Neabejotinai geras laikas atsinaujinti: atsišviežinti, perkratyti mintis, daug ką iš naujo permąstyti... Tai va, mąsčiau ir aš. Devyni mėnesiai mūsų šio „eksperimento“ suteikė šiek tiek patirties, leido daug ką pamatyti tiek savyje, tiek vaikuose, ką jau kalbėti apie šio „projekto“ dėka gimusias draugystes, bendrystes, leidusias išgirsti nuomones iš šono, apmąstyti, sugretinti, padaryti šiokias tokias išvadas.
Na, o mano išvados tokios: mes visi darome klaidas. Ir smagu, kad jas darome, nes be jų negalėtume tobulėti, be jų nebūtų kaip stabtelėti ir susimąstyti, ar tikrai tai, ką darai, yra tai, ką turėtum daryti.
Žodžiu, baigiant abstrakčius pamąstymus, reikėtų pasakyti, kad neišvengiau ir aš tų klaidų, kurias padaro dažna vaikus namie mokanti mama. Ir pagrindinė tokių klaidų – savų vaikų gretinimas su kitais, savęs vertinimas kitų mamų atžvilgiu. Na taip, sutikite, nėra paprasta gyventi visuomenėje, kurioje pagrindiniai siekiai yra „daugiau, greičiau, kuo anksčiau“. O kai matai, kad daugelis aplinkui verčiasi per galvą, kad tik tuos siekius įgyvendintų, nėra taip paprasta atsilaikyti... Tačiau mes, krikščionys, juk žinome, kur ieškoti atsakymo, ar ne? Jei Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, ilgas pakantumas, švelnumas, gerumas, tikėjimas, romumas ir susivaldymas; ir jei mano siekis yra vaikams skleisti būtent šias, o ne kitas – pasaulio diktuojamas – vertybes, tikiu, kad akcentuodamasi į tai aš pasieksiu ir tai, ir dar daugiau...
Todėl, peržiūrėjusi galybę vaikus šeimoje mokančių mamų video dienoraščių (kam pačiam išradinėti dviratį, jei jis seniai išrastas ir nufilmuotas?) mečiau visas ambicijas savo penkiametį ir, juo labiau, trimetę apkrauti „mokslais“, o tiesiog leisti jiems mėgautis tais paskutiniais vaikystės metais, semiantis iš gyvenimo ir aplinkos to, ko jiems DABAR labiausiai reikia. Taip, žinoma, jei matysiu, kad vienam ar kitam labai parūpo skaitymas, išnaudosiu tai ir skatinsiu, suteikdama galimybes tai daryti. Jei matysiu, kad vienas ar kitas kažkuo susidomėjo, bandysiu daryti viską, kad tą susidomėjimo sritį jis ar ji galėtų išsemti.
Nes gyvenimas ir taip atveria galybių domėtis galybe dalykų. Net ir tokią paprastą lietuvišką žiemą: pajusti skirtingų vandens būvių savybes – tvirtą tvenkinio ledą po kojomis ir jo tirpsmą kūdros pakraštyje; rūką, čia gaubusį TV bokštą, čia nuo saulės šilumos išsisklaidžiusį; išgirsti, kaip skirtingai girgžda sniegas prie -20˚C ir prie +1˚C; suklusti, kodėl toks skirtingas potyris yra ant ledo stovint su pagaląstomis ir su atšipusiomis pačiūžomis; išbandyti jo tvirtumą statant sniego tvirtovę ir griaunant lietaus sulytus jos likučius; prisiliesti prie inercijos dėsnio, nusileidus rogėmis nuo kalniuko, kuomet jam pasibaigus vis dar slysti tolyn; išvysti, kas po atviru dangumi nutinka su metalu ar medžiu; o vonioje, pilnoje vandens – su plastiku ir popieriumi; susigrumti su lengva, bet be galo įkyriai limpančia ir žemyn nekrentančia švendro sėkla, išmėginti skirtingo svorio boulingo kamuolius ir jų lėkimo takeliu trajektoriją; susidurti su begalybės pojūčiu, sukeltu paprasčiausių veidrodžių; pasmalsauti, kodėl tos įdomios, vakuumo veikiamos žaidimo detalės limpa viena prie kitos ir prie sienos; šiaudelių ir plastilino dėka ištirti, kiek stipri yra trinties jėga, o helio balionų pagalba – susipažinti su traukos dėsniu ir skirtingo tankio dujomis; pajusti, kokią būseną sukelia tamsos, dramatiškos muzikos ir Van Gogo paveikslų žaismas...
Galėčiau tęsti ir tęsti... Nors visa tai mano vaikai patyrė vos per porą mėnesių. Ir, iš tiesų, per daug nieko specialiai nedarant – tiesiog vienur kitur nuvažiuojant, su vienais ar kitais draugais susitinkant, tiesiog leidžiant vaikams pasibūti gamtoje ir jų pačių žaidimuose, eksperimentuose...
Todėl iš tiesų norisi padrąsinti mamas, kurios galvoja, kad vaikai, kuriems specialiai nepakiši po nosimi vienokio ar kitokio užduočių lapo, lavinančių kortelių ar ko nors panašaus, nieko „nesimoko“. Mokosi. Ir dar kaip. Tik gal neįvardina to žodžiais. Kaip ir jūs kiekviename žingsnyje neįvardijate to sau, bet kasdien esate praturtinami gyvenimiška patirtimi ir išmintimi (kas ir yra svarbiausia, ar ne?)
Tai va, dėl tos priežasties pastaruosius du mėnesius daugiau mažiau leidau vaikams tiesiog užsiimti tuo, kuo jie labiausiai norėjo užsiimti. Taip netikėtai net į ateinančio pusmečio planus įšokome, mat numačiusi su vaikais prasieiti per nuostabias vaikus su chemijos pasauliu supažindinančias R ir K. Česūnų knygas, (kur vienoje jų gausu paprastų bet smagių eksperimentų su muilo burbulais), net negalvojau, kad vaikai, užsimanę muilo burbulų, patys sugalvos, kad juos galima sujungti į krūvą bei sulipdyti „skulptūrą“...
Lygiai taip pat vaikai patys eksperimentavo su miltų-druskos plastilinu (beje, tas pats mišinys, tiesiog laikomas sandariai uždarytas, puikiai tarnauja mums jau gerą mėnesį). Patys atrado, kad gerai prispaudus plastilino masę prie indo ir šį apvertus, plastilinas nekrenta žemyn, kol tarp jo ir indo neatsiranda oro tarpas. Vaikams šis atradimas taip patiko, kad nebežinau, kiek laiko jį vis kartojo...
Na, o gyvenimiškos patirties mums šią „atostogų“ savaitę irgi netrūko. Prasidėjo ji pirmadienį nuo „Žaislotekos“. Turėjau vieną tolimos bičiulės iš Škotijos prašymą surasti jos giminaičio knygą bei padaryti jos kopiją. O kadangi jau ir vaikų knygos prašėsi grąžinamos į biblioteką, šovėm vienu šūviu du zuikius. Vaikai „Žaislotekoje“ ne pirmą sykį, tad jau žinojo, kad čia smagu, ir net nemirktelėję išleido mane į reikalingos knygos paieškas. Grįžusi radau Liutaurą žaidžiantį kartu su „Žaislotekos“ darbuotoja Rita žaidimą „Paul Panda“ (nerandu internete nuorodos į jį), kuris jam taip patiko, kad net galvojame kažką panašaus pasidaryti namuose. Magdė gi „Žaislotekoje“ surengė bendrą šokį, paskui – „keksiukų“ „kepimą“ ir „valgymą“, neapsieita buvo, aišku, ir be namelio iš čia esančių blokų statybos, todėl nenuostabu, kad po pusantros čia praleistos valandos vaikai traukė namo labai nenoriai...
„Paul Panda“ – žaidimas be konkurencijos
Magdė susidomėjusi mozaika, iš kurios savarankiškai išdėliojo raidę M.
Deja, po tokio smagaus pirmadienio atėjo naktis, kurią mudvi su Magde praleidome pusiau be miego. Magdė – dėl to, kad vargšiukę užklupo kažkoks žarnyno virusas, vertęs ją nuolat tuštinti skrandžio turinį, o mane – kilnotis n plius k kartų ir vargšiukę prausti, keisti patalynę, duoti atsigerti ir pan... Na, patys suprantat. Todėl antradienį ryte pabudę supratome, kad esame ne tokios kondicijos, kad galėtume važiuoti į taip mėgiamą „Žaidimo laboratoriją“. O ir termometras rodė, kad mano mergina vis dar negaluoja. Visą dieną taip ir pragulinėjome, prasnūduriavome.
Trečiadienį, palikę Magdę namuose išsisveikti iki galo, su Liutauru patraukėme į kassavaitinį bendraminčių susitikimą. Pasirinkome tam reikalui šįkart Belmonto-Pūčkorių užtvanką, pažintinį taką. Buvo nepaprastai smagu susitikti su naujai prisijungusiomis mamomis bei jų atžalomis. Šįkart mūsų buvo septyniolika: šešios mamos, dešimt vaikų nuo 2 mėnesių iki 8 metų ir šuo. :)
Vaikų džiaugsmas – švelnus baltas pudelis
Visi akmenys turi būti apžiūrėti, apčiupinėti... :)
Pasibūti čia esančioje žaidimų aikštelėje, pasivaikščioti paupiu, mėtyti į upę čia pat rastas šakeles, lapus, išbandyti jau kiek aptirpusį, bet vis dar tvirtą gretimo tvenkinio pakrantės ledą Liutaurui taip patiko, kad net ir peršlapę batai bei kelnės nebuvo ta priežastis, dėl kurios reikėjo skubėti namo. Tačiau buvome įsipareigoję dar parvežti namo Gintarę su Melisa, tad teko išvažiuoti. Pažadėjus, kad šią savaitę dar čia galėsime atvažiuoti.
Ir ką – ketvirtadienį po pietų mes čia grįžome. Tam kartui visi, įskaitant ir jau pilnai išsisveikusią Magdę. O džiaugsmo vaikams buvo... O ir oras pasitaikė tikrai malonus, pavasarėjantis.
Ištempti vaikus iš balų buvo nemenka užduotis...
O tada atėjo penktadienis... Po praeitos savaitės patirties „Verandoje“ nežinojau, ko galiu tikėtis, bet vyliausi, kad Liutauras savo netinkamą elgesį apmąstė, padarė išvadas, ir galiu juo pasikliauti... Uf, turbūt nereikia net pasakoti, kaip atlėgo, kai visą „Verandoje“ praleistą laiką Liutauras šįkart elgėsi praktiškai nepriekaištingai... Tad tikrai smagiai praleidome čia laiką, prisibendravome su gausiai susirinkusiais, išbandėme dailininko sugebėjimus kuriant dekoratyvų popierių – širdis džiaugėsi...
Beliko savaitę užbaigti Kaziuko muge. :) O kokia gi mugė be meduolių?.. Ir be kitų įvairių „mamyte, na prašau, nupirk...“ Taip, akys raibsta, seilė tįsta, iš tiesų sudėtinga atsilaikyti prieš tokią visko gausą. Bet laikėmės iš paskutiniųjų. Net palengvėjo, kai ištrūkom iš to mugės šurmulio ir pustuštėmis gatvėmis parkulniavome namo... Vis tik nesu šurmulio žmogus, ir jei ne vaikai, tai greičiausiai šį ar bet kurį kitą panašaus masto renginį aplenkčiau...
Kam širdelė, kam mašinėlė...
Prie cirko palapinės. Magdei puikiai sekasi mosuoti kaspinais.
Matuojamės medžio meistrų dirbinius.
Ir visgi: smagiausia viso ko dalis – Mindaugo paminklas. Nežinau, ar jo autoriai numatė, kad jis bus toks populiarus vaikų tarpe. Įtariu, kad net nesapnavo. O gal?.. Kaip ten bebūtų, vaikams šis šlifuoto marmuro postamentas tiesiog idealus čiuožimui, lipimui, valios ugdymui ir kitiems įgūdžiams formuoti... :)
Tokios buvo mūsų trumpos atostogos, per kurias bandžiau susidėlioti tolimesnius planus: vaikų charakterio formavimą, pasibuvimus gamtoje, išvykas kiek tolėliau, tolesnę pažintį su smagiais kasdieniais eksperimentais ir visa tai, kas tilps šalia to. Na, jei liksite kartu, viską ir pamatysite... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą