Skambina mano mama, pas kurią kaip tik ketiname važiuoti švęsti, ir guodžiasi, kad pas ją dingusi elektra – stambiais šlapio sniego dribsniais padabintos medžių šakos neatlaikė svorio, daug jų lūžo, matomai, taip ir laidus kažkur nutraukė. Tad pylėmės į termosus verdančio vandens arbatai, krovėmės kita vaišes ir važiavome. Visų džiaugsmui, po keleto valandų elektra atsirado, viskas stojosi į savas vietas... Net ir besmegeniai... :)
Saldumynų mėgėja. Želė – geriausias desertas.
Tokia visai ne pavasariška nata ir baigėsi mūsų savaitė... Tikimės, pavasaris jau raitojasi rankoves kažkur už kampo, nes darosi šalta... :))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą