Biblijos charakteris. Eksperimentas.
Loto žmonos istorija. Pr 19:15-29. Nors tai turėjo būti tęsinio apie paklusnumą tema, tačiau kažkaip sunkiai mums sekėsi... Pasiguosiu bent tuo, kad į druskos temą bent jau eksperimentą padarėm. Auginom kristalą.
Pradžioje norėjau eksperimentą daryti su valgomąja druska, tačiau internete radau, kad greičiau ir daug įspūdingiau formuojasi kristalai iš borakso. O jo kaip tik turėjau. Taigi pasiruošėm iš pūkuotų vielučių snaigę ir širdelę, pasidarėm stiprų borakso tirpalą ir palikom nakčiai. Ryte turėjom nuostabių priaugusių kristalų, kuriuos nieko nebelaukę traukėm lauk. Jei būtume palaukę dar kokią dieną, įtariu, dar gražiau būtų išėję, tai gal reikės vėl kada pabandyti...
Gyvūnai Biblijoje
Bulius. Ne per daug man patrauklus gyvūnas, na bet susipažinkime. Kaip ten bebūtų, tai buvo vienas pagrindinių gyvulių, auginamų izraelitų aukoms už nuodėmes atpirkti. Uf, kai pagalvoji, kaip gerai, kad mums nebereikia už savo nuodėmes aukoti jokių gyvulių. Kaip gerai, kad Kristus vietoj tų visų galvijų kartą ir visiems laikams mirė už mus, savo krauju nuplovė visas mūsų nuodėmes, ir dabar galim ramiai gyventi bei džiaugtis gyvenimu...
Šalia viso to kalbėjome su vaikais apie buliaus baubimą, žiūrėjome keletą filmukų susipažinimui apie rodeo ir koridą, daugiau nesigilinome. Tiesiog akiračio praplėtimui.
Biblijos citata
Po praeitos savaitės, kuomet vaikams labai įstrigo citata „Kas nenori dirbti, tas neturi ir valgyti“, supratau viena – vaikams labai lengva išmokti tas Biblijos eilutes, kurias jie aiškiai supranta. Taigi, parinkau tam kartui pagal jų silpnybę... :) Apie susivaldymą, kitaip tariant. :) „Lėtas pykti geresnis už galiūną; ir suvaldantis savo dvasią – už tą, kuris užima miestą“ Pat 16:32.
Išvykos. Bendravimas.
Antradienį aplankėme prieš mėnesį gimusią Danielę, jos broliuką Dovydą (3 m.) ir, žinoma, jų mamą. Vaikai taip smagiai bendravo, kūrė įvairius scenarijus, kad mes vos spėjome gaudyt, į kokius personažus kiekvienas jų persikūnija. Tos kelios valandos paprasčiausiai ištirpo...
Kitądien, kai buvom suplanavę savo bendrą tradicinį trečiadienio susibūrimą su kitomis mamomis ir vaikais, staiga, lyg tyčia, didžioji dalis dalyvių atkrito... Kas susirgo, kas liko netikėtai be automobilio, o ir mes, likusios dviese su Indre ir jos sūnumi Mantu, neturėjome per daug laiko pabendrauti, mat ne iki galo apgalvoto mano rankų ir proto derinio dėka gavosi taip, kad ant šalia Vingio parko stovinčio automobilio priekinės sėdynės liko įkalinta mano kuprinė su visais namų ir paties automobilio raktais (kuriuos prieš sekundę išsiėmiau iš striukės kišenės ir perdėjau į kuprinę, kad neiškristų netyčia bevažinėjant rogutėmis). Ten pat liko ir telefonas, ir tos pačios rogės, kuriomis planavome pasivėžinti... Ačiū Indrei, kuri netrukus atvažiavo ir tapo mūsų gelbėtoja... Tiek, kad vietoj pabendravimo lauke didžiąją laiko dalį praleidome važiuodami namo atsarginio automobilio rakto pasiimti, o paskui ir grįždami atgal... Kita vertus, vaikai turėjo galimybę išmokti pamoką, kad draugą nelaimėje pažinsi...
O kai mūsų gelbėtojai po pusvalandžio išvažiavo namo, mums beliko tik imti tas savo roges ir... kam mėgautis, o kam – prisiminti vaikystę ir mėgautis kartu... :)
Ech, kada paskutinį kartą leidotės su rogėmis nuo ilgo smagaus kalno? Aš nebepamenu... Todėl vaikams nereikėjo manęs prašyti leistis dar ir dar kartą – visi su didžiausiu malonumu tempėm dar ir dar... ir dar kartą roges aukštyn, visokiomis kombinacijomis talpinomės į jas ir čiuožėm, čiuožėm, čiuožėm... Nežinau net, kiek laiko prabėgo mums gludinant tą ir taip jau nugludintą šlaitą, bet tikrai ne viena valanda... Saulė skruostus rausvino, nugaras šildė... Mmm...
Kai jau įvaldėme čiuožimo rogėmis meną ir nučiuožėm iki pat pėsčiųjų tako, čia mus pasitiko dailiai nulieto ledo atkarpa – dar viena atrakcija didiesiems čiuožėjams... Nuostabus objektas ne tik čiuožimui, bet ir visokeriopam tyrinėjimui: ar batu pradauši ledą? O kokiu pagaliu? O to paties ledo gabalu? O akmeniu? Ėėė... „Mamyte, o iš kur man gauti akmenį?“... Ledas taip ir liko nepraskeltas.
To akmens beieškodami staiga išvydome keistą reginį: lauke -10C, aplink viskas sušalę į ledą, ta pati Neris lytimis, lyg didelėmis sagomis, apsisagsčiusi, o čia štai, vidury apsnigtos pievos, vos įžiūrimai čiurlena upeliukas... O juk tai šaltinis!!! Lekiam tyrinėti šio vangiai savo syvus atiduodančio telkinio (oho, kokius literatūrinius daigus grynas oras į dienos šviesą iš manęs traukia...). Dar geras pusvalandis...
Jau ir šaltoka taip betrypčiojant vietoje darosi... Bet kuprinėje gyvena karšta arbata, gabalėlis šokolado, kuriuos traukiam lauk ir naikinam...
Nelaipioju tik aš. Trys su viršum valandos lauke po truputį duoda apie save žinoti – žandai įraudę, pirštinės sniego rutuliukais apėję...
– Gal, vaikai, keliaujame užšalusios upės pažiūrėt?..
Keliaujame. Randame ją tokią – pusiau apsiklojusią, pusiau vandens ir sniego mišiniu palei krantą tabaluojančią. O smalsu juk tą buzą pagaliu pamakaluoti, rankas (žinoma, su pirštinėmis) sukišti, paskui – ir be pirštinių, tad greitai šalta patampa, ir patys vaikai sukrunta:
– Gal jau važiuokime, mamyte, namo..?
Dar spėjam aptart, kodėl tas į sniego-vandens buzą įmestas pagalys stovi lyg niekur nieko, nei plaukia, nei skęsta... Ir tada jau traukiam į automobilį, skubam namo... Ech, gera kaip... Seniai taip reikėjo...
O iš tolo, už Vingio parko stiebiasi Televizijos bokštas. Čia pat ir sausio 13-oji, tad naudodamasi proga pakeliui namo vaikams pasakoju apie tą istorinę naktį, kuomet tankai apsupo bokštą. Kaip mes, pro senamiesčio langus iš miegų pakilę bandėme suprast, kas vyksta... Tėtė ir brolis tąnakt prie Parlamento budėjo... O tankai miesto gatvėmis važinėjo... Čia pat vaikų klausiu, ar jie norėtų pamatyti, kaip atrodo tikras tankas. Atsakymas, aišku, teigiamas, tad kitądien traukiame į Karo technikos ir transporto muziejų – juk jis visai šalia namų, o jame dar nei karto nesame buvę!
Išsiruošiame sningant. Jei susiruošite aplankyti šį muziejų ir jūs, palaukite šiltesnių orų, nes dabar viskas apsnigta... :) Nors mums vis tiek patiko. Juo labiau, kad čia vaikams niekas nedraudžia nei lipti ant eksponatų, nei jų liesti. O ko daugiau jiems bereikia?.. :)
Magdei didžiausia atrakcija buvo nuo visų įmanomų paviršių valyti pirštinėmis šviežiai iškritusį sniegą, Liutaurui – darinėti visokias duris dureles, sklendes sklendeles, kurių tokiose mašinose nestinga...
