39-oji savaitė. Paukščiai ir jų lizdai. Bernardinai. Vasiljevo suknelės.

Na štai, sukę apsukę pasitinkame pavasarį. Įkvėpti bendraminčių, gaivaus oro ir vis ilgėjančių dienų, su nauja entuziazmo banga kimbame į naujus atradimus, bandymus ir ieškojimus. Nusimesdama viską, kas trukdė praeitą ketvirtį, grįžtu prie savo senojo planavimo schemos. O ji iš tiesų labai paprasta. Nes joje nėra konkrečių savaitės dienų, o tiesiog tai, apie ką norime su vaikais pakalbėti visos savaitės eigoje, tai, ką norime tą savaitę padaryti. Žinoma, patirtis parodė, kad nebūtinai pavyksta viską šimtu procentų įgyvendinti, tačiau tai manęs neišmuša iš vėžių, ir mes tiesiog džiaugiamės tuo, ką padaryti pavyksta.
Dažnai esu klausiama, nuo ko pradedu sudarinėti savo planus. Man asmeniškai lengviausia viską susieti su gamta. Kadangi toliau sėkmingai sekame Lynn Seddon gamtos programa, prie jos „pririšu ir visa kita. Šiuo atveju dažnai nesunkiai priderinu ir mūsų toliau nagrinėjamas šiuo metu Biblijos gyvūnų temas, Šv. Rašto citatas, skaitomas knygas, o tam kartui priderinau ir muzikos bei dailės kūrinius. Pažiūrėsim, kaip pavyks viską tęsti... Visa kita sugula plane plius minus pagal situaciją, mano fantaziją ir vaikų padiktuotas veiklas.
Taigi, keliaujame. ;) Savaitės ašis – paukščiai ir jų lizdai.

Biblijos gyvūnai
Pradėjome nuo paukščių Biblijoje. Skaitėme su jais susijusias citatas, kalbėjome apie tai, kad Dievui mes esame daug svarbesni už paukščius (Mt 6:26, Lk 12:7), kuriais jis pasirūpina. O kol apie visa tai kalbėjome, vaikai spalvino. Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet maniškiai daug geriau išlaiko dėmesį klausymui, kai paraleliai kažkuo užimtos jų rankos (man pačiai galioja lygiai tas pats principas), todėl dažnai leidžiu jiems užsiimti kažkuo, kol jiems skaitau. Tuomet jų mintys neklaidžioja po visokių išdaigų planavimus, o susikoncentruoja į tai, ką tuo metu darome. Žodžiu, tokiu būdu smagiai padiskutavome apie paukščius, jų lizdus, šiųjų sukimo ypatybes.
O man buvo įdomu stebėti, kaip Magdė savo kruopštumu ir smulkiąja motorika lenkia brolį, kuris kruopštumui neteikia tiek reikšmės, kiek jaunėlė...

Magdės (3,5 m.) „žvirblis“

Liutauro (5,5 m.) „spalvonė“

Citata

Citatų apie paukščius prisiskaitėm ir prisimokėm ne vieną, tik kol kas neaišku, kurios jų nusėdo vaikų galvose. O pagarbos mokymuisi užtikrinti pasirinkome Ef 6:2: „Gerbk savo tėvą ir motiną“.

Geri įpročiai

Šią sritį bandau perduoti Dariui, todėl nelabai ką galiu papasakoti – buvome su kitomis mamomis išlėkę aplankyti jau aštuonerius metus savo vaikus namuose mokančios šeimos, todėl kaip viskas vyko su šiuo reikalu, nemačiau, negirdėjau... Tegaliu pasakyti, kad bandome tam kartui sekti kidsofintegrity.com puslapyje išdėstytomis gerų įgūdžių formavimo pamokomis. Šįsyk bandome prisijaukinti pagarbą...

Gamta. Skaitymas
Prisipažinsiu – savaitė buvo tokia, kad arba nesmagiai lijo, arba mums reikėjo būti kur nors kitur, tik ne gamtoje, todėl neištaikėme progos ištrūkti į „lizdų medžioklę“... Kadangi ši tema man labai įdomi, galvoju, gal dar pavyks atsigriebti kitą savaitę. Bet pažadėti nieko negaliu – bus matyti.
O tam kartui tiesiog fantazuojame su vaikais, koks gi yra tas paukščio lizdas... Iš siūlų, plunksnų, spyglių... Jie darbuojasi, o aš jiems skaitau nuostabius Gedimino Isoko knygos „Kur lizdelį sukti“ pasakojimus. Apie paukščius jų čia galima rasti tikrai nemažai, o štai konkrečiai apie paukščių lizdus radome du: „Kur lizdelį sukti“ ir „Sumanios paukštytės“. Nuostabūs pasakojimai – net nežinau, kam jie labiau patinka – vaikams ar man pačiai... :)

Magdės menas

Liutauro lizdas

Bendravimas
Bendravimo šią savaitę netrūko. Pirmadienį geram pusdieniui į svečius atvažiavo Melisa, kurią Liutauras ir Magdė noriai priėmė į savo kompaniją. Vaikai draugiškai žaidė įvairius vaidmenų žaidimus, piešė, dainavo, darė eksperimentus. Būtų buvus jų valia, tai ir nakvoję būtų kartu. Deja, šįkart valia buvo ne jų...

Traukinių „tuneliai“ – mažas, didesnis ir didžiausias... :)

Antradienį tradiciškai mūsų laukė gausi vaikų ir studentų kompanija Žaidimo laboratorijoje. Prisijungus naujoms studentėms, vaikams teko megzti naujas pažintis, kas jiems puikiai sekėsi. Viso to rezultate nuostabi vaikų ir studenčių komanda surentė puikų namą, jame rengė vaišes, dalinosi žaidimo džiaugsmu su kitais... Kaip visada – sunkiausia dalis buvo važiavimas namo. :)

Trečiadienio pasibendravimui su bendraminčiais patraukėme į Bernardinų sodą. Oras buvo pavasariškai nuostabus, kompanija – ne mažiau gera, tad prisižaidėm ir prisibendravom tikrai puikiai!

Po ketvirtadienio poilsio namuose, penktadienį išsiruošėme į „Tautinę“ „Verandą“. Magdė, deja, liko namie, mat greičiausiai po trečiadienio linksmybių neatlaikė ir suslogavo. Teko jai su savo čiauduliais likti namuose... Taigi sudalyvavome dviese su Liutauru. 

Berniukų bokštų zona

„Laisvės medžio“ dabinimas

 „Laisvės medžių“ kolekcija

Išvykos
Kadangi Magdė vis dar gyvena savo „suknelių pasaulyje“, nutariau merginą pamaloninti šia tema. Antradienio popietę patraukėme visi į mados istoriko Aleksandro Vasiljevo suknelių parodą „Prijaukinta gamta. XVIII-XXI a.“ Nors galvojau, kad paroda labiausiai patiks Magdei, ne mažiau sužavėtas buvo ir Liutauras. Na, kas be ko, patiko ji ir mums su Darium. Tuo tarpu vaikai ekspoziciją apėjo du kartus. Abu išsirinko po jiems labiausiai patikusią suknelę, prie kurių būtinai reikėjo nusifotografuoti... Atminčiai, suprask. :) Liutaurui didžiausią įspūdį padarė juoda ilga A silueto suknelė, puošta blizgančiais „nagais“, Magdei – pūsta vasariška suknelė su violetiniais drugeliais. Na ir, žinoma, visi tie batelių-pirštinių-sagių-kitų-mažmožių stendai, kuriuose mirgėjo vienos už kitas gražesnės spalvos, detalės, faktūros...
Žodžiu, po šio apsilankymo parodoje, Magdės klausimas toks: „Mamyte, kada vėl eisime į parodą suknelių pažiūrėti?..“ Panašu, kad lengvai neišsisuksiu, ar ne? :) Reikia kažkaip išlaukti pusmetį, nes rudens pabaigoje į parodą žada atkeliauti dar įspūdingesnė – vaikiškų rūbų ir aksesuarų – kolekcija.

Akis paganyti, fantaziją pagainioti čia yra kur...

Muziejus – smagi vieta. ypač, jei jame yra laiptai... :)

Žaidimai

Prireikė man vienam projektui medinių vilkelių... Nupirkau keletą atliekamų, tad vaikai turėjo džiaugsmo juos „dekoruoti“ ir žaisti. Rekomenduoju – labai smagūs, vaikams tikrai daug džiaugsmo suteikiantys dalykėliai... :) Ir, svarbiausia, – nebrangūs. ;)

Kai jau sukučiai pabodo, vaikai man priminė laaaabai jiems „Žaislotekoje“ patikusį žaidimą apie pandą ir bambukų giraitę. Kadangi ir man patiko to paprasto žaidimo idėja (moko vaikus išlaukti savo eilės, susitaikyti su atsitiktinai iškritusia nesėkme ar pasidžiaugti sėkme, atlikti nesudėtingus matematinius veiksmus: ±1, ±2), nutariau vaikams pati jį pagaminti. Žaidimo taisyklės labai paprastos: žaidėjai išsidalina po 6 bambukus. Tuomet suki ruletę ir atlieki tai, ką nurodo rodyklė. Jei pataikei ant saulės, gali „pasodinti“ vieną „bambuką“. Jei lietus – gali „pasodinti“ net du. Tačiau jei rodyklė atsisuko ant pandos, turi ištraukti vieną „bambuką“, o jo „lapą“ sumaitinti pandai (t.y. įkišti tą lapą į dėžėje esantį išpjautą plyšį). Na ir, jei rodyklė rodo kirvį, tenka išrauti ir sau pasiimti du bambukus iš giraitės... Laimi tas, pas ką nebelieka bambukų.

Žodžiu, parduotuvėje nusičiupome nedidelę kartoninę dėžutę nuo varškės sūrelių, berods, išsitraukiau gabalėlį dekoratyvinio popieriaus, peilį, dvipusės lipnios juostos, kniedę, skylamušį, ir darbas prasidėjo...

Magdei pavedžiau žaliai nuspalvinti kartoną, iš kurio, jį apklijavus lipnia juosta, padarėme bambukų „lapus“ ir žaidimui reikalingą besisukiojančią rodyklę.

Tuomet ant dėžės dugno užklijavau dekoratyvinį popierių, aštriu tušinuku prabedžiau 24 skyles (tokio skersmens, kaip 24 šiaudeliai, kurie mums atstoja „bambukus“), šone peiliu išpjoviau skylutę „pandos maitinimui“, iš Magdės paruošto popieriaus išpjausčiau 12 „bambuko lapų“, tuomet internete susiradusi reikalingas paveikslėlių ikonas, paruošiau „ruletę“ su rodykle, atspausdinau, įlaminavau, su kniede prie jos pritvirtinome rodyklę ir... viskas. Vaikai laimingi, aš  – taip pat, ko daugiau reikia?.. :) Pabaigus žaidimą viskas telpa į tą pačią, kita puse atverstą dėžutę. Pabandykite pasigaminti ir jūs!

Eksperimentai
Pirmadienį, kuomet pas mus viešėjo Melisa, nutarėme padaryti eksperimentą, vadinamą „lavos lempos“. Jam reikia vandens, maistinių dažų, aliejaus ir šnypščiančių tablečių (vaistinėse yra pirkti). Vaikai lyg tyčia išsirinko mūsų trispalvės spalvas. Melisa – geltoną, Liutauras – žalią, Magdė – raudoną. Pirma supylėme vandenį su maistiniais dažais.

Tuomet įpylėm aliejaus ir šiek tiek lukterėjom, kol vanduo nusistos apačioje, o aliejus viršuje.

O tada vaikai metė po šnypščiančią tabletę ir visi mėgavomės smagiu spalvotų burbuliukų šokiu, bandėm spėti, kas ir kodėl čia vyksta... :)

Panašu, kad eksperimentas patiko, nes įspūdžius paskui perkėlė ir ant popieriaus. Magdė – iš karto piešdama „burbulus“, Melisa su Liutauru – pradėję „iš toliau“ – nuo namų, kuriuose paskui apsigyveno buteliai, o buteliuose – burbulai. Buvo smagu stebėti, kaip skirtingai vaikai mąsto ir vaizduoja tuos pačius dalykus. Magdė sakėsi nupiešusi veiksmą „iš apačios“, Liutauras piešė butelį iš viršaus, Melisa – iš šono. :) Tad finale turėjome progą pasižiūrėti, kaip gi tie burbulai atrodo iš visų pusių. :)

Liutaurą taip žavi eksperimentai, kad vis rečiau pavyksta išsisukti su vienu per savaitę. Prisiminusi kažkada matytą eksperimentą su degančiais arbatos pakeliais, pasiūliau išbandyti... Deja, mūsų pakeliai visai nesiruošė niekur skristi, tad teko nusivilti... Kaltę suverčiau ne visai tokiems arbatoms pakeliams, kokių reikėjo... :)

Na ir galiausiai fiasko patyriau su dar vienu eksperimentu, kuris turėjo būti mūsų paukščių temos akcentas... Paėmę vištos kiaušinį ir panardinę jį dviems dienoms į actą, turėjome gauti kiaušinį be lukšto. Vaikams vis kartojau, kad liestų kiaušinį atsargiai, nes jo plona luobelė bijo aštrių daiktų. Ir vaikai klusniai saugojo kiaušinį. Tačiau tai aš, panorusi leisti vaikams labiau jį patyrinėti, nusprendžiau įdėti jį į dubenį. Net nesusivokusi, kad išsirinkau daržovių „centrifugos“ dubenį, kurio viduryje yra tokia nedidelė „adatėlė“... Toliau turbūt nereikia pasakoti, kas įvyko, kai tą kiaušinį į dubenį įdėjau, ar ne?.. :)

Rankdarbiai
Kadangi Magdė nedalyvavo penktadienio „Verandoje“, jautėsi nuskriausta negavusi progos pažaisti su spalvotu plastilinu, kuriuo tąsyk dekoravome „laisvės medžius“. Tad grįžusi namo įdaviau merginai visą likusį plastiliną, kuriuo ir ji galėjo sau ramiai aplipdyti savo medį...

Skaitymas
„Į trasą“ eina „Labas raide“. Kol kas labai patinka, nors eiti nuosekliai puslapis po puslapio mums nelabai pavyksta. Magdė, užmačiusi kokį smagų puslapį Liutauro knygoje (t.y. antrojoje „Labas raide“ knygoje) užsimano tą nuspalvinti, o Liutauras, žiū, Magdės knygoje (t.y. pirmojoje „Labas raide“ knygoje) užmato raidę, kurią jis norėtų iškirpti... Taip draugiškai susikeitę, darbuojasi... :) O aš per daug neimu į galvą – bele jiems patinka. :)

Dailyraštis
Užduotį palikau, o pati išvažiavau... O grįžusi supratau – reikia vėl grįžti prie pavienių raidžių rašymo, nes prasideda simuliavimas-nežinojimas-tingėjimas iš to nežinojimo. Na ką, padarysime žingsnį atgal, kad vėl porą į priekį ramiai galima būtų eiti... :)

Matematika
Kažkaip nedraugaujam su matematika – neradom progos šią savaitę prie jos konkrečiau prisiliesti. Gal todėl, kad neįrašiau nieko, susijusio su ja, savo savaitės plane? O gal dėl to, kad tikiu, kad matematika yra toks paprastas dalykas, kad vaikai jo savaime išmoks?.. :)) O gal ir viena, ir kita? :)

Literatūra
Bandydama prisiderinti prie savaitės temos, stropiai rinkausi literatūrą jai. Deja, geri norai ir liko gerais norais – tik jau minėtą G. Isoką paskaitinėjom. O štai Sokolovo-Mikitovo „Žemės garsai“, Astos Rėbždaitės „Laukiniai paukščiai ir žvėrys“ taip ir liko gulėti ant komodos neatversti... :/ Taigi, kaip suprantate, vietos tobulėjimui yra... :)

Dailė
Kadangi vaikai vis dar periodiškai primena man apie Van Gogą, apsidžiaugiau, radusi Lynn Seddon gamtos programoje nuorodą į Van Gogo paukščių lizdų paveikslus, kurių jis nutapė ne vieną. Išsirinkome štai šį:

Puikavosi pas mus šią savaitę kartu su Van Gogo portretu ant kompiuterio ekrano... :)

Muzika
Na ir, žinoma, kaip be muzikos, susijusios su paukščiais... Pradėjome nuo Fridricho Hendelio „Gegutės ir lakštingalos“. Neužkabino per daug. Tuomet prisiminiau Kamilio Sen Sanso „Gulbę“. Šį kūrinį vaikai ne kartą girdėję ir mane pačią jiems smuiku grojant, tad nebuvo naujiena. Bet vis tiek smagu buvo prisiminti. Magdė šoko, mes klausėmės ir žiūrėjom, palaikėm... :) O ar matėt, kaip balerinų puantai daromi? Pasižiūrėkite – kažkas stebuklingo... Tooookia meistrystė – gražu žiūrėt! Magija kažkokia...

Tai ja tam kartui ir baigiam savaitę. ;)