Turbūt žinote, kaip sakoma: „Mes planuojame, o Dievas juokiasi...“ :) Tai va taip buvo ir mums šią savaitę. Bet nėra juk to blogo, kas neišeitų į gera, tiesa? Žodžiu, supratau, kad mano sausio-vasario planas yra niekam tikęs. Na, tebūnie, – pusė jo yra niekam tikusi. Nes neveikia. Kitaip tariant, abi su Egle vaikštom tais pačiais klystkeliais, bandydamos atrasti, koks gi geriausias planavimo ir mokymo stilius tinka konkrečiai mūsų vaikams. Jau spėjau suprasti anksčiau, kad mano pasirinktas mokymo stilius greičiausiai nepasiteisintų Eglės merginoms, nes tai, ką jai pavyksta padaryti su saviškėmis, niekaip nepasiteisina mano atžaloms... Nes na taip, tiesa visiems aiški – VISI vaikai skirtingi. Kai girdžiu, kaip tvarkingai merginos gali sėdėti sau prie stalo ir rašyti, piešti, kažkokiais darbeliais užsiimti, vis pagalvoju apie Liutaurą, kurį savaitę turi visaip kaip masinti, kad jis imtų, atsisėstų ir kažką parašytų, padarytų. O štai imti kažką konstruoti, ardyti, žiūrėti, kaip kas veikia – tik duok. Todėl (vėl ačiū Eglei už nuorodą) visą savaitę, vos turėdama progą, lindau į 4 berniukus namuose mokančios mamos tinklaraštį ir bandžiau semtis idėjų: ką su tais berniukais daryti??? Kaip juos, po galais, mokyti? :)) Šią savaitę nepažadėsiu nieko. Kitą greičiausiai irgi ne. Tačiau galvoje jau dėliojasi nauji pavasario planai. Tikiuosi, šieji pasiteisins. Na, bent iš dalies... :)
O tam kartui, tos pačios mūsų guru Šarlotės Meison patarimu, pagal kurį, jei nespėji kažko, imkis svarbiausių (o t.y. Biblijos, skaitymo, gamtos ir rašymo), beveik į tokį planą ir įsipaišėm.
Biblijos charakteris. Gyvūnai Biblijoje. Kupranugaris.
Nors pagal planą turėjom klusnumo pavyzdžiu imti Danielių su jo draugais, pradėję savo savaitę nuo kupranugarių Biblijoje, surišom vis tai ir su tuo pačiu klusnumu. Skaitėm Pradžios knygos 24 skyrių, kuomet Abraomas siunčia savo tarną su kupranugariais, nuo kurių pagirdymo/nepagirdymo turėjo priklausyti tai, kas taps Izaoko žmona. Klusnumo Dievui pavyzdžių šioje istorijoje apstu. Abraomas paklūsta Dievui, pildydamas pažadą, kad neims savo sūnui nuotakos iš svetimšalių, Rebekos klusnumas leidžiantis į kelionę pas Izaoką... Tiesiog nuostabu.
Na ir, aišku kupranugariai. Apie juos net aš sužinojau daug naujo... Pvz., kad jie gali net septynis mėnesius ištverti be vandens. O vienu ypu išgerti net apie 100 litrų vandens. Visada galvojau, kad tas išgertas vanduo keliauja į jų kupras (jūs gal irgi? :). O vat pasirodo visai ne. Tose kuprose yra riebalai, saugantys šį gyvūną nuo karščio ir dehidratacijos. Tuo tarpu vanduo laikosi viename iš trijų kupranugario skrandžių. O kad net 5 kupranugariai gyvena Kauno zoologijos sode, žinojote?.. Prisipažinsiu – nelabai man patinka zoologijos sodai. Tiesiog negaliu pakęsti kvapo juose. Bet į Kauną vien dėl kupranugarių turbūt teks važiuot. :)
Tokios tokelės. Piešėm, kirpom kupranugarį, vaikai su tėčiu žiūrėjo įvairius filmukus apie kupranugarius.
Su dar viena Bibline istorija šią savaitę susipažinome „Verandoje“. Čia šįsyk vaidinome gerojo samariečio istoriją. Vaikams taip patiko, kad grįžus namo dar prašė ne kartą ją paskaityti, o paskui ir šios istorijos ekranizaciją žiūrėjom.
Su dar viena Bibline istorija šią savaitę susipažinome „Verandoje“. Čia šįsyk vaidinome gerojo samariečio istoriją. Vaikams taip patiko, kad grįžus namo dar prašė ne kartą ją paskaityti, o paskui ir šios istorijos ekranizaciją žiūrėjom.
Samariečio gelbėjimas: apžiūrim, tvarstom,
klijuojam pleistrus (šita dalis visiems pati smagiausia), slaugom...
klijuojam pleistrus (šita dalis visiems pati smagiausia), slaugom...
Gamta. Išvykos.
Pagaliau sulaukėme savo taip lauktos temos apie žiemos tvenkinį. Labai smagu, kad pasitaikė tinkamas oras, ir tvenkinio vanduo buvo užšalęs. Taip tvirtai. Kiek matėsi, tai 20-30 cm ledo buvo drąsiai... Prisipažinsiu – aš pati vaikščiojusi ant užšalusio vandens telkinio buvau labai seniai. Gal prieš kokius gerus 20 metų, Nidoje ant marių... Tad buvo nepaprastai gera vėl pajusti tą neapsakomą jausmą, kuomet stovi ten, kur vasarą stovėti negali – viduryje kūdros. Vaikai laužė švendrus, kaip visada leido vėjais jų pūkus, tyrinėjo burbuoles, kūdros ledą ir jį dengiantį ploną sniegelį, bandė jį tomis švendrų burbuolėmis nušluoti, žodžiu, buvo užsiėmę. Paskui radome dar ir meldų, kurie domino ne tik vaikus, bet ir mudu su Dariumi. Tuomet jau juos tyrinėjome ir mes... :D
Ančių niekur nebuvo matyti, bet faktas,
kad jos slepiasi kažkur netoliese...
kad jos slepiasi kažkur netoliese...
Vaikai būtų praleidę čia turbūt visą dieną, deja, jau norėjosi kažkur nutūpt pietų... O ir oras buvo žvarbokas. Sužinoję, kad ir Vilniuje yra atsidaręs Cosmos'as, nutarėme užsukti ten. Liutauras pirma nenorėjo eiti į kambarį, kuriame už vos poros kvadratinių metrų grindų lopinėlio, atrodė, atsivėrusi bedugnė. Tačiau paaiškinus ir leidus pačiupinėti tos bedugnės įspūdį sudarantį veidrodį, jis vis tik leidosi į begalybės kelionę drauge. Nors atsistoti išdrįso tik visai į 4 minučių seanso pabaigą. Taip draugiškai ir sėdėjome visi. :) Paskui sakė, kad nori dar.
Magdė kažkaip atsainiau žiūrėjo į šį reikalą. Panašu, kad jai daug labiau patiko VCUP foje atrastas „Lobis“... :) Na ir, žinoma, šalia esančios picerijos žaidimų aikštelė. Retai, labai retai mes valgom viešojo maitinimo vietose, bet šįkart susigundėme. Finale vis tiek nusprendėme, kad nesąmonė yra mokėti 5 eurus už 1 mm storio picą, pagardintą vos keliais gabalėliais vištienos ir ananasų. O mums su Dariumi, prisiminus JAV valgytas havajietiškas picas iš viso tai atrodė beveik kaip išsityčiojimas iš picos, todėl Darius kitądien pats kočiojo picos tešlą ir, kol mes buvome... tuoj parašysiu, kur... ruošė mums pietus.
Na, o kol Darius mums namuose ruošė picą pagal itališką receptą, mes išsiruošėme į savo tradicinį trečiadieninį Ko-op'ą. Šįsyk keliavome visi drauge į Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo skaityklą bei joje įsikūrusią Žaisloteką. Vaikams, aišku, ten patiko. Ypač Žaislotekoje. Tiesa, čia, mano supratimu, buvo kiek per karšta, kiek per mažai oro. Bet visa kita – puiku. Nuostabi darbuotoja (ech, net vardo nepaklausėme...), pasistengianti rasti kelią į kiekvieno vaiko širdį bei sudominti jį tuo, kas būtent jam patinka. Todėl nenuostabu, kad vaikai čia įsijautę darė tai, kas jiems labiausiai patiko, net nesukdami galvos, kad mamos ten kažkur kažką išėjusios daro... Liutauras su Emilija statė namus-pilis, Sofija su Magdė žaidė su mažesnio kalibro objektais, kiek nedrąsiai tądien Melisai ant sofos Žaislotekos darbuotoja skaitė knygelę.
Skaitymas
Kaip suprantate, mano noras grąžinti bibliotekai knygas ir skaityti esamas namuose, ir vėl neišdegė... Skaitėme ir vėl bibliotekines. Iš karto ir pasigirsiu atradusi dvi „gyvąsias knygas“. Pirmoji jų – S. Paltanavičiaus „Paukščių laikrodis“. Iš „Smalsučio“ serijos. Dešimt balų. Nuostabi visais atžvilgiais knygelė apie gyvuosius gamtos laikrodžius – augalus, paukščius, su kuriais skaitytoją supažindina senelis ir anūkas. Džiūgavau skaitydama vaikams šią knygelę kaip geležėlę radus... :D Pateks į rankas – būtinai atkreipkite dėmesį. O ir kitas Salemono Paltanavičiaus knygas verta bent pavartyti...
Antroji mano dėmesį patraukusi knyga, kurią nors ir abejodama, visgi priskirčiau „gyvosioms knygoms“, tai Vaidoto Morkūno „Kam reikalinga uodega“. Gausiai gražiai iliustruota, neperkrauta tekstu, bet visgi ganėtinai patraukliai pasakojanti apie gyvūnų uodegų ypatumus, jų elgseną. Kiek laviruoja tarp enciklopedinio ir literatūrinio stiliaus, visgi užskaitau, nes enciklopedijoje tikrai nerasi apie lemūrus parašyta štai taip: „Apsigobę uodegomis ir draugiškai susiglaudę, ginasi nuo vėsos katininiai lemūrai...“
Kitas iš bibliotekos atsineštas knygas tik sklaidėm, todėl apie jas – kitą kartą.
Matematika
Dabar gi grįžtu prie to paties berniukus mokančios mamos tinklaraščio, kuriame labai patiko įvairūs būdai mokyti vaikus matematikos. Vienas jų – labai paprastas – kauliukų ridenimo – skaičių rašymo ir daiktų dėliojimo užduoties lapas. Viskas vyksta taip: rideni kauliuką, skaičiuoji taškus ant jo (sudėtis), gautą sumą rašai į antrą langelį (didesni vaikai gali ir žodžiu, o ne skaitmeniu užrašyti), o tada tą kiekį kokių nors daiktų išdėlioji ant trečiojo langelio. Žodžiu, šią idėją pasiskolinau, išsiverčiau į lietuvių kalbą, įlaminavau ir taip va lavinomės. Abiems labai patiko – tiek ridenti, tiek paskui vienodos spalvos bei dydžio dangtelių ieškoti. Čia pat ir daugiau-mažiau užduotis ne kartą buvo atlikta.
Dailyraštis
Viena sunkiausiai mums pasiduodančių veiklų, tačiau esame visgi sutarę, kad bent vieną rašymo užduotį per savaitę atliekame. Pasirinko vaikai šįkart taip: Liutauras apvedžioti visą abėcėlę, Magdė – visus skaitmenis. Na, bent tiek. Tam kartui banga tikrai ne rašymo...
Eksperimentai ir žaidimai.
Faktas, kad ant bangos dabar žaidimų ir eksperimentavimo. Šįkart eksperimentą padiktavo žaidimas, todėl ir rašau apie juodu kartu. Buvom su Liutauru IKEA-joj. Vaikinui labai prireikė šiaudelių. Prisiminusi vieną eksperimentą, kurį užmačiau, aišku, tos pačios jau porąsyk minėtos mamos dienoraštyje (tik ten jis buvo daromas su spagetti makaronais), pasiūliau Liutaurui su šiaudeliais paeksperimentuoti. Bedėm pirma juos į „miltinį“ plastiliną, čia tiesiog vaikams leidau pasižaisti.
Dabar gi grįžtu prie to paties berniukus mokančios mamos tinklaraščio, kuriame labai patiko įvairūs būdai mokyti vaikus matematikos. Vienas jų – labai paprastas – kauliukų ridenimo – skaičių rašymo ir daiktų dėliojimo užduoties lapas. Viskas vyksta taip: rideni kauliuką, skaičiuoji taškus ant jo (sudėtis), gautą sumą rašai į antrą langelį (didesni vaikai gali ir žodžiu, o ne skaitmeniu užrašyti), o tada tą kiekį kokių nors daiktų išdėlioji ant trečiojo langelio. Žodžiu, šią idėją pasiskolinau, išsiverčiau į lietuvių kalbą, įlaminavau ir taip va lavinomės. Abiems labai patiko – tiek ridenti, tiek paskui vienodos spalvos bei dydžio dangtelių ieškoti. Čia pat ir daugiau-mažiau užduotis ne kartą buvo atlikta.
Ši užduotis, aišku, paskui virto į bokštų iš dangtelių statymą ir kamštelių ridenimą – kaip gi kitaip. O aš ir nestabdžiau. Nes man visada žavu, kaip viena veikla diktuoja naujas idėjas. Man visuomet pačiai kiek liūdna būdavo, kai vienur ar kitur susidurdavau su priemonių paėmimu vos konkrečiai užduočiai pasibaigus – tarsi visuomet būdavom mokomi tik prisiliesti trumpam prie vieno dalyko, taip niekad ir neleidžiant jo „išsemti“ iki galo.
Viena sunkiausiai mums pasiduodančių veiklų, tačiau esame visgi sutarę, kad bent vieną rašymo užduotį per savaitę atliekame. Pasirinko vaikai šįkart taip: Liutauras apvedžioti visą abėcėlę, Magdė – visus skaitmenis. Na, bent tiek. Tam kartui banga tikrai ne rašymo...
Faktas, kad ant bangos dabar žaidimų ir eksperimentavimo. Šįkart eksperimentą padiktavo žaidimas, todėl ir rašau apie juodu kartu. Buvom su Liutauru IKEA-joj. Vaikinui labai prireikė šiaudelių. Prisiminusi vieną eksperimentą, kurį užmačiau, aišku, tos pačios jau porąsyk minėtos mamos dienoraštyje (tik ten jis buvo daromas su spagetti makaronais), pasiūliau Liutaurui su šiaudeliais paeksperimentuoti. Bedėm pirma juos į „miltinį“ plastiliną, čia tiesiog vaikams leidau pasižaisti.
Paskui, kai Liutauras pamatė, kad susmeigus daugybę šiaudelių į dubenį su plastilinu jį galima už tų šiaudelių ir pakelti, pasiūliau paeksperimentuoti, pažiūrint, kiek mažiausiai reikia šiaudelių, kad dubenėlį būtų galima pakelti. Užteko 25 šiaudelių. Aišku, ilgėliau palaikius jie imdavo vis tik slysti ir ištrūkdavo, bet mums vis tiek buvo labai smagu. :)
Norėdama pratęsti žaidimo-eksperimentavimo su šiaudeliais malonumą, pasiūliau padaryti šiaudelinį „lėktuvėlį“. Pinterest'e užmačiau. Labai smagiai skrenda. Pabandykite. ;)
Na ir, aišku, kaip gi be šiaudelinių „skudučių“... Pasidarėm ir juos. :)
Liutaurui dabar toks periodas – jis kaip kokia šarka mėgsta imti daiktus ir neštis pas save ant lovos. Viską ant jos gražiai išdėlioja, surūšiuoja, niekam liesti neleidžia, nes taip jam gražu. Apskritai turi jis tam tikrą tvarkos matymą – mėgsta gražiai lovą pakloti, išlyginti visus kampelius – ryškiai močiutės genų rinkinuką turi... :) Tai va, ir tie „skudučiai“ greitai ten nukeliavo. :)
Kitu savaitės „topu“ vaikams tapo siūlų kamuoliukas. Butas netikėtai virto panašus į halovyniškai apkarstytų voratinklių buveinę... Dar dabar rankioju vis po akimis pasipainiojančius šen bei ten užlindusius siūlų likučius... :) Taigi siūlai. Šokinėjom per juos, laipiojom, landžiojom (net ir mūsų su Dariumi lankstumas buvo išbandytas), rūbus džiovėm. Kai jau iš viso šio reikalo liko tik susivijusių siūlų gniužulas, viską surinkau ir... panaudojau kitam projektui... :)
Kitu savaitės „topu“ vaikams tapo siūlų kamuoliukas. Butas netikėtai virto panašus į halovyniškai apkarstytų voratinklių buveinę... Dar dabar rankioju vis po akimis pasipainiojančius šen bei ten užlindusius siūlų likučius... :) Taigi siūlai. Šokinėjom per juos, laipiojom, landžiojom (net ir mūsų su Dariumi lankstumas buvo išbandytas), rūbus džiovėm. Kai jau iš viso šio reikalo liko tik susivijusių siūlų gniužulas, viską surinkau ir... panaudojau kitam projektui... :)
Nors išėjo viskas ne visai taip, kaip aš planavau (galvojau, kad sudžiūvusi raidė bus pakankamai kieta, bet taip nebuvo – gal klijai per skysti pasitaikė), na bet bent pabandėm. :)
Šeštadienį mūsų namuose karaliavo kortų žaidimai. Įvairių atminties kortelių žaidimų vaikams (Memory match, Go fish) esu „sumedžiojusi“ dar Amerikoje. Tuo tarpu dar tris kortų žaidimus, skirtus jau kiek sąmoningesniems žaidėjams, mums vasarą padovanojo draugai iš Prancūzijos. Vis trūkdavo progų juos išbandyti. Nutarėm ištaisyti šią klaidą – traukėm visus iš lentynų ir bandėm žaist.
Liutauras su Magde ieško kortelių-porininkių.
Kol vaikai žaidė savus žaidimus, mes su Darium „linksminomės“ žaisdami „Batameuh“, „Piuo Piou“ ir „Paimk 6“. Gerai, kad žaidėm juos būtent tokia tvarka, nes pagal smagumą jie taip ir išsidėstė. Kadangi ant pirmojo dėžutės pažymėta, kad tinkamas nuo 4 metų, bandėm iš karto siūlyti prisijungti ir vaikams. Tačiau šie panoro likti prie savų žaidimų ir panoro šį žaidimą išbandyti tik kitą vakarą. Taigi, tiek mažiems, tiek dideliems buvo linksma mėgdžioti įvairius gyvūnų balsus bei stengtis nesusipianioti, kada juos reikia, o kada nereikia leisti... Dar smagesnis pasirodė žaidimas „Piou piuo“, kuriame turi išmokti dėti kiaušinius, juos perėti ir apsaugoti nuo lapių. Čia jau žaidėme tik musu su Dariumi. Galiausiai perėjom prie sudėtingiausio žaidimo, skirto žaidėjams nuo 10 metų, tad net nesitikėjom, jog vaikai prisijungs. Patys gi azartiškai žaidėm vėl ir vėl... Tikėkimės, kad ūgtelėjusiems vaikams jis ne mažiau patiks.
Vakarą užbaigėm vaikų pamėgtu kortelių žaidimu „Atpažink jausmus“. Vaikams jis labai patinka – klausosi net išsižioję, analizuoja užsidegę, traukia iš krūvos situaciją po situacijos...
Na ir, žinoma, buvo visų kitų žaidimų, kuriuos sunku aprašyti, užfiksuoti. Kartais viskas pas vaikus taip persipina, kad sudėtinga ir atrinkti... Nuotraukos kalba pačios už save: madų demonstravimas, šokis ir kalavijas už nugaros – viskas čia vietoj... :))
Pasaulio pažinimas, žemėlapiai
Gundžiausi, gundžiausi Mizelinskių Atlasu... Ech, nesusigundžiau. Na taip, superinis atlasas, bet kaina, kaip ten bebūtų, ne tokia jau ir maža – visų knygų nenupirksi. :) Tiek to, nupirkau vaikams padėvėtų knygų parduotuvėj rastą naujutėlį, nei karto nevartytą Atlasą su langais už 4 eurus. Pasiskaičiau apie jį ir supratau – tam kartui mums jis bus kaip tik. O kai paaugs, gal ir Mizielinskiai kokioj senų knygų parduotuvėj pigesni pasirodys... :))
Šiaudelių dėka vėl išsitraukę plastiliną, vaikai visaip kaip eksperimentavo. Liutauras kepė pyragus, Magdė ruošė pyragaičius, abu darė vyniotinius, bandeles ir kitokius skanėstus...
Galiausiai kūryba šią savaitę užsiėmėm „Verandoje“. Čia darėme krepšelius iš vienkartinių lėkštučių, virvelių ir medžiagos atraižų. Visiems buvo darbo: vaikams išsirinkti patinkančias medžiagas, „persiūti“ virvele dvi krepšelio dalis; mamoms – padėti dekoruoti, pagelbėti pritrūkus smulkiosios motorikos įgūdžių...
Liutauro eksperimentai – nesvarbu, kad visi sudeda abi dalis į krūvą.
Jam gyvybiškai svarbu pabandyti verti per vieną dalį.
Pasitreniravus galima imtis jau ir tikro daikto.
Magdė irgi ne pėsčia. Jei visi siūna punktyrine siūle,
kodėl neišbandžius dar ir spiralinės?
Žiūrėjau ir žavėjausi, kad pati atrado, pati padarė (nors ir su šiokia tokia pagalba).
kodėl neišbandžius dar ir spiralinės?
Žiūrėjau ir žavėjausi, kad pati atrado, pati padarė (nors ir su šiokia tokia pagalba).
Dekoravimo-kūrybos procesas pats įdomiausias.
Rezultatai džiugino visus.
Magdė ir toliau eksperimentuoja su dažais. Paprašė vieną dieną atspausdinti man pelėdą. Pasiėmė dažų ir spalvino. Paskui dar atskirai piešėm abi ant didžiulio lapo pelėdų šeimyną, tuo tarpu Liutaurui pelėdos visai nerūpėjo...
Vaizduojamasis menas, muzika
Dėmesį už tai patraukė šios savaitės mūsų pasitinktas Čiurlionio paveikslas – Saulės sonata. Finalas. Analizavome, kas jame nupiešta, visi šįkart sutarėm, kad matome praktiškai vienodas detales, paros laikas irgi buvo pakankamai aiškus, žodžiu, susipažinom. :) Čiurlionio muzikos bandėm ir toliau klausytis, bet, prisipažinsiu, man pačiai beveik depresija ėmė imti ilgiau besiklausant jo kūrinių, tad nekankinau nei savę, nei vaikų. :) Vėl įsijungėme „Miške“. Man tai – Čiurlionio vizitinė kortelė... Aš jį tokį matau.
O ką pamatysime kitą savaitę, nugyvenkime ir sužinosime. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą