Labai mėgstu sutapimus. O jei jie užklumpa pirmadienio rytą – dar geriau. O jei dar vos tik išėjus iš namų – tiesiog tobula...
Taip tobulai prasidėjo mūsų pirmadienio rytas, kuomet išlindę į lauką ryte pasivaikščioti, čia pat gatvėje sutikome mūsų kvartalo šunį – laksto toks pusšlubis, ant „savų“ nebeloja (nors prieš porą metų dar lodavo ant mūsų), o ir paglostyti jau prisileidžia. O, kaip žinia, šuo – mūsų šios savaitės gyvūnas. Liutauras pats pradėjo klausinėti, kodėl šunys loja, kam juos žmonės laiko, ką dar jie daro ir panašiai. Tad labai natūraliai vaikai praplėtė žinias apie šiuos keturkojus.
Ta proga išsitraukėme seniai savo eilės laukusią lipdukų knygelę, kurią jau nebežinau prieš kiek laiko vaikai gavo dovanų iš babytės. „Darbo“ atrasti ir suklijuoti virš 90 skirtingų veislių šunų buvo visiems... Prisipažinsiu, kad kaip „nedraugaujanti“ su šunimis, labai nustebau, kad tų veislių yra tiek daug (pagooglinusi sužinojau, kad net virš 300).
Biblijos gyvūnai
Na, o su Biblijoje esančiais šunimis susipažinome per Teisėjų knygos 7:1-7 istoriją su Gideonu, pasakojančią, kaip Dievas atrinkinėjo žmones, pasitelkdamas šuns lakimo pavyzdį. Ar bandėt kada patys lakti kaip šunys? :) Tai va, pabandykit... Pamatysite, kad ne taip jau paprasta išriesti liežuvį taip, kaip tai padaro šunys... :) Mes bandėm... :)
Taip pat skaitėme Mato 15:21-28, kalbėdamiesi apie tai, kaip Jėzus tuo metu vadino savo tautą (avimis, pas kurias atėjo), ir pagonis (šunimis, kuriems nedera mesti vaikų duonos).
Geri įpročiai
Tęsiame pagarbos įgūdžio formavimą. Žaidėme žaidimą „Pagarbos ratas“. Žaidimo esmė labai paprasta: ant grindų arba nusipieši, arba iš ko nors pasidarai ratą. Mes jį susiformavom tiesiog iš chalatų diržų. Vienas žaidimo dalyvis (šiuo atveju mūsų žaidime tai buvo Darius) įlipa į jį ir sako:
– Aš noriu, kad pas mane ateitų... Liutauras.
Liutauras turi ateiti į ratą (pagarbos kito žmogaus norams parodymas)
– O dabar aš noriu, kad Liutauras išeitų, nes noriu pabūti vienas.
Ir Liutauras turi išeiti (gerbdamas vėlgi kito norą).
Tada į ratą gali būti pakviestas kitas žaidėjas, abu, gali būti paprašyta kažką atnešti, paduoti ir pan. Paskui norų reiškimo iniciatyvą galima perduoti kitiems žaidėjams, kad ir jie pajustų, ką reiškia, kai tavo norai yra gerbiami...
Kadangi aš šį žaidimą pasiūliau sužaisti Dariui su vaikais kol pati darbavausi, galvojau, kad ramiai išsisuksiu. Deja, klydau. Kai atėjo Magdės eilė reikšti savo norus, mergina išpyškino:
– Noriu, kad mamytė ateitų į ratą...
Teko gerbti tokį žaidėjos norą ir atsitraukti nuo darbų – taisyklės yra taisyklės... :)
Gamta
Džiaugiuosi, kad mūsų neveikia laikrodžių persukimas, ir tai yra dar vienas iš mokymosi namuose pliusų. Nes tu gali imti ir keltis bei gultis... tiesiog valanda vėliau. O kadangi vasarą ir taip norisi ilgiau pabūti lauke, tai vietoj ėjimo miegoti 20 valandą, vaikai eina miegoti 21 val. Ir tada viskas visiems susidėlioja lygiai taip pat gerai, kaip ir paskui, kai atėjus rudeniui atsisuka atgal, kuomet vėl vaikai eina į lovas 20 valandą.
Na bet grįžkime prie mūsų savaitės gamtos temos. O ji šįkart – pavasario lygiadienis. Turiu prisipažinti, kad nieko ypatingo šia tema nedarėme, apart to, kad ištaikę progą kalbėjome apie tai, jog rytais keltis jau yra visai šviesu ir kad dienos ilgis dabar yra lygus nakties ilgiui...
O laiko kažką nuveikti rimtesnio neliko todėl, kad didžiąją dalį šios mūsų savaitės laiko suvalgė... Titanikas... Jums taip pat kyla klausimas, prie ko čia tas Titanikas? Tuomet, permetę akimis nuotraukas, skaitykite toliau...
Kiekvienas su savais ratais...
Šiltasis sezonas prasideda – smėlio žaidimai vėl dėmesio centre
Bendravimas. Žaidimai
Po gardaus pirmadienio vakaro, kuomet minėjome mano tėtės gimtadienį (ir mokėmės pagarbiai klausyti, ką kalba vyresni, o ne nuolatos reikalauti dėmesio šaukiant „Mamyte, žiūrėk!“) ir degėm ant torto žvakes, atėjo antradienis...
O antradienis pas mus kaip visada prasideda „Žaidimo laboratorijoje“. Šįkart čia atėjo laiškas, kuriame vaikai buvo informuoti apie sugriuvusią bebrų užtvanką bei aną savaitę pastatytai tvirtovei gresiantį potvynį... Tvirtovės gelbėjimo operacijai buvo pasitelktas laivas, kurį iš kartono čia pat visi draugiškai surentėme...
Tačiau tuo viskas nesibaigė... Greičiau – tik prasidėjo. Nes grįžus namo vaikai puolė statyti savo laivo iš kėdžių, paklodžių ir dar visko kito, kas tik papuolė po ranka... Kapitonas Liutauras braižė žemėlapyje laivo kurso trajektoriją, Junga Magdė stebėjo pro žiūronus banguojančią jūrą, laivas buvo aprūpintas maisto atsargomis ir gėrimais bei visais kitais reikalingais reikmenimis...
Laivo statymas tapo kiekvieno ryto šventa pareiga vos pakilus iš lovos. Paskui į trasą ėjo įvairūs filmukai apie laivus, ir štai čia mes susidūrėme su... Titaniku. Pradžioje iš A. Každailio knygos „Laivai ir jūrininkai“. Vaikystės klasika, kuri mane visuomet labai žavėjo – manau, verta būti „gyvųjų knygų“ tarpe (pasirodo, prieš porą metų ji išleista nauju leidimu). Na, o tada žiūrėjom visokias kompiuterines simuliacijas, rodančias, kaip galėjo skęsti Titanikas, neapsiėjom ir be įžymiojo filmo fragmentų, galiausiai viską tikrinome vonioje... Su savais „titanikais“...
Na, o į visą šią laivų tematiką trečiadienį įsiterpė pasibuvimas su kitomis mamomis ir vaikais mūsų jau gerokai pamėgtoje M. Mažvydo bibliotekoje. Nors teoriškai šį kartą turėjome aplankyti čia atkeliavusią „Tato ir Pato“ parodą, tačiau pastaroji mažųjų visai nesudomino, ir jie iš karto pareiškė norintys į „Žaisloteką“. Ir kur nenorėsi, kai joje iš tiesų nepaprastai smagu... Čia ir nematytų stalo žaidimų yra, ir namelį galima padažyti, ir su draugais pabendrauti (šį kartą tai buvo Melisa, Svajūnė ir Gintaras... na, tiesa, ir mieganti Gabrielė:).
Po to nutarėme apsižvalgyti ir dar vienoje bibliotekos erdvėje – dirbtuvėse „Pats sau“. Ir nors pagrindinė dirbtuvių erdvė skirta kiek vyresniems – mokyklinio amžiaus – vaikams, kol mes (t.y., suaugusieji) kalbėjomės su dirbtuvių šeimininku, vaikai susirado Lego kaladėlių dėžę ir labai draugiškai-komandiškai statė geležinkelį. Kas bėgius montavo, kas statė keleivines stotis prie jų, kas rūpinosi „apželdinimu“. Sunkiausia, kaip visada buvo... išeiti. :) Na bet nieko – grįšime... Ypač po kokių poros metų. :)
Penktadienį, kaip jau įprasta, važiavome į „Verandą“, kurioje taip pat jau sukiojasi pavasariniai vėjai. Džiaugiausi, kad dėl Liutauro elgesio nebuvo problemų, labai nesunkiai galėjome susitarti apėmus nuoboduliui ar siutimo šišui... :)
Pavasarinių krepinio popieriaus gėlių žydėjimo metas...
Ir, žinoma, kaladės kaladėlės, bokštai bokšteliai, namai nameliai....
Eksperimentai
Liutaurui, kaip ir daugumai berniukų, eksperimentai yra tarsi antroji prigimtis. O jei dar tie eksperimentai su degtukais, tai, žinoma, iš viso nuostabu... O jų visokių vaikinas prisižiūrėjo youtube'ėj, o prisižiūrėjęs norėjo pakartoti.
Ateina vaikinas vieną vakarą ir sako:
– Mamyte, duok man folijos. Darysiu eksperimentą.
– Kokį eksperimentą? – kiek nustembu...
– Na, aš tau parodysiu... Žiūrėk...
Tada atsiplešia nedidelį folijos gabalėlį, nuo degtukų su peiliu nuskuta ant jo degtukų sierą, tuomet nuo pačios dėžutės bando skusti tą degtukų degimo juostelę (kuomet pamato, kad tai sudėtinga, kviečiasi į pagalbą tėtį), viską į foliją suvynioja ir...
Kas nutinka toliau, galite pasižiūrėti patys...
Taip, taip, įvyksta sprogimas. Toks, kad norisi kartoti dar ir dar... :)) Man tai primena tuos mūsų vaikystės „pistonus“, kurie būdavo ant tokios siauros popierinės juostelės, tokiais rudais rutuliukais. Imdavom plaktuką ir daužydavom per juos, o jie pokšėdavo...
Kitas Liutauro pasiūlytas eksperimentas man nepasirodė itin saugus, kad galėtų būti daromas namuose, na bet atsisėdus ten, kur nėra degių paviršių, galima pabandyti. Esmė ta: degtukus suremi ir apjuosi gumele taip, kad spragtelėjus sprigtu vienas ar du degtukai ima ir užsidega.
Toliau sekė eksperimentas – bandymas su degtukų „nameliu“. Na, namelis, pavadinkime, toks sąlyginis, bet vaikinui labai jau knietėjo pažiūrėti, kaip degtukai vienas nuo kito užsidega...
Galiausiai eksperimentą pasiūliau aš. :) Padaviau vaikams baltą lapą (aišku, jiems nesakiau, kad kai kas ant to lapo buvo prieš tai padaryta), indelį su cinamonu, į kurį paprašiau įkišti teptuką ir juo „nutepti“ visą lapą...
Žinoma, buvo nuostabos, kai ant balto lapo pradėjo ryškėti raidės...
O visa paslaptis tame, kad prieš tai ant lapo tas raides aš užrašiau pienu ir leidau jam išdžiūti. Susigėręs pienas paliko nors ir nematomus, bet riebius pėdsakus, prie kurių ir prilipo smulkios malto cinamono dalelės...
Rankdarbiai
Visiškai ne rankdarbių banga pas mus, tad bent „Verandoje“ bandome atsigriebti klijuodami iš krepinio popieriaus ryškiaspalves gėles...
Magdės gėlės, drugeliai ir supynės
Lakoniškai vyriška Liutauro tulpė.
Skaitymas
Kol mūsų „Labas raide“ ilsisi, pasiūliau vaikams atsisiųstą į planšetę programėlę „ABCČ pratybos“. Nors labiau subalansuota Liutaurui, bet tinka ir Magdei. Patiko, kad skatina vaiką klausytis, kokia yra pirmoji žodžių raidė, kaip girdisi vienas ar kitas žodžio skiemuo, galima iš atskirų raidžių sudėti pavaizduotą žodį, na ir t.t... Visai smagi. Magdė šturmavo pirmąsias žodžių raides, Liutauras bandė susigaudyti, kokia kur raidė praleista.
Dailyraštis
Tradiciškai po vieną užduotį įveikiam. Liutauras vis dar nori vedžioti. Kol galiu, kantriai laukiu, kol „pramuš“ pereiti prie rašymo...
Šį kartą mus gelbsti Titaniko istorija ir nuo kažkurios savaitės
likusi Magdės neatlikta užduotis...
likusi Magdės neatlikta užduotis...
Matematika
Tai turėjo būti žaidimas „Pente“, kurį gavome dovanų iš JAV. Tačiau skaičiuoti iki 5 vaikams pabodo, todėl ėmėmės sekų, ornamentų ir visokių kitokių „dėliojimų“... O aš tuo tarpu prisiminiau, kad mes su broliu vaikystėje ant languoto lapo dviem skirtingų spalvų rašikliais žaisdavom kažką panašaus... :)
Literatūra
Kaip niekada daug šią savaitę skaitėme (o tai būna ne taip jau dažnai...) Pirmiausiai pagyras atiduotu Violetos Palčinskaitės ir Virginijos Markauskienės knygelei „Visi ką nors turi“. Nors knygelėje tėra vienas eilėraštis, ir tas išskaidytas po eilutę į puslapį, nepaprastai jaukių iliustracijų palydėtos jos papasakoja gražią istoriją apie tai, kur gyvena lapė, ežys, sraigė, gandras, voverė ir pelė. Drąsiai rašau į „gyvųjų knygų“ sąrašą patiems mažiausiems.
Antroji mūsų savaitės favoritė – Salomėjos Pečiulytės „Noriu šuniuko“ – apie mergaitę Elzytę, kuri reikalauja tėvų nupirkti šuniuką, bet jos tonas, kuriuo ji prašo, neiššaukia tėvams noro jį mergaitei padovanoti. Stebuklą padaro tik suminkštėjusi mergaitės, o kartu ir tėvelių širdis... Vaikams labai patiko ši istorija. Skaitėm n+k kartų... :)
Taip pat perskaitėm Salemono Paltanavičiaus knygelę „Gyveno kartą dėdė debesėlis“, A. Hofmano pasaką apie Spragtuką (žiūrėjom paskui, žinoma, ir filmuką, kurį, prisipažinsiu, aš paskutinį kartą mačiau tik vaikystėje, todėl buvau visai pamiršusi, apie ką jis... Taip, taip, su manimi taip nutinka – siužetams turiu tobulai prastą atmintį... :)
Liutauro šios savaitės knygele numeris 1 tapo Ievos Pikutytės „Ro Bo To plieniniame bokšte“. Nežinau, kuo ji mane suviliojo, kad paėmiau ją iš bibliotekos, bet taip jau nutiko. Ir žinote, visai nieko istorija pasitaikė – apie šiukšles, apie draugystę, apie drąsą, jei tokią robotai turi... :))
Galiausiai mane (iki vaikų ši knygelė dar neprisikasė) sužavėjo Liudos Petkevičiūtės parašyta ir Laimutės Varkalaitės iliustruota (o kaip dažnai mes nežinome knygų dailininkų pavardžių...) pažintinė, žodyną plečianti ir nepaprastai stilingai išleista knygelė „Raudona poringė“. Ne veltui „Gero dizaino 2014“ nugalėtoja. Tokia iš knygų, kurias ne vienu ypu skaitai, bet kurias gera po ranka turėti... Kiek supratau, ateity ir apie kitas spalvas žada parašyti kažką panašaus...
Dailė
Ant mūsų ekrano tradiciškai apsigyveno jo didenybė Paveikslas. Šįkart tai Vincento Van Gogo. „Žvaigždėta naktis“. Vaizdas ekrane paprastai pas mus būna toks. Paveikslas, autorius, jo gimimo data, šalis ir, žinoma, paveikslo pavadinimas.
Liutauras savo amplua – ėmė voliuką ir nesismulkino...
Magdė sakėsi piešianti mėnulį, gėles ir dangų...
Man improvizuoti sekėsi sunkiausiai, todėl aš bandžiau tiesiog „vangogintis“... Detalėms pritrūkau kantrybės, todėl apačioje pas mane ne miestas, o laukai. :)
Galiausiai Liutauras pareiškė, kad jis nori papiešti planšetėje. Gyrėsi paskui, koks neblogas begemotas jam išėjo. Tebūnie... :)
Muzika
Pavasario lygiadieniui nesugalvojau nieko geriau, kaip pasiklausyti A. Vivaldžio „Keturis metų laikus“. Žinoma, šįkart mus domino „Pavasaris“.
Smuikas
O finale turime pranešti, kad Liutauras pagaliau visai rimtai išsireikalavo suveikti jam smuiką. Žinoma, vaikams visko norisi čia ir dabar, todėl juos erzina, kad viskas nesigauna taip, kaip, tarkime, man... Na bet bandom. Po truputį, po gabalėlį... Pasibaigus 5-10 minučių pamokai, vaikai gauna „saldainį“ – pagroti taip, kaip jie nori, o ne taip, kaip jiems rodau aš... :) Žodžiu, neturiu jokio supratimo, kiek, ilgai tęsis vaikų kantrybė ir ryžtas, norisi tikėti, kad kažkiek tęsis... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą