O kol likusios šakelės sugalvos skleistis, mes toliau keliaujame savais keliais...
Biblijos charakteris. Gyvūnai Biblijoje. Biblijos citata.
Šįkart šios trys temos taip persipynė, tad metu jas į vieną katilą.
Šios savaitės mūsų gyvūnas – Liūtas. O kad jau ir susivaldymo temai radau vieną žaidimą-pratimą vaikams, susijusį su liūtais, tai ir citatą parinkau į tą pačią temą: „Būkite blaivūs, būkite budrūs; nes jūsų priešininkas velnias kaip riaumojantis liūtas vaikšto aplink, ieškodamas, kurį galėtų praryti“ (1 Pt 5:8).
Na bet, sakysite, kuo čia tie liūtai su susitvardymu susiję? O gi štai kuo... Padarėme su vaikais tokius štai veltinio liūtus...
Priklijavau prie jų magnetines juosteles, ir pakabinome juos ant šaldytuvo. Su vaikais bandėme sutarti taip: kai tik jausi, kad nori elgtis netinkamai, kai tik norėsi supykęs (-usi) kažką iš sesės/brolio atimti ar suduoti jai (jam) nesusivaldęs (-džiusi), bėk prie liūtų ir duok jam per nasrus – nes tai jis dėl visa ko „kaltas“. Tai ta tavo nuodėmingoji prigimtis, kuri nuolat taikosi į gražius tarpusavio santykius.
Žodžiu, kaba štai tokie du liūtai ant šaldytuvo ir sunerimę žvalgosi – ar nebus jiems riesta?.. :) O riesta iš tiesų buvo gana greitai... Deja, ne dėl to, kad, kaip man būtų norėjęsi, vaikai prie jų dažnai būtų lėkę savo susitvardymo tobulinti, bet dėl to, kad Magdė kažko supykusi nulupinėjo jiems akis... :D Še tau kad nori ir susitvardymas... Na, bus tų liūtų. Tikėkimės, su laiku ir susitvardymo.
Juo labiau, kad praeitą savaitę uoliai verčiau ir lietuvių šeimoms adaptavau krikščionišką žaidimą „Dvasinė kova“, kurį yra sukūrusi šeima, gyvenanti Ufos mieste, Rusijoje. Taigi – viskas paleista spausdinimui, dabar lauksiu atkeliaujant šio žaidimo, kuris, pasak jo kūrėjų, yra pats populiariausias visų jų iki šiol sukurtų žaidimų. Ir nenuostabu, nes jo esmė – per žaidimą praktiškai „pačiupinėti“ visą nuodėmės-pagundos-išbandymų mechanizmą bei patirti, kokiais dvasiniais ginklais juos galime nugalėti. Nors žaidimas skirtas 7-97 metų žaidėjams, manau, kad komandomis žaidžiant jį ir su mažesniais vaikais bus tikrai įdomu ir naudinga. Žodžiu, žaidimų turėsiu, norėsite – galėsite kreiptis. :)
Na, o perėjus prie liūtų kaip gyvūnų Biblijoje temos, prisiminėm Danieliaus istoriją, Dovydo jėgą, kuria jis plikomis rankomis liūtą galėjo įveikti; žiūrėjom filmukus apie liūtus gamtoje, paskui, kaip įprasta, daug spalvinome. Visokių tų liūtų namuose priviso – didesnių ir mažesnių, mažiau ir daugiau margų – norite į mūsų žvėryną? Užsukite...
Gamta
Gamtos temos šią savaitę neturėjome, tiesiog stebėjome, kaip gatvėj tirpsta ledai ir sniego likučiai, kaip visa tai leidžiasi upeliais ir, važiuojant dviračiu (taip taip, ištraukėm jau ir jį) nuo padangų vanduo taškosi ir sušlapina visą striukę...
... taip pat stebėjome ant palangės namuose gyvenančius augalus. Visą gyvenimą auginau taip vadinamą „pinigų medį“, bet tik šiemet pirmąsyk išvydau, kad jis dar gali ir pražysti. Ir radau, kad pasirodo, pražysta jis namuose tuomet, kai žiemos metu gauna pakankamai vėsaus oro. Tai va, ką daro miegojimas žiemą prie praviro lango. Gėlėms žiedus sukrauna...
Na ir štai, mūsų pražydusios šakelės, kurių pagalba supratau, kokią vertę turi vedamas gamtos žurnalas. Jei ne jis, būtų tekę laukti dar kokias dvi savaites, kad prisiminčiau, koks gi čia medis tuos pirmus lapelius išskleidė. O dabar atsiverčiau, pažiūrėjau, kokios ten šakelės žalius pumpurus buvo sukrovę, ir radau... Alyvos tos pirmūnės, pasirodo... O vat nepasižymėjau, kas per kitos šakelės, kurios irgi jau nedidelius lapelius lauk kiša, ir nebežinau – reikės laukti, kol lapeliai didesni užaugs.
Vaikams visa tai atrodė tarsi savaime suprantamas dalykas, šakeles piešti atsisakė – turėjo mielesnių užsiėmimų... :)
Antradienį štai jau iš tiesų „atsidarė“ Žaidimo laboratorija, į kurią su džiaugsmu nulėkėm. Karšta čia buvo visomis prasmėmis: daug vaikų, daug svečių, daug mamų ir daug žaidimų visokių... Liutaurui vis dar namelių statymo „vajus“. Statyt, griaut, kitaip statyt... Magdei – besisukančių suknelių banga... Na bet apie ją vėliau. Tuo tarpu namelių statybose šį kartą su Liutauru dalyvavo psichologė Giedrė (jau taip pasiilgęs vaikis jos buvo, kad nei per žingsnį nepaleido) ir studentė Agota. Žodžiu, „Laboratorijos“ sezonas atidarytas, užskaitytas.
Šokis / ritmas ir kai kas daugiau...
Šioje vietoje neatidėliodama turiu įsiterpti su tų besisukančių suknelių tema, nes nutiko taip, kad kažkuriuo momentu Magdė aptiko, kaip smagu yra, kai suknelė sukasi. Gali būti, kad čia pasitarnavo ir mūsų šokių-ritmo-žaidimo „užsiėmimai-pakvailiojimai“, kurių metu daug daug savo merginą sukiojau į vieną ir kitą pusę. O kurią tai dieną dar ir „Spragtuko“ fragmentą youtubėj pasižiūrėjom. To, aišku, merginai ir pakako, kad man išūžtų visas ausis, kaip jai reikia tokios besisukančios suknelės, kaip pas tas balerinas... Kadangi tarp turėtų suknelių tokių, aišku, nebuvo, ėmėm sukti galvą, ką čia padarius. Pirmiausiai išnaršėme mūsųmažyliai.lt. Ten nelabai ką radom išrankiajai ledi, tad keliavome iki artimiausios Humanos, kurioje, mažosios estetės džiaugsmui, kabojo bent 10 įvairiausių besisukančių suknelių. Atrinkus dydį, jų liko, aišku, mažiau, tad bendru sutarimu išrinkome dvi labiausiai patikusias ir, sumokėjusios vos kelis eurus, laimingos grįžome namo. Džiaugiausi tuo pačiu apturėjusi ir asmeninio laiko su savo jaunėle, ir pamačiusi, kaip svarbu jai buvo pačiai išsirinkti, viską apžiūrėti, pačiupinėti...
Viena iš dviejų. Antroji – sniego baltumo, princesiško puošnumo – liko už kadro.
Tuo besisukančių suknelių tema nesibaigė, nes kažkur toje mažoje galvelėje ramybės nedavė dar kažkokia svajonė – apie violetinę (būtent violetinę, ne kitokią) besisukančią ilgą suknelę... Ir nors bandžiau sakyti, kad tokios nei internete, nei parduotuvėje neradome, svajonė vis tiek nepaleido mano fantazuotojos... Beliko man pasiduoti... Pamenate šituos violetinius blizgučius?.. Aha, tie patys – iš violetinės suknelės, apie kurią rašiau spalio mėnesį. Tai va, blizgučiai suėjo darbeliams, o suknelės apačia liko. Dabar suėjo ir ji. Teko traukt siuvimo mašiną, atmatuot panelei ilgą sijoną, suraukt, prisiūt prie turimos violetinės palaidinukės... Ir štai – man pusvalandis darbo, merginai – kelnės pilnos laimės... Uf... Išsisukau.
Liutauras tuo tarpu buvo kuklesnis: prisipažino, kad jam suknelių nereikia, nes jam visiškai tinka tie rūbai, kuriuos jis turi. Štai taip – vyriškai. Jis tenorėjo vieno – šiek tiek pasiūti. Beje, turiu prisipažinti, kad tą ilgą Magdės sijoną siūnant Liutauras buvo tas, kuris spaudė man siuvamosios pedalą. Komandinis darbas, t'sakant.
Išvykos
Trečiadienį, mūsų kooperatyvaus bendravimo dieną, išsiruošėme į TV bokštą. Praktiškai vasario 16-osios proga gavosi... Nors prognozės iš anksto rodė kaip ir giedrą dieną, 11 val. ryto bokštas mus pasitiko štai taip...
Magdė – turbūt net nereikia sakyti – išsiruošė į jį dėvėdama savo naująja baltąja suknele.
Viskas būtų buvę puiku, jei ne tas viską dengiantis rūkas, dėl kurio nusprendę kiek atidėti mūsų pasikėlimą į „Paukščių taką“, patraukėme artimiausios vaikų žaidimo aikštelės link. Pakeliui buvo slidu, čia lyg tyčia telkšojo purvinos balos, į kurių vieną Magdė paslydusi... šleptelėjo. Taip baltoji karalaitė tapo purvo karalaite. Šiaip taip sniegu kiek suknelę apvalę, pėdkelnes pasikeitę, laiką „prastūmę“, saulės sulaukę... pagaliau kartu su Eglės kompanija ir prie mūsų prisijungusiais Brigita su Simonu, užkilome į bokštą.
Vaizdai buvo pasakiški. Besisklaidantis rūkas pridėjo savo žavesio, besisukanti restorano platforma vaikams žadino vaizduotę, mūsų pasiimti dveji žiūronai kurstė pavydą, mokė dalintis ir nesipykti, desertui čia buvo keptos bulvytės ir, žinoma, tradicinis ledų kokteilis.
Įspūdžių buvo ne vienai dienai. Liutauras vis klausia, kada vėl ten važiuosim. Magdė santūriai nutyli – nepatiko jai tas ledas ir ištepta suknelė...
Piešimas
Tačiau nupiešti bokštą nei vienas neatsisakė. Tik va Magdė pieštuką geltoną tam reikalui pasirinko, tai bokšto nelabai matyti – viskas paskendo mėlynu pieštuku nupieštame rūke. Tuo tarpu Liutauras iš karto nusprendė – tai bus dovana Emilijai. Nupiešė, paprašė pagalbos užrašant žodžius, pasirašė, sulankstė, į voką įdėjo – perduos susitikus.
Kai TV bokšto įspūdžiai kiek aprimo, Magdė ėmėsi ieškoti kitų saviraiškos būdų. Pradžioje susidomėjo tapyba ant kartono dėžių...
Tada panoro padaryti koliažą su nuotraukomis...
Galiausiai nei iš šio nei iš to prisiminė sausio pradžioje bandytą „piešimą kojomis“. Tuomet tai mums buvo iliustracija į sekimą Jėzumi, dabar gi ji tiesiog norėjo pakartoti patį procesą. O išsitęsė tas mūsų procesas į tris dienas... Neklauskite, kiek kartų tiesėm ant grindų popierių, kiek kartų paskui teko merginą kišt po dušu... :) Liutauro tokios „terlionės“ visai netraukė, tad jis į pabaigą tik kukliai teptuku sesei ėjimo kryptį piešė... :)
Pirmasis Magdės piešinys – „žuvytės jūroje“. Pati pavadinimą sugalvojo.
Likus dažų galima ir popieriaus antspaudą padaryti. Argi ne smagu?
Pabodo „tapyti“ vien kojomis? Pabandome keturiomis...
O dabar – kiekvienai kojai po spalvą kitame popieriaus gale... :)
Liutauro štrichai...
Ir jei manote, kad mes čia vien kvailiojame ir nieko daugiau „neveikiame“, paskaitykite štai šį straipsnį, kurio esmė man telpa vienoje jo pastraipų: „Yra tyrimų, leidžiančių manyti, kad šalyse, kur formalus ugdymas prasideda anksti, prastėja vaikų savireguliacijos gebėjimai, dėmesys. (...) Ar priežastis nėra pakankamai liūdna – kad mes vertinam darbą, bet ne žaidimą, fantaziją? Ir tai yra paradoksas, nes kai tampame suaugę, staiga pradedame vertinti iniciatyvą, kūrybiškumą, nestandartinį mąstymą! Bet galvojam, kad šešiamečiui geriausia, ką jis gali daryti, tai puslapyje pribraižyti brūkšniukų – standartizuotų, vienodų ir neišeinančių už linijų.“
Todėl ir aš iš tiesų, jei pastebėjote, pastaruoju metu labai nedaug tesiūlau vaikams „akademizuotos“ veiklos, o leidžiu tiesiog jiems patiems išsemti tas temas, tas sritis, kurios jiems įdomios, artimos, „kabinančios“. Imu, numoju dienai kitai į betvarkę namuose, nes žinau – juk ir tai praeis... :)
Kad ir va – staiga išsitraukė vaikai maišelių pundą ir žaidė šiukšlių rūšiuotojus, vežėjus... :D Knygos keliaus į makulatūrą, rūbai – į vieną maišą, žaislai į kitą... Tai čia „į konteinerius“ viską nešė, tai į šiukšlių mašiną krovė... Būtumėte matę, kiek jie visko prirūšiavo, pridėliojo. Jei kas tuo metu būtų užėjęs į kambarį, manau, būtų pagalvojęs, kad mes žadame kažkur kraustytis... :D
Paskui, kuomet išsitraukiau siuvimo mašiną Magdės suknelei siūti, atrado šmikiai mano senų papuošalų ir kitokių smulkių dekoro elementų dėžutę. Net nepamačiau, kaip nubėgę į savo kambarį visu tuo ėmė dekoruoti „namus“. Net ir Valentino dienos tulpės emigravo iš svetainės, ir netrukus girdėjosi tokie štai ir panašūs dialogai:
– Magdute, pasipuoškime namus, nes svečiai atvažiuos. Galėsime juos pavaišinti meduoliais.
– Gerai, tu viduje puošk, o aš duris papuošiu...
Žodžiu, viskas labai rimta.
Išpuoštos „durys“. Net aš nustebau tokį išradingumą pamačiusi.
Vėliau išpuoštas buvo dar vienas namelis...
Ir dar vienas... :)
Kadangi kūryba tampa praktiškai neatskiriama nuo vaikų žaidimų, turbūt turėčiau šią skiltį pavadinti kokiais „darbeliais“, na bet tebūnie – juk suprasite, apie ką kalba...
Žodžiu, per Valentiną dabinome širdeles. Kas klijavo, kas kirpo, kas šiaip su sagomis žaidė... :)
Sagos – iš įvairių senų lobynų, blizgučiai – už 0,5 eur. nuo palaidinės iš eilinės „Humanos“.
Na, o čia jau prasidėjo tikra kūryba... Tiesa, tai yra praeitos savaitės tęsinys, tačiau dabar gi prisijungėme pilna koja visi – konstravo ir Magdė (daugiausiai bokštus ir namelius), ir aš, bandydama padėti Liutaurui įgyvendinti jo svajones... Lyg tyčia knygyne aptikau knygą „Statau iš kaladėlių. Mašinos“ ir negalėjau susilaikyti nenupirkusi jos. Man ji pasirodė patraukliausia iš visų tokio pobūdžio knygų, kiek mačiau. Patiko joje tai, kad dauguma pavyzdžių buvo paprasti, bet neprasti, jiems nebuvo būtinos įmantrios išskirtinės detalės. Aišku, ir čia yra modelių, kuriems reikiamų detalių mes neturime, tačiau tai netrukdė mums imti ir pakeisti jas kitomis – juk tokia konstruktoriaus esmė ir yra, ar ne? Taigi, Liutauro mašinų kolekcija pildosi. Jau tuoj pritrūkstim ratų. Kuo reikės pakeisti juos – nežinau... :)
Šios karietos idėja padiktavo ne knyga, bet ratai, kuriuos turėjome.
Liutauro kolekcija: sportiniai automobiliai, furgonai, tuk-tukas,
traktoriai, karieta ir kt. neįvardinti modeliai.
traktoriai, karieta ir kt. neįvardinti modeliai.
Magdės užmojai kuklesni. Jai svarbiausia, kad ant stogo būtų bokštas... :)
Brolio pagalba ir patarimai – labai vertinami.
Brolio pagalba ir patarimai – labai vertinami.
Finale sukonstravome dar vieną įmantrų modelį – laivą ant ratų.
Šiuo žaidė turbūt ilgiausiai... :)
Eksperimentai
Žaidimai vaikų gyvenime, iš tiesų, persipina su visomis sritimis. Su eksperimentais – taip pat. Juk eksperimentai nebūtinai turi būti susiję su chemija, ar ne? Tad šį kartą mes eksperimentavome su katapultomis iš pagaliukų (uf, pagaliau ir aš tų pagaliukų įsigijau). Bandė vaikai šaudyti, kas pakliuvo po ranka, galiausiai į namelį savo nusinešė – „svečiams pasaugos“... :)
Matematika
Matematiką irgi žaisdami „čiupinėjam“. Skaičiuojam skylutes, ridenam kauliukus ir skaičiuojam, kiek akių iškris – tiesiog taip. Išnaudojant pačių vaikų pasirinktus žaidimus.
Muzikavimas
...o Liutaurui pačiam užsimanius pasidaryti muzikos instrumentą (net nežinau, kur jis matė), irgi visaip kaip su gumelėm ir garsais eksperimentavom... Manęs paprašė pagalbos tik skylę kartoninėj dėžutėj išpjaunant...
Tokia tad buvo mūsų savaitė – žaisminga, spalvinga ir, aišku, kaip gi be tų besisukančių suknelių... :)
Kita, tikiu, bus ne mažiau netikėta. :) Iki.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą