Gyvūnai Biblijoje
Savaitę pradėjome nuo šios temos. Beždžionė Biblijoje minima vos porą kartų – 1 Karalių 10:22 ir jai paantrinančioje 2 Kronikų 9:21 – kaip viena iš prekių, kurių kas tris metus, kartu su auksu, sidabru, dramblio kaulu ir povais atgabendavo karaliui Saliamonui iš Taršišo. Paaiškinimo, kam tos beždžionės buvo skirtos, Rašte nerandame, tačiau galima numanyti, kad karaliaus rūmų egzotikai. Apkalbėję tai, žiūrėjome su vaikais įvairius filmukus apie beždžiones, jų elgesį, tuomet vartėm knygas, kuriose radome pavaizduotų beždžionių, vardijome jų rūšis, žiūrėjome žemėlapyje, kur esama jų buveinių. Atradimų buvo ne tik vaikams, bet ir man... :)
Tada pasiūliau perpiešti kokią beždžionę iš knygos. Magdei labiausiai patiko šimpanzės galvos profilis, kurį paprašė, kad pieštuku nupieščiau. Kol aš jį piešiau, Magdė užsiėmė savais menais – piešė medūzą. Paskui eilė atėjo ir mano pieštam šimpanzės profiliui. Tiesa, šis taip užsitapė, kad net pasimetė tarp menininkės potėpių... :)
Čia piešimui taškas padėtas nebuvo. Mergina toliau ėmė vartyti „Animalium“ knygą ir kitame lape savarankiškai piešė krokodilą, pelę (tą pilką, su rausvom ausim dešiniajame viršutiniame kampe) ir skorpioną (oranžinis, kairiajame viršutiniame kampe). Aišku, detalės paskandino kai kurių gyvūnų kontūrus, bet ir gamtoje gi jie paprastai slepiasi tai žolėse, tai dar kur... :)
Biblijos charakteris. Paklusnumas
Šį sykį ėmėme Abraomo ir Izaoko aukojimo istoriją. Vaikams ši istorija nebe nauja, tačiau pažiūrėjus į ją kiek kitu rakursu, galėjome ir naujai ją apsvarstyti. Kaip jaučiasi Dievas, kai jam nepaklūstam? Kaip jaučiasi tėvai, kai vaikai priešgyniauja?.. O kaip jautiesi pats, kai kas nors dėl tavo elgesio liūdi?.. Liutauras, kaip visada, besiklausydamas turi būtinai ką nors veikti (lygiai kaip aš), tad bevartydamas The Jesus Storybook Bible, po Abraomo istorijos prašė apie Egipto rykštes paskaityti. Taigi ir šias dar prisiminėm. O ten juk irgi apie nepaklusimą kalbama... Ar klausė faraonas Mozės? Ar vykdė jo paliepimus? Taigi, kad ne... Ir kas iš to išėjo?.. Bėda...
Gamta. Išvykos. Bendravimas
Įsibėgėjusi žiema smagiai ginė mus lauk, o aš dėl to tik džiaugiausi. Pamenu pernai, kai Magdė buvo mažesnė, ir kai mūsų ritmą įtakojo darželio lankymas bei visi tie savaitę-einam-savaitę-sergam, plius Magdės pietų miegas (su ilgais ir nuobodžiais migdymais), buvimas lauke, o tiksliau susiruošimas į jį nebūdavo toks dažnas, kaip kad būtų norėjęsi. Todėl štai dabar buvo nepaprastai smagu atsigriebti, ryjant žiemos malonumus pilna burna...
Pirmadienį vaikai su tėveliu pusdienį praleido prie Pūčkorių atodangos, mat Liutauras labai norėjo pamatyti, kaip ši vieta atrodo žiemą... Apsnigti pandusai, pasirodo, labai tinkami nusileidimams su rogėmis. Daugiau nieko negaliu pasakyti, nes pati nebuvau, nieko nemačiau... :)
Antradienį gi svečiavomės pas Eglę. Pradėjome nuo atrakcijų ant smagaus statoko kalnelio. Ohoho, kaip mes draugiškai visi skriejome nuo jo dvejomis sukabintomis rogėmis! Nedidukai apsnigti grumstai-tramplynai davė savo prieskonį, žodžiu, buvo linksma. Tik į kalną kopti dar ir dar kartą darėsi vis sunkiau ir sunkiau...
Entuziazmui išsekus traukėme pas Eglę namo, kur mūsų laukė šilta arbata ir karšti sumuštiniai... Na, ir, žinoma, kalbos apie vaikus, mokymą, kurių mums niekada netrūksta... Pritrūksta tik laiko viskam iškalbėti...
Trečiadienis, mūsų taip vadinamo Co-op (kooperavimosi) diena su kitomis šeimomis, nuviliojo mus į Vingio parką. Kadangi čia šiuo metu antroje dienos pusėje veikia čiuožykla po atviru dangumi, nutarėme ją išbandyti. Tiesa, iki kol ji atsidarė, mes smagiai laiką leidome žaidimo aikštelėje.
Magdė vos užsidėjusi Liutaurui ryte spėtas per skelbimus vos už kelis eurus nupirkti pačiūžas taip jomis susižavėjo, kad sunku buvo įkalbėti perleisti jas broliui (tik pažadėjus išnuomoti kitas specialiai jai, nusiavė)... Net ir fotografuotis norėjo taip, kad kadre būtų tik ji ir pačiūžos... :))
Na, o paskui bandėme jėgas jau ir ant ledo. Liutauras kiek rezervuotai pažiūrėjo į šį reikalą – labiau jam patiko pačiūžas nusiauti ir bandyti ledo slidumą su batais... Magdei gi šis užsiėmimas taip patiko, kad praėjus valandai, kuomet jau reikėjo traukti namo, buvo visko – ir ašarų, ir nesusikalbėjimo, ir daug daug decibelų... Deja, nors ir labai Magdei to nesinorėjo, išnuomotas pačiūžas vis tiek reikėjo grąžinti... :)
Vakare asmenines pačiūžas (tų pačių skelbimų dėka) gavo ir Magdė. Baltas. Su rausvais (!) įdėklais... Ar gali kas būti geriau?... :) Tiesa, pačiūžos atitiko savo simbolinę 2 eurų kainą – man jas beplaunant nulūžo vienas užsegimas. Išsisukome kūrybiškai pažiūrėję į šį reikalą ir iš spintos ištraukę bei priklijavę „varnalėšines“ juosteles... Iš pat ryto mergina, net padoriai neišlindusi iš naktinių, išprašė tėtį į lauką išbandyti naujųjų pačiūžų... :) Kirba man nuojauta, kad kitą sezoną su pačiūžomis už du eurus neišsisuksiu... :D
Po pusryčių gi, sužinoję, kad ir netoli mūsų yra čiuožykla po atviru dangumi (jei ką, tai tokių Vilniuje šią žiemą yra 11), išsiruošėme išbandyti ir jos. Nuostabiai praleidom laiką ir čia. Tiesa, vaikams labiau patiko Vingio parko čiuožykla, mat joje galima pasilaikyti už bortų, kurių šioje, vietinėje, nebuvo... Kita vertus, mūsiškė čiuožykla buvo erdvesnė, žmonių čia (apart per pertraukas išlekiančių moksleivių) neužklydo, tad buvo galima drąsiau bandyti savo jėgas. Net Liutauras vieną, kitą kartą avėsi pačiūžas ir bandė čiuožti. Smagu. Džiaugiuosi, kad spėjome išbandyti šią pramogą kol nebuvo spėję atšilti orai...
O atšilus, penktadienį traukėme į „Verandą“. Čia – kaip visada smagiai ir turiningai leidom laiką... Tiesa, vaikai nuo pat ryto buvo tarsi nuo grandinės atitrūkę ir labai aktyvūs, tad ir „Verandoje“ teko kiek laviruoti tarp bandymo susitarti su jais ir tarp bandymo dalyvauti bendroje veikloje... Gaudyti nereikėjo tik nusėdus ant kilimo, kur Liutauras nuostabiai žaidė su Emanueliu, o Magdė užsiėmė savais žaidimais...
Tvirtovių, tunelių, pilių statybos.
Statom būdą šuneliui.
Magdė bando „prisijaukinti“ lapę...
Daugiau penktadienį nieko nuveikti ir nebespėjome, nes grįžę namo skubėjome pasiruošti priimti svečius. O svečiuose šįkart pas mus viešėjo trimetė Dorotėja – šneki, maloni ir linksma mergaitė su savo tėvais. Liutauras ir Magdė netruko su ja susidraugauti, ir trijulė neužilgo jau dūko lyg būtų šimtą metų pažįstami. Buvo nepaprastai smagu stebėti tokį šiltą vaikų bendravimą ir vienas kito pajautimą. :) Tai buvo pirmas jų susitikimas, bet, noriu tikėti, ne paskutinis. :)
Sekmadienio popietę gi vaikai praleido pas močiutę, kur ir baigė savaitės bendravimo ir žaidimų maratoną...
Sunkiai, uoj sunkiai sekėsi mums šią savaitę su rašymu... Magdė savo užduoties iki galo taip ir neįveikė (nei raidės, nei sakinio neužbaigė), Liutauras irgi tik vieną sakinį surezgė. O „S“ raidė sudomino tik S-s-s-s-spindinčiais blizgučiais (taip, taip, tais pačiais, kurie dar praeitą savaitę buvo ant suknelės) ir žaidimu, kuriame su Magde lavino savo pastabumą. Rezultatu 14:10 laimėjo Liutauras. :)
Matematika.
Liutauras nėra iš tų, kuriuos pasodinsi prie popieriaus lapo su raidėm ar skaičiais, jei jam ne ta nuotaika. Tačiau smegenys vietoje nestovi, ir vaikinas skaičiuoja apčiuopiamesnius dalykus.
– Mamyte, jei sudėsime tris ir tris bus šeši! – besisukinėjant Vingio parke pareiškia.
– Taip! – džiūgaudama patvirtinu. – O kodėl dabar tau ši mintis atėjo? – tikslinuosi.
– Na va, žiūrėk, ten stovi trys automobiliai, ir ten. Iš viso – šeši...
Taip ir moko pats gyvenimas matematikos. Telieka išmokti atitinkamą skaitmenį parašyti. :)
Piešimas
Jau buvau minėjusi, Liutauro piešimu nesudominu. O ir nespaudžiu. Norės – prisijungs. Nes progų tai padaryti pas mus namuose pastaruoju metu tikrai netrūko. Vos apsisuk, o Magdė ir vėl dažų bei teptuko prašo... Ir lieja, maišo, žiūri, eksperimentuoja.
Paklausta, kas tai per piešinys, atsako:
„...čia yra gyvatė, kuri įkando. Todėl bėgo daug daug kraujo...
„...čia yra gyvatė, kuri įkando. Todėl bėgo daug daug kraujo...
...Kraujo buvo tiek daug, kad jis ant vieno lapo nebetilpo.
Išsiliejo jis ir čia. O tos juodos – tai varnos. Atskrido į kraują pažiūrėt.
Nes kraujas tai Kristaus...“ :)
Neklauskit – siužetiniai vingiai ir man iki galo neaiškūs.
Išsiliejo jis ir čia. O tos juodos – tai varnos. Atskrido į kraują pažiūrėt.
Nes kraujas tai Kristaus...“ :)
Neklauskit – siužetiniai vingiai ir man iki galo neaiškūs.
Kitą dieną piešė sniegą. Ne baltą, nes baltas ant balto nesimato.
Vaizduojamasis menas, muzika
Mūsų kompiuterio ekraną papuošė štai toks vaizdelis: M. K. Čiurlionis ir jo „Amžinybė“. Te sieja vaikai iš karto autorių ir jo kūrinį. Magdė jau žino – šitas „dėdė“ yra Čiurlionis. Tai jis nupiešė tą karūną... Liutaurui tai visai ne karūna, o miesto bokštai. Ir tuneliai, vedantys į tą miestą. Ir upeliai besiliejantys... Ketinom ir savas šio paveikslo versijas nupiešti, bet kažkaip entuziazmo pritrūkom...
Eksperimentai
Kalbinau vaikus eiti eksperimento daryti. Tačiau buvau sustabdyta:
– Ne, mamyte, naujo eksperimento nedarykime. Padarykime tą, kur juoda gyvatė išlenda.
Ir ką tu jiems. :) Ir darėm. :) Išėjo šį kartą visai neblogai. Maišėme 2 šaukštelius cukraus pudros su 1/2 šaukštelio sodos. Deginom ant spirito. Lėtokai ta gyvatė kilo, bet rezultatu likom patenkinti. :)
Kūryba. Žaidimai.
Šioje vietoje galvos sukti man nebereikia. Vaikai patys ima, sugalvoja, daro, žaidžia... Na, vienos ar kitos idėjos įgyvendinime pagalbos prireikia, bet... vis mažiau ir mažiau. O pakeliui dar ir šio to išmoksta. Pvz., kodėl lipni juosta prie sauso kartono limpa, o prie šlapio – ne? Kodėl kartoną nusausinus, vis tiek juosta nelimpa iki kol kartonas visiškai neišdžiūna?..
Namelis iš kartono atraižų. Idėjos autorius – Liutauras,
konstrukcija – Liutauras, klijavimas – Liutauras ir aš,
dažymas ir žaidimas – Liutauras ir Magdė.
konstrukcija – Liutauras, klijavimas – Liutauras ir aš,
dažymas ir žaidimas – Liutauras ir Magdė.
Mašinos ir konstruktoriai – taip pat atskira tema, kuri gali tęstis valandų valandas, dienų dienas. Svarbu, kad detalių nepritrūktų... :) O jau idėjų – bus.
Procesas. Tik vienam Liutaurui žinomas.
Galvoje – vėl kažkas naujo...
Iš šono gali atrodyti, kad vaikai tik žaidžia, ir nieko daugiau... Tik aš taip nemanau. Stebiu ir žaviuosi tomis nematomomis neuronų jungtimis, kurios gimsta tokius žaidimus žaidžiant. :) Ir tuomet pažiūriu į savo savaitės planą, taip ir likusį pusiau neįgyvendintą, tuomet paskaitau vieną kitą tinklaraštį apie tai, kaip namų mokymas vyksta su konstruktyvaus mąstymo berniukais, ir atsikvepiu: viskas gerai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą