Apie drąsą, laimėtą širdį ir savo kelią...

„Šiais laikais drąsa yra ne mojavimas kalaviju, bet savo nuomonės turėjimas ir ryžtas ją ginti“ – išgirdau neseniai per radiją, ir tai taip mane palietė, kad kitos mintys – lyg kokios žemuogės ant smilgos – ėmė vertis viena paskui kitą... Nesusiturėjau – kaip ir Eglė sėdau pasidalinti jomis su tais, kurie gal būt irgi gyvena panašiuose apmąstymuose, silpnybėse bei kitose smukmenose, raizgančiose mūsų drąsą. Drąsą būti tuo, kas esi, drąsą sekti Tiesa, drąsą atsiriboti nuo to gajaus „o ką pagalvos kiti“ (giminės, draugai ar priešai)?..

Galėčiau imti ir pasiduoti – nebenorėti būti kitokia. Nes juk daug lengviau gyventi „kaip visi“, galvoti „kaip visi“. Suktis tame „žiurkių rate“ ir būti visiems „patogia“. Ar ne? Lengviau (tik klausimas, kam – jiems ar tau?). Ir ar tu tikrai turi eiti tuo keliu? Kas nubrėžė tau tavo gyvenimo kelią – aplinkiniai, žiūrintys į tave iš savo bokšto ir bandantys tave pakeisti pagal save; jų pavydas, kad tu „neari“ kaip jie, ar vis tik kažkas aukštesnio, kviečiantis „neprisitaikyti prie šio pasaulio“ (Rom 12:2), žinantis, kad sukūrė tave ne kaip kieno nors kloną, bet kaip išskirtinę asmenybę, turinčią savo pašaukimą, savo tarnystę, savo kelią?.. Klausimas, ar tu rasi jėgų tuo keliu eiti? Ir kas bus tavo vedlys...

Taip, eiti tau paskirtu keliu nėra lengva. Nes kažkam tu būsi tarsi rakštis minkštoje vietoje, kažkam – tas, dėl kurio bus gėda prieš visą giminę (na, suprask, ne prestižas juk „būti“ namie su vaikais), kažkam – „uždarantis“ savo vaikus namuose (nes, o taip – ta šventa „socializacijos“ karvė, sėdinti darželiuose ir mokyklose – „tobuliausiame“ šios civilizacijos modelyje...). Todėl kaip ir Eglė, tegaliu pakartoti – burkimės. Nes tokių, kaip jūs ir aš, esama. Ir jų esama daug. Vieną tokią šeimą praeitą savaitę kaip tik aplankėme. Jau ne vienerius metus mokančią savo vaikus namuose. Taip, jie jau turi daug patirties, bet ta patirtis – kaip ir jūsiškė – susideda iš nuovargio, neišmiegotų naktų, galybės abejonių, ar tai, ką darai, verta viso įdėto triūso ir tos kovos su „standartu“? Ir galiausiai gali kilti klausimas:
– Tad kam visa tai?..
Atsakysiu taip, kaip atsakė tąkart mums aplankytos šeimos galva:
– Tam, kad laimėtumėte savo vaiko širdį. Nes tai yra svarbiausia. Ne išmokta ar neišmokta matematikos pamoka, ne kažkoks blogiau ar geriau atliktas testas mokykloje, bet vaiko širdis.

Ir tuomet prabyla ašaros. Nes dairaisi aplink, pasikapstai po savo gyvenimą, ir matai: čia štai santykiai su tavo paties tėvais paremti vien pareiga, pas kažką kitą – abejingumu, gal net neapykanta, pykčiu, nuoskaudomis, maištu... Ir kur – kur tie šilti šeimyniniai ryšiai, ta kartų tąsa, tos iš kartos į kartą tėvų vaikams perduodamos vertybės, apie kurias skaitai Biblijoje, literatūros klasikoje, girdi iš pavienių senolių..? Kodėl ryšiai tarp kartų byra it kortų kaladė, ir vis daugiau tėvų prisipažįsta „prarandą“ savo vos į paauglystę koją įkėlusius vaikus?.. Taip, žinau: kitaip tiesiog neišėjo. Tarybinė sistema davė savo, įsukdama ir ligi šiol tęsdama savo „štampuotų“ asmenybių fabriką. Tik nuo to žinojimo ne lengviau. Širdį suspaudžia. Ir užgula dar didesne atsakomybe: kažką reikia daryti, kad galėtum ištrūkti. Kad galėtum nusimesti tą grandinę, kuri riša tave prie pasaulio, kuri riša tave prie praeities, kad galėtum nutiesti tiltus tiems, kurie galbūt norės ateiti į tą kol kas taip mažai lietuvių apgyvendintą „mokymosi namuose“ salą, ir burtis į krūvą. Su savom patirtim, su savais padrąsinimais, su savom silpnybėm. Kad galėtume laimėti bent jau savo vaikų širdis. Nes kas, jei ne mes, kas, jei ne jie, bus tos pasaulio šviesos?..

Pasaulis ir jo dabartinis valdovas žiaurus. Jis „kaip riaumojantis liūtas vaikšto aplinkui, ieškodamas, kurį galėtų praryti“ (1Pt 5:8), todėl iš tiesų nepaprastai gera, kad mūsų gretos didėja. Ir tuo pačiu augina drąsą, kuri, tikiu, atneš Viešpačiui šlovę.