36-oji savaitė. Asilai. Savikontrolė. Vincentas Van Gogas.

Bendraujam, išdykaujam, draugaujam toliau. Tarsi nieko ypatingo, tačiau viskas susipina į darnią savaitės simfoniją. Kaip ir tie dažai, netyčia išsipylę ant grindų – čia yra ir kontrastų, ir niuansų, čia yra ir tamsesnių, ir šviesesnių tonų... Vieną akimirką jie patraukia, kitą – išnyksta, susigerdami į šluostę... Taigi keliaujam pirmyn.

Biblijos charakteris
Tęsiame susivaldymo temą. O ją šią savaitę pradedame smagiu, nors ir labai paprastu žaidimu. Tokiu paprastu, kad aš turėjau eilinį sykį perlipti per save, kad suvokčiau, jog genialumas paprastume. Nes turiu tokią bėdą – dažnai galvoju, kad tam tikri dalykai yra per daug paprasti vaikams. Na, tokie, pavadinkime, per daug banalūs. Kita vertus, imu ir prisimenu, kaip pačiai būdavo juos smagu žaisti vaikystėje. O kalba šįkart sukasi apie žaidimą „Šviesoforas“, ugdantį susikaupimą, atidumą žodžiui, kantrybę ir susitvardymą. Jo esmė labai paprasta: vaikai atsistoja viename kambario gale, jūs – kitame. Tuomet vaikams sakote: „Pasiruošt, dėmesio, marš!“. Išgirdę tokią frazę jie turi bėgti jūsų link. Tačiau jei jūs pasakote, pvz., „Pasiruošt, dėmesio, marškiniai!“ arba, tarkime, „Pasirengt, diemedis, marš!“, jie turi kantriai stovėti vietoje ir laukti naujos – teisingos komandos. Pasakysiu atvirai – nesitikėjau, kad bus taip linksma. :) Ir kad po penkių minučių vaikams neatsibos. Nepatikėsite – tai buvo visos dienos „topas“. Kur sukę, kur apsukę, prašė žaisti šį žaidimą vėl ir vėl...

Gyvūnai Biblijoje
Kalbame šią savaitę apie asilus. Apie užsispyrimą. Apie tai, kad Biblijoje asilo lūpomis Dievas perkalbėjo Balaamą; kad Samsonas naudojo asilo žandikaulį kaip ginklą; galiausiai – kad Jėzus į Jeruzalę atjojo ant asilo. Atsitiktinai radome šmaikštų filmuką apie užsispyrusį asilą ir jo šeimininko išmonę palaužti asilo valią... :) Patiko ne tik asilas, bet ir sirtakis, kurį šis šoko... :)

Gamta
Vaikų susidomėjimo paukščiais vedina, atitolstu nuo mūsų turimos Lynn Seddon gamtos tyrinėjimo medžiagos, nes vasario mėnesio temos, esančios joje, manęs visai „nekabina“. Na, pvz., tema apie sliekus... Gal juokaujate? Sliekai, kai už lango -16C?.. Palauksime geresnių laikų tiems sliekams iš po ledo kapstyti, o tuo tarpu toliau sukam paukščių temą... Ypač jie žavi Magdę. Prašo ir prašo ji manęs paukščių paveikslėlių, o tuomet spalvina, spalvina, spalvina (spalvos ir jų deriniai – jos arkliukas)... Tiesiog mėgaujasi šia veikla, nepaisydama net Liutauro kvietimo eiti pažaisti į jo naujai pastatytą namelį iš žaislų ir rūbų dėžių... :)

Kūryba
Kuomet Magdė nepasidavė Liutauro provokacijoms eiti su juo žaisti, mačiau, kad vaikinas kiek liūdėjo, todėl pasiūliau jam panašią veiklą, kuri, kaip įtariau, gali jam patikti. Taip, taip, tai – popieriaus modeliai (ir nebrangu, ir paprasta, ir efektyvu). Tam kartui ant bangos – nameliai. Labai smagu net spalvotus internete rastus modelius atspausti nespalvotai, kad ant viršaus būtų galima juos užspalvinti. Žodžiu, jei Magdė paukščių pulkus man prispalvino, tai Liutauras pusę „miesto“ pastatė... :) Būtų gal ir daugiau jų surentęs, bet laiko dienoje pritrūko... :)

Spalvinimo džiaugsmas. 

Suklijuoti viską pačiam dar ne visada iki galo pavyksta, bet pastangas vaikinas deda. 

Liutauro „miestas“

Kai su popieriumi žaisti pabodo, ėmėmės Lego... Kaip praeitą savaitę rašiau, susitvarkėm Lego detales, ir tai iš karto davė savo... Ir nors man pasirodė ne pernelyg patogu ieškoti konkrečios detalės šioje spalvų gausybėje, Liutaurui pagal spalvą surūšiuotos Lego detalės patiko labiau, nei kad buvo pernai vasarą, kuomet rūšiavom pagal kaladėlių formą.

Žodžiu, viso ko rezultate turėjom automobilių „garažą“ ir „padangų parduotuvę“... :)

Žaidimai
Be jau minėto susivaldymo įgūdžius lavinančio žaidimo „Šviesoforas“, smagiai žaidėme ir „Valgoma-nevalgoma“. Turbūt pamenate iš vaikystės?.. Kuomet meti kamuolį ir sakai kokį daiktavardį. Jei tai valgomas daiktas, kamuolį turi sugauti, jei ne – leisti kamuoliui kristi sau... Kad nebūtų tiek nevilties nepagavus kamuolio reikiamu momentu, kamuolį ridenome. Emocijų ne mažiau, gal net daugiau... :)

Paįvairinimui Magdė ima paspirtuką ir „treniruojasi“,

išdidžiai rodydama, kaip šauniai jai sekasi tai daryti.

Smulkiąją motoriką irgi lavinam.

Galiausiai virstame karaliais ir karalienėmis,
kuriems labai patinka maivytis prie veidrodžio.

Bendravimas
Apsidžiaugėme gavę informacinį laišką, kad toliau tęsiamas „Žaidimo laboratorijos“ projektas. Tačiau panašu, kad per anksti apsidžiaugėme, nes laišką skaitėme neatidžiai ir nepastebėjome, kad pranešime į Laboratoriją buvo kviečiama dar tik nuo ateinančios savaitės. Taip antradienio rytą atsidūrėme prie užrakintų durų. Grumdamiesi su žvarbiu šiauriu, apėjome pastatą aplink, maudami kuo greičiau vidun per centrines pastato duris. Visa laimė, kad pačios Laboratorijos patalpos buvo atrakintos, o čia darbavosi Milda ir Monika. Smagumėlis! Jos mielai pakvietė mus čia pažaisti, ir mes, žinoma, šiuo kvietimu dar mieliau pasinaudojome... Liutauras, kaip įprasta, ėmėsi „namo statybos“, Magdė piešė, čiuožinėjo nuo čiuožyklos, sukosi tai čia, tai ten, galiausiai prie mūsų prisijungė Juozapas, ir vaikų žaidimo vingiai įgavo naujų spalvų...

Manote, kad tai – tiesiog betvarkė? O ne...
Čia ką tik praūžė uraganas, kuris suniokojo pastatų kvartalą, 
kurį gelbėtojų komanda tuoj tuoj atstatys... :) 

Ramesnę valandėlę tyrinėjame šviesos stalą.
Spalvas, formas, meškučius, kurie staiga tampa traukinio keleiviais,
važiuojančiais šviesos traukiniu. :)

Taip prabėgo ištisos 5 valandos... Prisižaidę, prisibuvę, kiek jau išalkę ir pavargę grįžom namo. 

Kitą rytą mūsų laukė trečiadieninis Koop'as. Senokai bematytos Emilija su Sofija, o taip pat ir Matas, Melisa, naujai prie mūsų prisijungę Jokūbas su Vincu bei Vilhelmas leido laiką Charlie Kids picerijos žaidimo aikštelėje, kol mes, penkios mamos rutuliojome kalbas apie mums aktualius dalykus.

Liutauras pribėgdamas vis raportavo žaidimo eigą: kaip jie plaukė laivu, kaip kilo gaisras, kaip jie sėdo į gelbėjimo valtis, kaip viena jų apvirto, ir jiems teko persėsti į kitą, žodžiu, kaip suprantate, veiksmo buvo nemažai... O dar kur picerijos dalinti vaikams balionai ant pagaliukų, kurie irgi sukėlė įvairių minčių žaidimui, eksperimentavimui. Čia, žiūrėk, du balionai, sunerti ant skirtingų lazdelės galų, tapo irklais, čia, žiūrėk, galima buvo „pačiupinėti“ lygsvarą, bandant išlaikyti balioną, stovintį ant piršto galo.

Penktadienį gi mėgavomės ramia „Verandos“ atmosfera. Šaltis ir visokie kitokie rūpesčiai išblaškė daugumą dalyvių, tad šįkart vaikų čia buvo vos keturi... Mėgavomės kameriniu bendravimu, laisve rinktis tas veiklas, kurių nepasirinksi esant didesniam būriui žmonių.

Nors mūsų buvo nedaug, meilės mums netrūko. Veltinio širdelių pridarėm visiems. :)

Buitiniai įgūdžiai
Liutaurui, priešingai nei man, patinka suktis virtuvėje. Todėl, kai tik galiu, mielai perleidžiu vaikinui dalį pareigų. Šįkart tarkuojame bulves. Nuo iki viską puikiai atlieka mano mažasis kulinaras.

Magdei tuo tarpu labai smagu maišyti tešlą. O kadangi šįkart ji – klampoka, prireikia abiejų rankų jėgos. Supilti morkų keksiukų tešlą į formeles nebuvo lengva užduotis, bet ir šią mergina visai neblogai įveikė..

Eksperimentai

Jei turite namuose prisikaupusių vaškinių kreidelių nuolaužų, būtinai pamėginkite su jomis ką nors padaryti. Na, kad ir štai tokias valentinines širdeles kitai savaitei... Mes tokie gudrūs šią savaitę dar nebuvom, bet pabandyti ištirpdyti kreideles išdrįsom. Tiesa, apsišoviau tirpdydama jas viename bendrame inde, tad gavom vieną purviną masę ir tiek... :D Na bet vaikams vistiek buvo smagu pamatyti, kad kreidelės gali būti ne vien pieštuko, bet ir gėlytės formos... Kitą savaitę galėsime tobuliau bandymą pakartoti.

Skaitymas 
Pagaliau baigėm skaityti Salemono Paltanavičiaus „Paukščių laikrodį“. Nuostabi gyvoji knyga. Tačiau kai po jos į rankas paėmiau Gedimino Isoko „Kur lizdelį sukti“, supratau, kad ji lenkia ir patį Paltanavičių. Žinokit, nesinorėjo net iš rankų paleisti – tarsi koks romanas įtraukė ji ir mane, ir vaikus. Džiūgavau kaip koks vaikas, kad ne tik anglakalbiai, bet ir mes turime tokių nuostabių knygų vaikams!!! Tereikia imti, ieškoti, bibliotekų lentynas šukuoti, ir rasime. Tikrai rasime... Žodžiu, artimiausiuose mano planuose – pasiimti daugiau G. Isoko knygų iš bibliotekos. Nežinau, ar kitos mane sužavės lygiai taip pat, bet ši sužavėjo. Tai – tarsi pasaka, kuri prabyla ne fėjų ar jų burtų lazdelių kalba, bet patraukliais tikrų lietuviškų miškų, jų augalų ir gyventojų pasakojimais: tai lakštingala čia pagrindinė veikėja, skraidanti į svečius pas skirtingus paukščius ir bandanti išsiaiškinti, kaip lizdą reikia sukti, tai varnalėšos graižas, kurio akimis regime įvairių augalų pasaulį ir sužinome apie jų sėklų plitimo būdus, tai išgirstame liūdnai pasibaigusią pelėno istoriją, kuri supažindina su lietaus pranašais... Žodžiu, nuostabi knyga. Skaitysim toliau, nes visos dar neįveikėm.

„Laisvalaikio skaitiniai-vartiniai“ – draugiškai sutūpus ant grindų.

Vaizduojamasis menas, muzika
Ant kompiuterio ekrano pas mus šią savaitę apsigyveno M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“, o patys savo akis paganėm dar ir po multimedinę Vincento Van Gogo parodą „Art in Life“, eksponuojamą „Panoramos“ prekybos centre (ten pat praleidome ir trečiadienio rytmetį picerijoje, apie kurią jau rašiau aukščiau).
Visi, su kuo kalbėjau, klausė, ar verta. Tai pasakysiu taip: jei norite pasižiūrėti į kitokį parodos formatą, tuomet taip. Jei žinote daugumą Van Gogo paveikslų, irgi taip. Tačiau jei žinote tik pagrindinius jo paveikslus, tai tais ir pasigrožėsite. Visų kitų liksite taip ir nesuvokę, nes nebus aišku, kuriame ekrane vaizduojamas visas paveikslas, o kuriame – tik jo didėjantis ar mažėjantis fragmentas... Bent jau man taip nutiko. Mieliau būčiau apžiūrėjusi ne tokią dinamišką parodą, nes šioje man asmeniškai pritrūko laiko susigaudyti, kas yra kur. Ar įdomu vaikams? Maniškiams būtų buvę įdomiau, jei fone nebūtų grojusi tokia dramatiška klasikinė muzika (C. Orff'o Carmina Buranna, S. Prokofjevo Riterių šokis ir pan.) ar jei ji būtų grojusi kiek tyliau... Nes dabar ką iš jų tegirdėjau, buvo „Mamyte, man baisu... mamyte, muzika labai garsiai groja, man nepatinka... Mamyte, eikime iš čia, labai tamsu...“ Tik užgrojus švelnesniam fragmentui vaikai kiek atsipūsdavo ir bandė mėgautis aplinka. Labiausiai, aišku, jiems patiko galimybė ant didžiulių ekranų matyti savo šešėlius ir improvizuoti, taip pat – lakstyti po projekcijas, esančias ant grindų. Tai paukščius čia galima buvo pagaudyti, tai vandenyje „pasiturkšti“.

 Smagiausia – lakstyti tiesiai ant mirgančių projekcijų.

Pasimaudome raibuliuojančiame vandenyje?.. :)

Kitoje erdvėje buvo galima išbandyti tapybą ant molberto, tačiau ir čia nebuvo viskas apgalvota iki galo: patalpa tamsoka, vargiai tesimato dažų spalvos. Tad nenuostabu, jog vaikai tik pabandė ir nusivylę metė šį reikalą.
Na bet bendrai nesigailiu, kad ėjome ir štai su tokiu parodos formatu susipažinome. Jei sumanysite šią parodą aplankyti ir jūs, turėkite omenyje, kad visi paveikslai „prasisuka“ per 40 minučių. Mes išbuvome tik 20. Daugiau vaikai nepratempė. O ir pavargę ganėtinai jau buvo po visų prieš tai buvusių žaidimų tądien.

 Didžioji tapytoja prie molberto...

Grįžus iš parodos, nepaisant tos ne visai vaikams draugiškos jos aplinkos, kažkas vaikų galvose vis tik užsiliko. Kadangi parodos metu bandžiau vaikams pasakoti Van Gogo gyvenimo fragmentus (iš kurių man didžiausią įspūdį pačiai yra palikę tai, kad tapyti jis pradėjau būdamas ketvirtoje dešimtyje), Magdės komentaras namuose buvo toks: „Mamyte, o tas dėdė, kuris ausį nusipjovė – a... o aš irgi galiu tokias saulėgrąžas nupiešti?“ Žinoma, pasakiau, kad mes galime piešti kokias tik norime saulėgrąžas... „Tai atspausdink man tas saulėgrąžas, mama...“ – patikslino mano spalvų mylėtoja... Vis bandau ją įkalbėti pabandyti ne tik spalvinti, bet ir piešti, tačiau matomai dabar toks jau etapas pas ją... :)

Kas sakė, kad saulėgrąžos būtinai turi būti geltonos?..

Liutauras gi tuo tarpu savo įspūdžius dėstė kiek kitaip. Ant didelės magnetinės lentos, kurioje šalia saulėgrąžų įsitaisė ir pora medžių... Labai didžiavosi jis šiuo savo piešiniu ir niekam iki šiol neleidžia jo nutrinti.

Mokomės skaityti 
Mokymąsi skaityti iš „Zylutės“ tam kartui metėm – pamačiusi, kad Liutauras nenori to daryti, neforsuoju. Ir, panašu, tai duoda šiokių tokių rezultatų. Nes faktas, kad vaikis savu laiku supratęs, kaip sudaromi skiemenys, to įgūdžio niekur nepametė, ir jis vis kažkur aplinkui kirba... Ne pirmą dieną pastebiu, kad Liutaurui pradeda rūpėti vieni ar kiti užrašai: tai koks gatvės pavadinimas, tai knygos nugarėlę puošiantys žodžiai... O kadangi periodiškai vis padėliojam raidyno raides ar pažaidžiam raidžių kaladėlėmis, tikiuosi, kad viskas susidėlios savaime.

Tikiu, kad savaime susidėlios ir daug kitų dalykų, nutiksiančių ir kitą ar dar kitą savaitę... :)