38-oji savaitė. Kova su charakteriu. Boulingas. Eksperimentai.

Banguotas tas mūsų gyvenimas. Čia, žiūrėk, skrendi lyg ant sparnų, o čia, žiūrėk, imi ir neįspėtas esi įmetamas į šaltą vandenį. O gal ir įspėtas, tik negalvojai, kad tai rimta, ir to nematei?.. Kaip ten bebūtų, mokomės plaukti. Gal ir gerai, kad tos gyvenimo pamokos yra, nes be jų – kaip dar galėtum tobulėti?.. Ir gerai, kad šalia yra žmonių, kurie gali tau atvirai pasakyti tiesą į akis, leidžiančią susimąstyti bei pabandyti atsitiesti. 

Biblijos charakteris
Susivaldymas. Nuo to viskas ir prasidėjo... Žinau, esu labai „minkšta“ mama, plius dažnai nenuosekli, ko pasekoje ateina laikas, kai vaikai nutrūksta nuo grandinės. Taip šią savaitę nutiko su Liutauru. Na, galima sakyti, ir su Magde, nes ta eina paskui brolį ir daro viską, ką jis jai sako. Aišku, čia prisidėjo ir pastaroji savaitė, kupina reikalų reikalėlių, dėl kurių, matomai, vaikai pritrūko mano asmeninio dėmesio, plius savo padarė ir žiūrėti filmukai (o taip, iš pirmo žvilgsnio gražūs ir nekalti, tačiau įsigilinus – skatinantys nepagarbų elgesį su vyresniais ir apskritai nepaklusnumą), ir viską sudėjus į krūvą gavosi dėmesio išsireikalavimas per neigiamą elgesį...
Visa ko kulminacija įvyko savaitės pabaigoje, kuomet apsilankėme „Verandoje“. Du trečdaliai užsiėmimo praėjo kaip ir visai gerai. Tačiau paskutinėje dalyje, o t.y., prasidėjus muzikos pamokai (ši dalis Liutaurui nuobodžiausia), jis tiek įsisiuto, įtraukdamas į tai ir Magdę, kad negelbėjo nei įspėjimai, nei griežtesnis žodis, nei „Verandos“ šeimininkų pastabos. Negalėjau leisti šiam jaunuoliui tęsti savo „šou“ ir trukdyti kitiems susirinkusiems bei nepagarbiai elgtis su vyresniais už save – atsiprašėme, susikrovėme daiktus ir išvažiavome namo. Palikę arbatos gėrimo ir bendravimo malonumą likusiems. Aišku, vaikinui tai nepatiko, ir šis bandė visaip kaip maištauti. Na ką – ateinančias dvi dienas filmukai buvo išjungti, santaupos iš taupyklės už tyčia sugadintus daiktus (supykus) išskaičiuotos, situacija tam kartui kaip ir suvaldyta... Štai toks su(si)valdymo egzaminas buvo visiems...

Gyvūnai Biblijoje 

Balandžiai. Ta proga prisiminėm Nojaus istoriją ir balandžių vaidmenį joje, skaitėm Pradžios knygos 6 skyriaus fragmentus. Taip pat skaitėme Mato 3:13-17, kur krikštijant Jėzų ant jo nusileido Šventoji dvasia tarsi balandis. Žiūrėjome turimas iliustruotas Biblijos istorijas, kuriose tie balandžiai nupiešti. Taip pat youtube susiradom keletą įrašų apie keliaujančius balandžius. O jūs ar žinote, kaip veikdavo balandžių paštas?

Gamta
Oras šyla, lietus daro savo, ir mūsų sniego tvirtovė, pastatyta prieš kokį mėnesį, visai baigia sugriūti ir ištirpti... Greitai nebeliks ir žymės, kad čia buvo kažkieno žaista, slapstytasi...

O artėjantis pavasaris daro savo. Toliau stebime, kaip skleidžiasi mūsų pamerktos šakelės. Ir žinot ką? Nors fotoaparatu niekaip negalėjau pritraukti, kad visas tas stebuklas matytųsi, bet alyvos jau pradeda krauti žiedus... Kol kas jie – vos 0,5 mm dydžio, ir visa žiedų kekė gal tik kokių 3 mm skersmens, tačiau viskas jau aiškiai matosi... Fantastika...

O čia štai – bundantis kaštono pumpuras... Matote? Jau po truputį lenda žalsvas lapo lopinėlis...

Išvykos. Bendravimas. Žaidimai

Pirmadienį buvome pakviesti į svečius pas mamą Laurą ir jos vaikus – Rapolą (3,5) ir Agotą (0,5). Sprendėme čia, savaime suprantama, dalybų reikalus, taip pat dilemas, kas kieno draugas, tačiau veiksmui įsisiūbavus (o paprastai tai būna tada, kai jau reikia traukti namo) viskas išsisprendė, žaidimas apie vagis ir ugniagesius suvienijo vaikus į darnią komandą. Deja, reikėjo važiuoti namo.

Liutauro pomėgis – viską tvarkingai išrikiuoti pagal dydį.

Antradienį nevyko mūsų mėgstama Žaidimo laboratorija, tad laukėme trečiadieninio mūsų Koop'o. Šįkart, pasinaudodami „Akropolio“ siūlomomis nuolaidomis, apsilankėme su vaikais boulinge. Atvažiavome kiek per anksti, tad galėjome šiek tiek pažaisti ir lauke esančioje žaidimų aikštelėje. Superinė aikštelė. Nenusibodusios laipynės, karstynės, supynės – teko pažadėti, kad dar ir po boulingo galėsime čia praleisti kiek laiko.

Na, o viduje prasidėjo linksmoji dalis. Eglė ir jos merginos, Gintarė su dukrele, Brigita su sūnumi, kiek vėliau prisijungusi Sandra su trijule, mano porelė – susidarė visai nemaža kompanija. Buvo nuostabi proga vaikams pasimokyti kantrybės, sulaukti savo eilės, patarnauti kitam (paduodant kamuolį). Pradžioje tai neatrodė taip paprasta, bet į pabaigą, turiu pasakyti, jiems ėjosi visai neblogai. Na, tiesa, boulingo darbuotojus kiek pagainiojom, kuomet vaikams knietėjo pasižiūrėti, kas gi bus, jei vienu metu paleisi du kamuolius... O tris?.. :) Papildomi kamuoliai paprastai taip ir likdavo takelio gale, ir juos tekdavo rankiniu būdu iš ten paimti... Arba, laimingo atsitiktinumo dėka, įmušti iš karto du. Kaip kokiame biliarde. Tai Liutaurui darė įspūdį, ir jis, naudodamasis proga, vis bandė tokius eksperimentus pakartoti. Magdė buvo kuklesnė, bet mėgavosi žaidimu ne mažiau. Ypač tuomet, kai vieną kartą visus kėglius pavyko numušti (Liutaurui tai pavyko dukart, tiesa, reikia paminėti, kad vaikams takeliuose buvo uždėti borteliai, kad kamuolys į šonus nenuriedėtų). Žodžiu, laiką praleidome tikrai smagiai ir turiningai. Dviejų valandų buvo per akis. Įspūdžių ir patirties – taip pat.

Na ir, kaip žinia, penktadienio rytą praleidome „Verandoje“. Iki minėto incidento, kuomet turėjome išvažiuoti, viskas vyko pakankamai sklandžiai. Liutauras visai aktyviai dalyvavo judesio pamokoje, labai noriai darė ornamentus iš siūlų (net tris jų padarė), Magdė taip pat entuziastingai raizgė siūlus, darbavosi žirklėmis...

Namie gi žaidimai sukosi ramiai. Praeitos savaitės namelių-palapinių statymo banga atslūgo, Lego kolekcija vis dar pildosi (kartu sukonstravome lėktuvą, Liutauras sumeistravo namą su vietine vėjo jėgaine, keletą mašinėlių), bet jaučiu, kad po truputį ir ši banga rimsta...

 Dušo kabina su trim langais.

 Turbūt atspėjote... Taip, tai tas pats TV bokštas... :)

Susidomėjimą vėl kelia traukiniai ir bėgių montavimo galimybės...

Magdės žaidimų lauke tuo tarpu – įvairūs žaidimai žaidimėliai – tai lėlės, tai nameliai, tai kitokie darbeliai...

Eksperimentai 

Savaitė kaip niekada buvo kupina eksperimentų... Rimtesnių ir paprastesnių. Pradėjome nuo paprasto šokolado tirpdymo ir pylimo į formeles. Liutauras jau seniai norėjo pasižiūrėti, kaip gi tas šokoladas tirpsta ir kaip greitai atvėsta. Tad čiupome šokoladą su riešutais, tirpinome, žvaigždutes darėme. Paskui, savaime suprantama, jas valgėme.

Tuomet Liutaurui labai knietėjo išardyti sugedusį IKEA'os prožektorių. Pats pareiškė, kad nori „paeksperimentuoti“. Tai ir eksperimentavo – kaip ta tvirta plastmasė dūžta-lūžta-kodėl-nedūžta...? Pasitaikė kietas riešutėlis, bet galiausiai ir jis buvo įveiktas, viskas išardyta, išsiaiškinta, išmesta. :)

Na ir rimčiausias eksperimentas buvo taip vadinamos „dramblių dantų pastos“ darymas. Pradžioje su vaikais pasižiūrėjome štai šį video. Jiems taip patiko, kad iš karto skubėjome į vonią patys šio eksperimento atlikti. Tiesa, ingredientų proporcijas ėmiau iš akies, tad panašu, jog vandenilio peroksido (30 proc. stiprumo) kiek padauginau, ir visas eksperimentas įvyko taip greitai, kad mes vos spėjome susivokti... :) Darėme su kalio permanganatu (2 šaukštai), vandens stikline ir skystu muilu (1 šaukštas), į kurių mišinį pylėme pusę stiklinės vandenilio peroksido (jei darysite tai, nepamirškite pirštinių, nes ant odos patekęs H2O2 ją nemaloniai graužia – teko tai patirti atidarant siuntinį su nesandariai užsuktu buteliu). Tiek vaikams, tiek mums labai patiko. Gaila, kad neturėjome daugiau kalio permanganato – tikrai būtume kartoję.

Paskutinis mūsų savaitės bandymas buvo su helio pripildytais balionais. Ar jums teko matyti filmuką „Aukštyn“? Kažkada žiūrėjome. Ir nors vaikai nelabai jį mėgsta dėl kelių jiems nepatrauklių įtemptų scenų, tačiau pati namelio, pakelto balionų, idėja labai dažnai atsikartoja jų žaidimuose. Jau senokai Liutauras vis prašė nupirkti helio pripūstą balioną, kad jis galėtų pažiūrėti, ką šis gali pakelti... Man irgi buvo įdomu, todėl pasitaikius progai nupirkau vaikams po tą helio balioną, ir visos įdomybės prasidėjo... Pirma išsiaiškinome, kad vidutinio dydžio helio balionas gali pakelti... apie 7 gramus svorio. Kadangi tokių lengvučių daiktų namie nebuvo daug, surišome abu balionus ir žiūrėjome, kokie gi daiktai telpa į 14-15 gramų... O džiaugsmo būdavo, kai koks daiktas pasirodydavo lengvesnis ir kildavo į palubes kartu su balionais...

Tuomet skaičiavome, kiek gi reikėtų balionų, kad jie pakeltų Magdę, Liutaurą, dėžę su rūbais, gyvenamą 80 kv. m. namą... Pastarajam prireiktų 6-10 mln. balionų... Priklausomai nuo namo konstrukcijos ir panaudotų medžiagų, žinoma. Ir tai, jei jis stovėtų tiesiog ant žemės, o ne būtų įkastas į ją... Vaikams tie skaičiai, savaime suprantama, buvo ne visai aiškūs, na bet – tebūnie kažkur jų galvose bent jau pavadinimai... :) Tokie štai smagūs buvo mūsų eksperimentai. Ne tik vaikams, bet ir mums patiems.

Kūryba

Senokai norėjau vaikus supažindinti su sausuoju vilnos vėlimo būdu. Kadangi iš padriko vilnos gumulėlio nėra taip jau paprasta iš karto išgauti norimą formą, pagalvojau, kad čia gali pasitarnauti sausainių kepimo formelės. Ir neklydau. Nes jos tokiam reikalui tiko kaip pirštinė rankai... Vaikams labai patiko tiek pats procesas, tiek ir rezultatas. Tiesa, Liutauras neišvengė vieno dūrio į pirštą, bet net ir tai neatbaidė jo nuo tolimesnio darbo.

Gautu rezultatu buvo papuošti laiškai Emilijai ir Sofijai...

Piešimas 

Kaip žinia – tai Magdės arkliukas... Atėjo toks metas, kai merginai nepaprastai svarbu pasidarė nuspalvinti objektus kuo kruopščiau. Ar rankoje būtų plonas tušinukas, ar flomasteris, pieštukas ar teptukas...

Puslapis kairėje spalvintas prieš kokį mėnesį...
Dešinėje – dabar. Tiesa, sijoną ir raudonus saldainius taurėje spalvinau aš.
Visa kita – Magdė.

Skaitymas 

Su skaitymu tam kartui pasistūmėjome nedaug... Skaitėme jau turimas knygeles, po truputį iriamės per Gedimino Isoko knygos „Kur lizdelį sukti?“ istorijas. Ar žinote, kad yra toks augalas tulpmedis?.. Aš nežinojau. Dabar jau žinau. :) 

Mokomės skaityti 

Nesusiturėjau – nupirkau vaikams „Labas, raide“ knygas. Magdei – pirmąją, Liutaurui – antrąją. Suviliojo tai, kad čia vaikas gali raides karpyti, klijuoti, jas dėlioti, skaityti, spalvinti, lipdyti. O ir šiaip patraukli, vientisa, gražiai iliustruota knyga. Visai noriai įveikėm pirmuosius du puslapius, kurie dar sykį man įrodė – Liutauras puikiai supranta, kaip sudaromi skiemenys, ir nesunkiai iš jų sudėlioja žodžius. Tik motyvacijos skaityti trūksta. Na ką – palauksim... :) Toks jau jis pas mus – jei žino, kad negali kažko padaryti idealiai, nedarys, kol iki galo neperpras ir nebus 100 proc. užtikrintas, kad tikrai gali. Magdė tuo tarpu draugauja su pavienėmis raidėmis.

Tiesa, taikau vaikams tokį triuką – karts nuo karto pakeičiu kompiuterio slaptažodį. Tuomet, jiems norint kažką žiūrėti, jie turi suvesti tam tikrą žodį. Nesuvesi, nieko nebus... Taip po truputį pažindinamės su raidėmis ir jų vieta klaviatūroje.

Dailyraštis

Liutauro lapą su užrašytais įspūdžiais pražioplinau – pastebėjau jau tik kai kita jo pusė buvo pripiešta, sukarpyta ir į voką sudėta kaip dovana Emilijai... :) Tik Magdę pagavau tam kartui raides vedžiojančią. Kadangi žino vaikai, kad bent kartą per savaitę kažką turės parašyti, žiūriu, kad visai nebesipriešina ir visai noriai tai daro. Smagu.

Matematika 

Apart skaičiavimų, kiek čia ko tie helio balionai pakelia, žaidėme su kauliukais, skaitliukais. Pažindinomės su dešimtimis, šimtais. Nieko mandro, bet vis kažkas naujo...

Šokis/ritmas
Bandau stebėti Magdę ir suprasti, kas jai labiau patinka – ar tos pūstos besisukančios suknelės, ar pats judesys, šokis. Ar ir viena, ir kita. Žiūrėjome kartu, kaip šokami pramoginiai šokiai. Spėkit, kokie žodžiai pirmiausiai išsprūdo merginai iš lūpų... Taip, atspėjote:
– Mamyte, aš noriu tokios suknelės... Ir tokios... Ir dar tokios...
Rimta, ar ne?.. Nepaisant to, kad dar sykį nusiaubėm „Humaną“ ir grįžom su mažosios damutės išsirinkta auksine suknele – jų merginai niekada nebus per daug...

Ta proga tėvelis buvo priverstas pabūti jos šokių partneriu ir pašokti su ja taip, kaip ir tos tetos, kur sukasi... :)

Vaizduojamasis menas, muzika 

O ant ekrano pas mus tam kartui Čiurliono „Nojaus arka“. Ir skamba P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“.
Bręsta mintis nusivesti mažąją estetę į baletą... :)

Taip štai baigėm žiemą... Kitą savaitę skelbiame atostogas, per kurias bandysime persiristi į pavasarinį režimą...