Skyles apsnigtoj lygioj vietoj gali atrasti nebent Magdė... :)
Senoje, surūdijusioje karinėje valtyje....
Radom ir padangų... Kiekvienam pagal dydį... :)
Vairuotojai...
Galiausiai mūsų bendravimo aruodą penktadienį su kaupu pripildė pasibuvimas „Verandoje“. Taip smagu mums visiems buvo jau seniai. Visi išsiilgę vieni kitų, kupini jėgų, fantazijos ir noro bendrauti... :)
Pradžioje smagiai kartu keliavome „Pagranduko“ istorijos motyvais.
Netikėtai kelyje sutikta kirmėlė pavežėjo Pagranduką (-us) per mišką.
Tęsdami Pagranduko temą, darėme ir savus Pagrandukus – labai vykęs tepimo įgūdžio (čia mums kaip tik labai į temą praeitą savaitę pradėtų virtuvės įgūdžių formavimo serijai) tobulinimas. Įvairių riešutų, sėklų ir sausų pusryčių gabalėlių pagalba dabinam savuosius Pagrandukus.
Magdės Pagrandukas
Emocijų netrūksta. Kaladėlių bokštams statyti – irgi. :)
Įsitikinu vienos kadaise girdėtos teorija teisingumu:
berniukai linkę bokštus statyti labiau į aukštį, mergaitės – į plotį... :)
berniukai linkę bokštus statyti labiau į aukštį, mergaitės – į plotį... :)
Pilių ir bokštų statymo „konkursas“ tęsiasi...
Tvarkymasis – reikalas ne tik rimtas, bet ir ne mažiau įdomus...
Stebėjau aš tą vaikų ir suaugusiųjų bendravimą (ypač berniukų-vyrų), ir tyliai sau mintyse džiūgavau: na kokiame darželyje tu gausi tokio kokybiško vaiko-suaugusiojo bendravimo/žaidimo?..
Žaidimai
Žaidimas – dalykas šventas vaikų gyvenime. Sakyčiau, antras mūsų šeimoje po Biblijos. Aš visai rimtai. Visgi vaikai, kurie – jiems į rankas neįdavus kokio kompiuterinio žaidimo ar neįjungus filmo – neranda kuo užsiimti, manau, yra nelaimingesni už tuos, kuriems susigalvoti užsiėmimą nėra sudėtinga. Todėl visada su didžiuliu žavesiu žiūriu į saviškius, kai šie ima ir ką nors susigalvoja. „Ant bangos“ dabar pas mus namelis-palapinė už sofos. Tai ji, žiūrėk, tampa miegamuoju su paklota lova, tai svetaine su kilimu per vidurį, tai dar kažkokiu tik jiems vieniems suprantamu slaptu kambarėliu, kuriame slepiami lobiai, vyksta įvairios tik jiems žinomos derybos ir pan... :)
Na ir, aišku, po savarankiškų žaidimų visada nepaprastai smagu į šį reikalą įtraukti ir tėvelį... Tai jis yra jų garvežys, tai jis yra vagis, policininkas ir visų kitokių linksmybių bendras... :)
Savaitės stalo (o mūsų atveju – grindų) žaidimu šį kartą tapo domino.
O į gamtos pažinimo temą žaidėm žaidimą Žemė-Vanduo-Oras. Esmė tokia: atsispausdini ar išsikarpai iš kokių žurnalų paveikslėlius su skirtingais vaizdais, kuriuose vyrauja vienas iš elementų: vanduo, žemė arba oras. Paskleidi juos ir prašai vaiko rasti korteles su vienu ar kitu elementu. Smagu, kai nuotraukos kuo įvairesnio kolorito. Tarkime, vanduo ne tik mėlynas, bet ir rausvai saulėlydžio nudažytas, žemė – baltai užsnigta, o ne tik ruda, žalia... Ir pan.
Magdei labai patiko, Liutaurui gal kiek per lengva buvo.
Na, o lauko žaidimų šią savaitę irgi netrūko. Pamenate praeitos savaitės išvyką į Vievį? Jei buvote akylesni, galėjote pamatyti prototipą statinio, kurį Liutauras sumąstė pastatyti ir pas mus kieme. Viskas, aišku, prasidėjo nuo nekalto sniego senio statymo. Tačiau šis greitai virto eiline sniego krūva, o ši – sniego ola su keliais nedideliais langeliais. :)
Gamtos stebėjimas
Savaitės tema šį kartą buvo mėnulis. Kaip ir tąsyk rudenį, kai stebėjome Derliaus mėnulį. Sausio pilnatis gi vadinama Vilko pilnatimi. Ir dar plius šįkart ji yra vadinama super pilnatimi. Kadangi mėnulis yra labai arti žemės, bekylant jis atrodo neįprastai didelis ir oranžinis. Deja, per patį pačiausią grožį, sausio 12-os vakarą buvo apsiniaukę, tačiau vakarą prieš tai mėnulio nepražiopsojome. Vakarop kaip tik buvau ne namuose, ir mieste turėjau galimybę niekam neužstojat pasigrožėti tuo kylančiu mėnuliu. Skambinau namo, kad Darius išeitų su vaikais pasižiūrėti, ką jie ir padarė. Iš balkono nieko jiems nesimatė, tad teko rengtis, eiti lauk. Gražu... :)
Na, o ta proga kiek eksperimentavom su „mėnulio paviršiumi“, padarytu iš naminio plastilino:
Kūryba
Ryte, jei vaikai pabunda anksčiau už mus (o taip, deja, būna dažnokai), paprastai paprašau savo kambaryje dar kurį laiką pažaisti. Atsikėlus dažnai būna, Liutauras kviečia pažiūrėti, ką jis per tą laiką padarė. Vienąryt radau štai kokį kūrinį:
Paprašytas papasakoti, kas čia per konstrukcija, Liutauras paaiškino, kad čia yra namai, pritvirtinti vienas prie kito, kad kilęs uraganas jų nenuneštų... Patinka man vaikų fantazija. :)
Sausio 13-osios proga gi improvizavom TV bokšto ir jo gynybos tą sausio naktį tema. Išpjausčiau vaikams po televizijos bokšto trafaretą, kurį jie klijavo ant balto lapo, spalvino, juodame fone piešė sniegą, besmegenius (juk dieną prieš vaikai galėjo jų pristatyti ir palikti, ar ne? – Liutauro pastaba). Paskui kirpom žmones-girliandą (vaikams kažkodėl tai pasirodė per sunku, tad turėjau padėti; žmogeliukų spalvą parinko Magdė) ir lipdėm juos – tai jie, tie gynėjai, kurie bandė sustabdyti tankus... Vėliavas siūliau „įduoti“ žmonėms į rankas, bet Magdei labiau patiko ją ant bokšto viršaus užkelti, o Liutauro fantazija siekė dar toliau – pasirodo, vienas žmogus užlipo ant bokšto viršaus ir paleido ją kaip balioną skristi. :)
Man visuomet smagu stebėti, kai kūryba pasireiškia ne tik ten, kur tu suplanuoji, bet ten, kur tu jos visai nesitiki... Taip nutiko mums su netikėtai ant grindų atsidūrusiu patiesaliuku. Jis vaikams pasirodė panašus į paveikslo rėmą, kurį tuoj buvo imta dekoruoti... Prima – juodo veltini gėlėmis, kurių man liko nuo vieno projekto, tuomet kaip gražus kontrastas vaikams pasirodė mandarinai, į tarpus gi dar gražiai derėjo kaštonai... Ir ko ne mokymasis sudarinėti sekas?.. Ir ko pamoka apie simetriją?.. Gyvenimas ir pats išmoko dažnai to, ko per jokius pratybų sąsiuvinius neįdiegsi... :)
Matematika
Kai vaikams pasakiau, kad mokysimės rašyti dvejetą, Liutauras ir vėl bandė sakyti, kad jis jau tai moka. Tačiau pabandžius, išėjo ne dvejetas, o penketas (atskirai skaičių rašyti dar nesimokėm, todėl Liutauras tiesiog iš atminties skaitmenis raito). Supratęs, kad šįkart neišsisuks, vis tik sutiko pasipraktikuoti. Vedžiojo tiesiog tobulai (išskyrus tą vieną, kurį pabandė įdomumo dėlei nuo apačios pradėti)! Savarankiškai rašyti sekėsi prasčiau, tad pasiliekam ateičiai. :)
Dailyraštis
Kaip visada, pirmoji savaitės dailyraščio pamoka pas mus prasideda nuo raidės. Šįkart teko vaikams R. Didžioji ir mažoji. Kas rašė, o kas spalvino ir raides, ir net tarpus tarp jų, sakyt turbūt nereikia... Magdei dabar svarbiausias uždavinys spalvinant – kuo kruopščiau viską užpildyti. Ir jai puikiai tai sekasi. Laimės ir pasididžiavimo pilnos kelnės. Tik duok... :)
Keletą dienų po raidės rašymo niekaip vaikų negalėjau įkalbėti rašyti tekstų (tiesą sakant, per daug ir neįkalbinėjau, bet į mano pasiūlymus vis atskriedavo neigiamas atsakymas. Galiausiai šeštadienį Liutaurui „pramušė“... Kai pradėjo, nebegalėjo sustoti – prašė manęs dar ir dar jam ką nors parašyti, kad jis galėtų tai nukopijuoti. Tad abu kartu kūrėm tekstus ir rašėm. :) Aš sėdėjau šalia ir džiaugiausi, kad išlaukiau, kad neforsavau ir neverčiau jo rašyti tuomet, kai jo galvoje mintys sukosi visai ne apie raides... Atpildą gavau su kaupu! Galiausiai, atlikęs tris rašymo užduotis ir paprašęs dar vieno teksto, nubėgo žaisti. Galvojau, kad vaikinui jau gana, tad tiesiog palikau paruoštą lapą ant stalo. Kitą rytą tvarkausi ir negaliu patikėti – guli užduotis įvykdyta... Nustebusi išsiduodu, jog jau galvojau, kad šis lapas taip ir liks tuščias, tačiau Liutauras skubina „pasiaiškinti“:
– Aj, vakar kol tu man rašei, aš ir užmiršau užsižaidęs, tai šiandien, kai atsikėliau, pabaigiau rašyti... Štai taip. Argi nesmagu?
Taip vat, galima sakyti, lengva ranka pereiname per visą abėcėlę (pritrūko tam kartui tekstuose tik F, H ir Y raidžių). Net ir ta vis nepasiduodanti Ž (Z) galiausiai išėjo pasisukusi į reikiamą pusę...
Magdė gi nepasekė brolio pėdomis, bet, turint omenyje, kad jos dėmesio išlaikymo intervalas yra trumpesnis, tenka pasidžiaugti ir jos pastangomis.
Magdė gi nepasekė brolio pėdomis, bet, turint omenyje, kad jos dėmesio išlaikymo intervalas yra trumpesnis, tenka pasidžiaugti ir jos pastangomis.
Magdės teksto vedžiojimas.
Skaitymas
Buvau jau nutarus atiduoti į biblioteką vaikų knygas ir naujų tam kartui neimti, kol neperskaitysime to, ką turime ir patys namie. Tačiau neatsispyriau – bibliotekininkė pasiūlė pasidairyti po naujai gautų knygų lentyną... Grįžau su J. Wieslander „Mamulės Mū ir Varnos Kalėdomis“, K. Sajos „Žuvėdu“, T. Kuhlmann „Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą“ ir M. Sodomka „Kaip sukonstruoti automobilį“, Negaliu patikėti, nes pas mus paprastai taip nebūna, bet tris pirmąsias knygas taip vat atsisėdę ėmėm ir vienu ypu perskaitėm (vis tik skaitymas dieną pasiteisina labiau nei vakare).
„Mamulė Mū“ mums jau senokai pažįstama, tai netikėta nebuvo – tiesiog smagiai „sulindo“.
„Žuvėdas“ patraukė tikrai gražiomis G. Leonavičiaus iliustracijomis ir netikėtais kalbos perliukais, tačiau bendrai nepadarė didesnio įspūdžio – tarsi įžanga ir pabaiga joje yra, o va to vidurio ir pasigedau... O gal ne tiek vidurio, kiek apskritai teksto gilumo, išplėtojimo?.. Na, toks man tarsi juodraštis ta knyga, su neišnaudotu potencialu. Kitaip tariant – užsimota, bet netvota. Va. Juk apie tas pačias kūlgrindas bent pora sakinių daugiau parašyti buvo galima, apie žuvėdus irgi – kas tie anie buvo – na ne vienu sakiniu, iš kurio ir tesužinai, kad žuvimi mito ir kad iš jūros atplaukė... Na, žodžiu. Nepretenduoju, aišku, į kokius literatūros kritikus, bet...
Knyga apie lakūną peliuką. Dešimt balų. Drąsiai rašau į gyvųjų knygų sąrašą. Žinok – jei perskaičius knygą Liutauras tuoj puola prašyt, kad skaitytume dar kartą, knyga tikrai nebloga. :) Gražios iliustracijos, pagavus siužetas, sklandi, graži kalba, informatyvi tikrais faktais paremta aviacijos istorija, viltingas moralas (kad jei sieki svajonės, tai ir pasieksi ją). Na, mums tikrai labai patiko.
Na ir M. Sodomkos knyga apie automobilius – taip pat drąsiai rašau į gyvųjų knygų sąrašą, tačiau gal kiek vyresniems vaikams. Nes čia nemažai automobilinių terminų, kuriuos net man vietomis sunku suprasti... :D Nors negaliu sakyti – vaikai (tiesa, tuo metu dėliodami dėliones) labai dėmesingai klausėsi, ir net Magdė, man nutraukus kokioje vietoje pasakojimą, ragino tęsti.
Piešimas
Atrado vaikai malonumą – spalvinti vieną piešinį abu kartu... Jiems smagu, o man – galvosūkis, į kurio darbelių aplanką paskui tą piešinį dėti... Tai ir dedu – vieną bendrą piešinį vienam, kitą – kitam... :)
Kaip protingi žmonės rašo, vaikus namuose mokinantys tėvai turi didžiulį pavojų imti ir gretinti savo vaikus su kitais... Neišvengiau, deja, šios klaidos ir aš. Pamačiusi, kaip Eglės Emilija nukopijavo iš knygos pelėdą, susižavėjimo kupina stvėriau tą patį „Animalium“ albumą ir, kad jau buvome ne per seniausiai kalbėję su vaikais apie gyvates, paprašiau, kad jie pabandytų perpiešti po gyvatę. Aišku, tik po to sužinojau, kad Emilijos pelėdai kontūrą piešė Eglė... :D
Moralas: nelyginkite savo vaikų su kitais, ypač jei nežinote, kas iš tiesų vyko už kadro... :)))
Na bet, kaip ten bebūtų, man tai buvo geras postūmis paskatinti vaikus pradėti kopijuoti iliustracijas, kad ir kokios jos besigautų. Svarbu juk pastangos ir nuoseklumas, ar ne? :)
Liutauro gyvatė.
Magdės gyvatė, prarijusi dramblį. :)
Piešti dažais pas mus nori tik Magdė. Liutauras nenori ir taškas. Na, nenori, tai nenori. Nematau reikalo versti. Kiekvienam savo. Užtat Magdė ima ir prisiminusi aną savaitę vykusį „Valio“ choro koncertą, panosėj niūniuodama apie „Kristaus kraują ir blogį bei Dievo auksą“ lieja laisva ranka visa tai simbolizuojančias spalvas... Kai paklausiu, o mėlyna ką gi reiškia, atšauna: „Gi dangus, kur pas Dievą“. Na taip. Negali ginčytis. :) Laisva tema yra laisva tema... :)
Nors dėliodamasi planus norėjau tiesiog persibėgti su vaikais per žemynus, supratau, kad šįsyk to nedarysime. Tebūnie tam kartui Europa. Arba tiesiog žiūrėsiu, kur nuves vaikų smalsumas. Tam kartui labai jau knieti visur atrasti Italijos „batą“, o atlase išsiaiškinti, kas ten toje Italijoje dedasi: aha, lauro medžiai auga, sūriai bręsta (net ir lietuviški), operos solistai arijas plešia...
Na, o kad ir Lietuva nebūtų pamiršta, bent vėliavą stengiuosi priminti Magdei. To dėka susipažįstame nesunkiai ir su Armėnijos, Graikijos, Gruzijos, Jungtinės karalystės ir Bosnijos bei Hercogovinos vėliavomis – šios Magdei pasirodė gražiausios...
Internete atradau vaikiškų filmų, paremtų Biblija ar tikromis istorijomis, sąrašą. Persiėjus per sąrašą, pasiūliau vaikams pasižiūrėti „Paryžiaus kuprių“. Tačiau šis jų per daug nesudomino. Tada pasiūliau „Mulan“. Neklauskite, kiek kartų savaitėje jie tą filmą žiūrėjo. Tuo pačiu ir kur Kinija yra sužinojome, ir dar anglų kalbą pasipraktikavome, kai vaikai panoro pasižiūrėti antrą filmo dalį, kuri į lietuvių kalbą nėra išversta. Gerai, tegul tobulina anglų kalbos žinias.
Anglų kalba
Šalia anglų kalbos tobulinimosi žiūrint filmus, prisiminėme ir praeitą savaitę turėtas korteles su žiemiškais žodžiais. Buvo įdomu pasižiūrėti, ar vaikai tuos žodžius išlaikė atmintyje. Negaliu sakyti, kad 100 procentų, bet daugumą žodžių vis tik prisiminė ir po savaitės. Tad juos pakartoję prijungėme kitus keturis žodžius, buvusius toje serijoje, ir tuo pažintį su anglų kalba baigėme. :)Eksperimentai
Būna, kad ima, gimsta eksperimentai patys savaime. Taip nutiko mums su netikėtai „Humanoje“ aptikta blizgančia suknele. Ieškojau aš, aišku, visai ne suknelės, o būtent blizgučių, nes kur dar rasi saują blizgučių už 30 euro centų?.. :) Bėda (o gal kaip tik ne bėda:) ta, kad suknelę (skirtą 7 metų mergaitės ūgiui) pastebėjo Magdė pirmiau nei spėjau aš tuos blizgučius nuardyt. Apsivilko ir vaikštinėjo po namus dvi dienas vaidindama karalienę... Kartu vaikštinėjo ir tie blizgučiai, turintys savybę atspindėti šviesą. Tai pastebėjo pati Magdė, eidama iš apšviestos patalpos į tamsią, kuomet jie smagiai sužaižaravo raudonomis liepsnelėmis ant baltų durų. Reikėjo matyti merginos džiaugsmą! :) Eksperimentavimo buvo ne vienai dienai... Mat atspindys atsiranda tik tam tikru kampu atsistojus tarp šviesos ir durų – kuomet durys jau šešėlyje, o tu pats – pusiau apšviestas. Dar ir su Liutauru paskui lakstė visur juodu ir žiūrėjo, kaip kas spindi, vilkosi atbulai, kad nuo nugaros atsispindėtų – žodžiu, lakstė džiaugsmas po namus ir blizgėjo. :) Fotoaparatas, žinoma, nesugebėjo įamžinti tų žavių raibuliavimų, na bet bent atminčiai paplaukęs vaizdelis lai lieka... :)
Vaizduojamasis menas, muzika
Tęsiame pažintį su M. K. Čiurlioniu. Rodžiau vaikams paties jo portretą, pasakojau, kad jis gyveno Druskininkuose, kuriuos Liutauras (o tiksliau tai jų Vandens parką) labai mėgsta, tada, skambant simfoninei poemai „Miške“ nagrinėjom ir paveikslą šiuo pavadinimu. Kas paveiksle pavaizduota, kokie tai medžiai, kokia paveikslo nuotaika (Liutaurui jis buvo „neliūdnas“), nutarėm, kad miške tuo metu pūtė nedidelis vėjas...
Poezija
Jau galvojau, kad R. Skučaitės „Barsukai“ turės miegoti žiemos miegu iki kitos savaitės, bet kažkaip natūraliai su šiuo nesudėtingu šešiaeiliu įsipaišėm į savaitę. Smagu.
Tokia tad buvo mūsų savaitė, nekantriai laukiame, ką padovanos kita... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą