Bandom naujus planus, naujas veiklas, kai kas gaunasi, kai ką kol kas paliekam šone, kol padoriai po švenčių neįsivažiavome; nestresuojame, tiesiog po truputį dairomės, kuria kryptimi judėti mums geriausia.
Benaršydama po įvairius internetinius puslapius užkliuvau dar sykį už skirtingų mokymo modelių vaikams, kurie geriausiai informaciją suvokia per regą, per klausą, per lytėjimą ir per judesį. Tai paskatino labiau įsiklausyti tiek į Liutauro, tiek į Magdės informacijos priėmimo būdą, tad, tikiuosi, po truputį aparsime ir šiuos dirvonus. O tam kartui spėčiau, kad Magdė daugiau linkusi viską priimti per regą ir lytėjimą, Liutauras – per klausą ir lytėjimą, bet šimtu procentų nesu tikra, tad po truputį bandysiu tai testuoti ir žiūrėti, ar mano spėjimai pasitvirtins.
Biblijos charakteris. Citata. Eksperimentas.
Savaitę nuo to ir pradėjome. Pasinaudodami nuostabiomis Kids of Integrity puslapio pamokomis, iš pat ryto klojom ant grindų popieriaus gabalą ir puolėm jį pėduoti. Tiesa, tokiam mano sumanymui pasirašė tik Magdė, Liutauras atsisakė lipti į šį „purviną“ reikalą, tad aš pati turėjau Magdei rodyt pavyzdį... Na, o tos mūsų pėdos buvo įžanga į pokalbį apie sekimą kažkuo. Apie norą ir nenorą paklusti, apie tai, koks yra klausymo tikslas, apie klausymo ir neklausymo pasekmes, apie išmintingus ir nekokius mūsų pasirinkimus. Kitaip tariant – apie priežasties ir pasekmės dėsnį.
Tada skaitėm Pradžios knygos 3 skyrių, apie Ievos sugundymą, kuomet ji pirmą kartą nepakluso Dievo nurodymui, apie žmonių nuopolį ir viso to pasekmes. Liutauras, kaip visada, prašė istoriją paskaityti dar kartą. Tada skaitėme keletą citatų apie neklusnumą. Čia tuoj pat darėm eksperimentą su apsinešusiomis monetomis. Gal kada bandėt ir jūs? Mums labai patiko: imi vieną ar kelias kuo labiau apsinešusias monetas (geriausiai tinka, kaip supratau, varinės, žalvarinės) ir merki jas į actą. Kiek patrini ir įsitikini, kad actas ne itin kažkuo pakeičia tų monetų išvaizdą. Tada imi šiek tiek druskos, išmaišai tame acte ir dar kartą pamerki monetas. Net nereikia skaičiuoti, kad akimirksniu pamatytum, kaip pasikeičia monetos – jos tiesiog akyse pradeda tviskėti tarytum naujos... Negalėjom patikėti savo akimis, tai kartojom eksperimentą darsyk...
Na, o eksperimentas turėjo būti metafora į tai, kad mums patiems savo pajėgumu (actas) yra tikrai nelengva kažkam imti ir paklusti. Tačiau jei mes, kaip atgimdyti Dievo Dvasia, į savo gyvenimą įsileidžiame Šventąją Dvasią – Dievo Žodį, ji kaip ta druska – suteikia mums pajėgumo akimirksniu daryti tai, kas teisinga, tikra, kas šviečia. Žodžiu, turėjom užsiėmimo geram pusvalandžiui.
Net ir pabaigoje savaitės grįžom prie šios temos – vaikai darsyk norėjo išgirsti Ievos sugundymo istoriją, nuo kurios atsispyrėm ir šokom nagrinėti gyvačių... Kad jau Kalėdoms dovanų vaikai gavo nuostabiai iliustruotą knygą „Animalium“, traukėm iš karto ją į dienos šviesą, nagrinėjom ten esančiais gyvates, žinias apie jas dar paskui gilinom youtub'e, žodžiu, tokiu, sakyčiau, ganėtinai integraliu būdu ridenomės iš vienos temos į kitą...
Kiti eksperimentai
Monetų valymo actu ir druska eksperimentas buvo tik pirmas iš kelių, pasipylusių vienas po kito šios savaitės eksperimentų. Antrąjį nusižiūrėjau iš kitos šeimoje vaikus mokančios šeimos. Taigi – eksperimentas su vandeniu, druska ir kiaušiniu. Kodėl vienoje stiklinėje kiaušinis skęsta, kitoje – plūduriuoja paviršiuje, o trečioje – kiurkso kažkur per vidurį?.. Tas magiškas vandens tankis...
O pasinaudoję šalčio banga, pabandėm ir dar vieną eksperimentą – šliūkštelėti lauke į viršų verdančio vandens iš puodelio. Vandens garai it pasiutę virsta garu ir nuskrenda aukštyn. Gražu ir paprasta. :)
Paskutinysis gi šios savaitės eksperimentas buvo susijęs su kompasu. Ar žinote, kad paėmę paprastą adatą ar smeigtuką ir patrynę maždaug pusę minutės ją į magnetą bei prismeigę prie kokio nesunkaus neskęstančio daikto (mes priklijavome lipnia juostele prie mažutės lego detalės) bei padėję ją plūduriuoti ant vandens, turėsite kompaso pakaitalą? Aha, mes irgi nežinojome. Pabandėme... Tiesa, paklaida šiokia tokia vis tik matosi, bet ekstra atveju tokį triuką žinoti gal kada ir pravers... :)
Gyvūnai Biblijoje
Antradienį Bibliją atsivertėme pradėdami nagrinėti kitą pamokų ciklą – apie gyvūnus Biblijoje. Šiai savaitei mums teko skruzdė. Tad buvo gera proga pakalbėti apie darbštumą, apie sezoniškumą, pažiūrėti įvairių filmukų apie skruzdžių gyvenimą. Be konkurencijos šia tema jau seniai vaikams yra Minusculiai, aišku... Gal ne visai tiesą ten apie tas skruzdes rodo, na bet... :) Na, o savaitės pabaigoje viską apibendrino Liutauro rašoma citata: „Kas nenori dirbti, tas neturi ir valgyti“. Nors buvau paruošusi perrašymo lapą, bet vaikis labai jau prašė apvedžiojimo užduoties... Išsiderėjo. Tebūnie, kaip pirmai savaitei po atostogų... :)
Matematika
Kad neužsiciklinčiau vien ant elementarių skaičiavimo darbalapių, išsiskaidžiau planuose matematiką į atskiras kryptis. Pradėjom nuo skaičių rašymo. Liutauras iš karto pareiškė, kad vienetą rašyti moka, ir toliau nenorėjo leistis į kalbas. Mieliau leidosi žaisti laminuotomis skaičių kortelėmis, per kurias tam kartui susipažinome su romėniškais skaičiais ir skaičiavome objektus nuotraukose.
Matematikos mums prireikė ir skaičiuojant bei dalinant mandarinus. Kai vaikai paprašė po tris mandarinus, atnešiau penkis ir klausiau, ką daryt, jei turiu tik penkis. Liutauras nei nemirktelėjęs pareiškė:
– Tai nieko tokio, mes tą vieną pasidalinsime...
Ta proga pakalbėjome apie lyginius ir nelyginius skaičius. Liutauras tvirtino, kad net ir nelyginį skaičių daiktų galima padalinti po lygiai – na, perlaužti ar perskelti per pusę... Ir, rimčiau pagalvojusi, juk negalėjau nesutikti – 5 : 2 = 2,5... Na bet patikslinau, kad mes kalbame apie situaciją, kuomet vienas ar kitas daiktas negali būti padalintas pusiau...
Bendra(darbia)vimas. Išvykos.
Trečiadienį, kuomet su kitomis mamomis buvom suplanavę susitikti, nepaprastai gražiai iš vakaro pasnigo... Ir nors dieną žadėjo vėtrą, ji tądien praėjo mūsų nekliudžiusi. Atvirkščiai – padovanojo nuostabią dieną Verkių parke. Penkios mamos, dvylika vaikų, dvejos rogės – puikus derinys. Vaikai, po švenčių išsiilgę vieni kitų, aptikę, kad sniegas tiesiog tobulai limpa, puolė statyti besmegenius. Reikėjo matyti tą komandinį trimečių-šešiamečių darbą, kuris iš nuostabos vertė mus aikčioti ir žavėtis. Didžiulius, net suaugusiam žmogui nemenkus sniego kamuolius mažieji rideno dviese, trise, net keturiese, kartu vertė juos į roges, vežė „į vietą“, kėlė vieną ant kito, taip pristatydami galybę besmegenių ir tik jiems vieniems suprantamų objektų.
Sniegas – dalykas rimtas ir sunkus...
Komandinis darbas. Jei įsivaizduotumėt save,
ridenantį sniego kamuolį aukščio sulig juosmeniu,
maždaug suprastumėt, kiek jiems reikėjo visam šiam darbui pastangų...
maždaug suprastumėt, kiek jiems reikėjo visam šiam darbui pastangų...
Trimečiai tuo tarpu rūpinasi detalėmis...
Aptariama besmegenių lipdymo strategija...
Mažylių ir jų mamų buvimo lauke ypatumai...
Ir tai dar ne viskas. Toliau mūsų laukė žavi Neries vagos panorama ir, žinoma, kalnelis, nuo kurio smagu per sniegą ir rogėmis nučiuožti, ir šiaip pasiridenti... Džiaugsmo ir gerų emocijų tikrai netrūko... O bendravimą su Agne P. ir jos vaikais pratęsėm dar ir pas mus namuose, kur vaikai turėjo progą artimiau susibendrauti, vienas kitą pažinti...
Dienos viena po kitos darėsi šaltesnės, ir vaikai vis vangiau kišo snapą į lauką... Prie -15 laipsnių išėjo tik sniego nuo laiptų nukasti – kiek pasisukiojo ir grįžo namo: „Šalta šalta šalta“...
Penktadienį gi, kai už lango minusas nukrito žemiau dvidešimties, išsiruošėme į Emilijos palaikymo akciją – į „Valio“ choro koncertą Vievyje, vaikų dienos centre. Na taip, šaltyje užstrigusio mikroautobuso su choristais teko laukti visą valandą, tad kantrybė į pabaigą kabojo visai ant plauko, tačiau šiaip ne taip koncerto sulaukėme, giesmėmis pasidžiaugėm, įspūdžių pasisėmėm, dar netikėtai buvom pavaišinti pietumis, po kurių jau kėlėm sparnus ir veržėmės lauk – dienos centro kieme juk dar norėjosi padūkti...
Giesmei apie juodos, raudonos, baltos ir aukso spalvos simboliką pasiruošta...
Nuostabus sniego kalnas-urvas
Sekmadienis irgi vaikams buvo kupinas bendravimo – pradžioje pusdienį su močiute (iš kurios grįžta pavargę nuo sangviniško močiutės temperamento), vakare – svečiuose pas tame pačiame daugiabutyje gyvenančią mūsų tolimą giminaitę, su kuria turime kasmetinę tradiciją – susitikti pirmą Naujųjų savaitę. :) Tokia gaida ir baigėm savaitės bendrystes...
Gamta
Mane visada žavi vaikai, kuomet jie ima, ir nežinia iš kur tau ima bei pažeria kažką tokio, apie ką tu net neįtarei juos žinant... Taip mums šįkart nutiko su chameleonu, kurio paveikslėlį perpiešiau per stiklą, norėdama parodyti vaikams, kaip galima be jokių kompiuterių ar kopijavimo aparatų persipiešti norimą vaizdą. Liutauras iš karto išpyškino:
– Mamyte, čia gi chameleonas. Žinok, jis keičia spalvą ir turi tokį ilgą lipnų liežuvį, kuriuo gali prisitraukti visą save prie kokio nors objekto.
– ??? O iš kur tu žinai? – žado netekusi paklausiau, nes apie chameleonus mes su vaikais dar nebuvome šnekėję.
– Ai, taigi Fiksikuose mačiau, – tarsi savaime suprantamą dalyką man pateikė mano penkiametis, jau nekalbant apie tai, kad tie Fiksikai – ne lietuvių kalba...
Va taip, mama, kol tu gruodžio mėnesį ten visokius savo darbus darei, vaikai ne veltui filmukus žiūrėjo... Tikiu, kad ne tik apie chameleoną sužinojo...
Na, o dabar apie tai, ką mes norėjom sužinoti sekdami Lynn Seddon gamtos programa. Išpuolė šįkart mums tema apie žiemos dangų. Kadangi pačioje programoje neradau per daug, kas mane pačią „kabintų“, susigalvojom į šią temą pasižiūrėti kiek kitaip. Susiradom, kaip naktį turėtų atrodyti sausio dangus. Atspausdinau. Persikėlėm smeigtuko pagalba visus „žvaigždynus“ ant juodo popieriaus ir žiūrėjom prieš lempą, kaip tas mūsų dangus atrodo...
Vakare kaip tik norėjom sutikrinti, ar toks ir realybėje tas dangus, bet lyg tyčia debesys užėjo, nelabai kas matėsi... O ir šaltis darė savo, ginė namo... Taip iki savaitės pabaigos giedro dangaus ir nesulaukėm...
Dailyraštis
Su P raide nutiko panašiai kaip matematikoje su vienetu. Liutauras pareiškė mokantis ją rašyti. Kaip įrodymą tam pasiėmė lapą ir surašė visas raides, kurias prisiminė. O besididžiuodamas dar ir tėveliui nunešė pasirodyti, baksnodamas į Z ir Ž bei teisindamasis, kad susipainiojo ir ne į tą pusę parašė. Beje, nustebau, kad Liutauras raides pradėjo rašyti nebe bet kaip padrikai, o plius minus vienodo dydžio ir daugmaž vienoje linijoje.
Antra dailyraščio dalis mūsų laukė po išvykos į Verkius. Vaikai, gavę gerą gurkšnį gaivaus žiemos oro, su mielu noru rašė „Šiandien lipdėm sniego senį“. Tiesa, Liutauras ir vėl pageidavo raides vedžioti, o ne kopijuoti. Taip taip, apsileidom per šventes... Nieko, vienas žingsnis atgal dar niekam nepakenkė, kai žinai, kad tuoj bus du pirmyn. :)
Ant to paties lapo dar paprašiau nupiešti po vieną kitą besmegenį prisiminimui, tai Liutauras, aišku, savam stiliuj – per sekundę eskiziškai nesivargindamas senį nupiešė, akis įstatė, – turėkis. Magdei gi norėjosi palengviau tas formas išjaust. Kaip ten bebūtų, paskui dar abu greta susėdę ir knygelę nusigriebę spalvino, kas po ranka papuolė... Aš tik tyliai per petį stebėjau ir galvojau apie gryname ore praleisto laiko magiją... :)
Per petį tyliai stebiu vaikus ir tuomet, kai jie pasirenka savo veiklai mums, suaugusiems, neįprastas pozicijas. Kuomet Magdė įsitaiso piešti ant grindų, pavydžiu jai tos laisvės, kurios taip dažnai trūksta darželio vaikams... O dar kai pažiūri apie ilgalaikio sėdėjimo suoluose vaikams žalą...
Galiausiai į savaitės pabaigą nesunkiai pavyko susitarti ir dėl kitų rašymo pratybų. Gal suveikė dar ir tai, kad joms paruošiau gražesnius nei įprastai popieriaus lapus – ne šiaip atplėštus nuo rulono, o atspausdintus su rėmeliais – juk kam nėra malonu rašyti ant gražaus lapo...
Mokomės skaityti
Nors turėjau norą skaityti bent tris kartus per savaitę, mano norai ir liko norais... :) Tespėjom vien kartą atsiversti „Zylutę“, pasikartoti pirmuosius puslapius, kol Liutauras pareiškė, kad jis jau pavargo skaityti. Tad į pagalbą mums atėjo raidžių kortelės, iš kurių dėliojom ir skaitėm vienskiemenius žodžius, jų junginius: Aš, tu, aš ir tu, kas, tas, mes, ola, uola, yla. :)
Skaitome
Kažkas nutiko su mūsų vakarais. Jei anksčiau vaikai mielai sulįsdavo kartu į lovą prieš miegą ir klausydavosi mano skaitomų knygelių, dabar jiems tuo metu tarsi koks šišas užeina, ir daryk, ką nori, – siautėja labiau vienas už kitą, nuramint – be šansų... :) Tad buvau priversta keisti taktiką ir ištaikius progą skaityti dieną. Tokiu būdu baigėm skaityt „Pasakas apie Lietuvos istoriją“ (kurios istorijos labiau turbūt patiko mums su Darium, o ne vaikams) ir įpusėjom D. Bisset „Aukštyn kojom“. Pastaroji pasirodė laiku ir vietoje – trumpos, lengvos, o kartui ir netikėtos pasakaitės, labai tinkamos atpasakojimui, kurį irgi po truputį pradedam praktikuoti, tiesa, daugiau klausimų atsakymų forma, per daug nespaudžiant, juo labiau, kad ir pati Šarlotė Meison rekomenduoja atpasakojimą pradėti tik nuo septynerių metų, kuomet vaikas dėmesį detalėms gali išlaikyti ilgesnį laiką.
Užsienio kalba
Nors nesu kuo ankstyvesnio ugdymo šalininkė, tačiau matydama, kad vaikai per užsienio kalba žiūrimus vienus ar kitus filmukus prisigaudo įvairių žodžių, nutariau pradėti žaidimo forma kiek sisteminti jų turimas/įgyjamas žinias. Pasitelkę ne-rea-lią svetainėje esl-kids.com esančią medžiagą, kur gali pagal savo poreikius čia pat per sekundes susikurti sau reikiamas žaidimų korteles, įvairius stalo žaidimus, darbalapius, išbandėme ir mes. Pradėjome nuo meteorologijos. Užskaitau. Vaikams labai patiko. Žaidėm paprastai. Pirma šiaip pažindinomės su kortelėse esančiais reiškiniais, paskui atrinkinėjom, kurie tinka šiai dienai (sunny, cold, snowy, windy), bandėme įsiminti žodžius, ieškojom skirtumų panašiose kortelėse ir analizavom, kodėl tie skirtumai atsiranda.
Piešimas
Savaitę pradėjome nuo laisvo piešimo. Liutauras tradiciškai piešti nenorėjo, Magdė gi pati savo iniciatyva paprašė dažų ir teptuko bei nutapė Policininką su šalmu ir mėlynu apsiaustu (dešinėje) ir žuvį (kairėje)...
– Mamyte, čia gi chameleonas. Žinok, jis keičia spalvą ir turi tokį ilgą lipnų liežuvį, kuriuo gali prisitraukti visą save prie kokio nors objekto.
– ??? O iš kur tu žinai? – žado netekusi paklausiau, nes apie chameleonus mes su vaikais dar nebuvome šnekėję.
– Ai, taigi Fiksikuose mačiau, – tarsi savaime suprantamą dalyką man pateikė mano penkiametis, jau nekalbant apie tai, kad tie Fiksikai – ne lietuvių kalba...
Va taip, mama, kol tu gruodžio mėnesį ten visokius savo darbus darei, vaikai ne veltui filmukus žiūrėjo... Tikiu, kad ne tik apie chameleoną sužinojo...
Na, o dabar apie tai, ką mes norėjom sužinoti sekdami Lynn Seddon gamtos programa. Išpuolė šįkart mums tema apie žiemos dangų. Kadangi pačioje programoje neradau per daug, kas mane pačią „kabintų“, susigalvojom į šią temą pasižiūrėti kiek kitaip. Susiradom, kaip naktį turėtų atrodyti sausio dangus. Atspausdinau. Persikėlėm smeigtuko pagalba visus „žvaigždynus“ ant juodo popieriaus ir žiūrėjom prieš lempą, kaip tas mūsų dangus atrodo...
Lavinam smulkiąją motoriką: tiksliai pataikyti smeigtuku į mažus taškelius –
atidumo ir kruopštumo reikalaujantis darbas.
Vakare kaip tik norėjom sutikrinti, ar toks ir realybėje tas dangus, bet lyg tyčia debesys užėjo, nelabai kas matėsi... O ir šaltis darė savo, ginė namo... Taip iki savaitės pabaigos giedro dangaus ir nesulaukėm...
Dailyraštis
Su P raide nutiko panašiai kaip matematikoje su vienetu. Liutauras pareiškė mokantis ją rašyti. Kaip įrodymą tam pasiėmė lapą ir surašė visas raides, kurias prisiminė. O besididžiuodamas dar ir tėveliui nunešė pasirodyti, baksnodamas į Z ir Ž bei teisindamasis, kad susipainiojo ir ne į tą pusę parašė. Beje, nustebau, kad Liutauras raides pradėjo rašyti nebe bet kaip padrikai, o plius minus vienodo dydžio ir daugmaž vienoje linijoje.
Per petį tyliai stebiu vaikus ir tuomet, kai jie pasirenka savo veiklai mums, suaugusiems, neįprastas pozicijas. Kuomet Magdė įsitaiso piešti ant grindų, pavydžiu jai tos laisvės, kurios taip dažnai trūksta darželio vaikams... O dar kai pažiūri apie ilgalaikio sėdėjimo suoluose vaikams žalą...
Galiausiai į savaitės pabaigą nesunkiai pavyko susitarti ir dėl kitų rašymo pratybų. Gal suveikė dar ir tai, kad joms paruošiau gražesnius nei įprastai popieriaus lapus – ne šiaip atplėštus nuo rulono, o atspausdintus su rėmeliais – juk kam nėra malonu rašyti ant gražaus lapo...
P – povas. Mažosios ir didžiosios raidės.
Mokomės skaityti
Nors turėjau norą skaityti bent tris kartus per savaitę, mano norai ir liko norais... :) Tespėjom vien kartą atsiversti „Zylutę“, pasikartoti pirmuosius puslapius, kol Liutauras pareiškė, kad jis jau pavargo skaityti. Tad į pagalbą mums atėjo raidžių kortelės, iš kurių dėliojom ir skaitėm vienskiemenius žodžius, jų junginius: Aš, tu, aš ir tu, kas, tas, mes, ola, uola, yla. :)
Skaitome
Kažkas nutiko su mūsų vakarais. Jei anksčiau vaikai mielai sulįsdavo kartu į lovą prieš miegą ir klausydavosi mano skaitomų knygelių, dabar jiems tuo metu tarsi koks šišas užeina, ir daryk, ką nori, – siautėja labiau vienas už kitą, nuramint – be šansų... :) Tad buvau priversta keisti taktiką ir ištaikius progą skaityti dieną. Tokiu būdu baigėm skaityt „Pasakas apie Lietuvos istoriją“ (kurios istorijos labiau turbūt patiko mums su Darium, o ne vaikams) ir įpusėjom D. Bisset „Aukštyn kojom“. Pastaroji pasirodė laiku ir vietoje – trumpos, lengvos, o kartui ir netikėtos pasakaitės, labai tinkamos atpasakojimui, kurį irgi po truputį pradedam praktikuoti, tiesa, daugiau klausimų atsakymų forma, per daug nespaudžiant, juo labiau, kad ir pati Šarlotė Meison rekomenduoja atpasakojimą pradėti tik nuo septynerių metų, kuomet vaikas dėmesį detalėms gali išlaikyti ilgesnį laiką.
Užsienio kalba
Nors nesu kuo ankstyvesnio ugdymo šalininkė, tačiau matydama, kad vaikai per užsienio kalba žiūrimus vienus ar kitus filmukus prisigaudo įvairių žodžių, nutariau pradėti žaidimo forma kiek sisteminti jų turimas/įgyjamas žinias. Pasitelkę ne-rea-lią svetainėje esl-kids.com esančią medžiagą, kur gali pagal savo poreikius čia pat per sekundes susikurti sau reikiamas žaidimų korteles, įvairius stalo žaidimus, darbalapius, išbandėme ir mes. Pradėjome nuo meteorologijos. Užskaitau. Vaikams labai patiko. Žaidėm paprastai. Pirma šiaip pažindinomės su kortelėse esančiais reiškiniais, paskui atrinkinėjom, kurie tinka šiai dienai (sunny, cold, snowy, windy), bandėme įsiminti žodžius, ieškojom skirtumų panašiose kortelėse ir analizavom, kodėl tie skirtumai atsiranda.
Piešimas
Savaitę pradėjome nuo laisvo piešimo. Liutauras tradiciškai piešti nenorėjo, Magdė gi pati savo iniciatyva paprašė dažų ir teptuko bei nutapė Policininką su šalmu ir mėlynu apsiaustu (dešinėje) ir žuvį (kairėje)...
Gal kiek paviršutiniškai, bet pažindinomės su žemynais. Bandžiau sudominti Europos žemynu – ieškojom tam tikrų vienai ar kitai šaliai būdingų simbolių žemėlapiuose. Kitą savaitę pratęsim.
Žaidimai
Žinot, kaip būna... Kartais sėdi ir galvoji – ką čia įdomaus vaikams pasiūlius... Pasiūlai kažką, kas po ranka, kas jau dažnai būna nusibodę, o po kiek laiko atrandi namuose kokį užmirštą žaislą ar žaidimą ir galvoji: o, kaip aš galėjau apie jį pamiršti?.. Tai va, man tokių užmiršimų būna daug. Todėl ir įtraukiau į savo planus atskirą skiltį – stalo žaidimus. Kad galėčiau imti ir susiplanuoti žaidimus, kuriuos galėčiau pasiūlyti.
Pradėjom nuo Dženga bokšto statymo. Nors Liutauras iki šiol pagal taisykles šio žaidimo nebuvo žaidęs, mums puikiai pavyko susižaisti. Nebuvo tragedijos nei pralaimint, nei bokštui griūnant – kaip tik papildėm dieną nuostabiomis emocijomis ir patirtimi bei žiniomis apie svorio centrą. :)
Žaidimas baigėsi, žaidimas tęsiasi...
Kai pritrūksta kaladėlių...
Taip pat vaikams labai patiko žaidimas skaičiavimo ir orientavimosi įgūdžiams lavinti. Taisyklės labai paprastos. Imi kokį nedidelį niekutį ir kur nors jį paslėpi. Tada liepi vaikams eiti, pvz.: du žingsnius į priekį, tris į dešinę, keturis atgal, penkis į kairę ir t.t., kol jie pasiekia paslėptąjį daiktą. Kaip jau šis būna mažiau nei rankos atstumu, turi jį surasti. Šis žaidimas patiko labiau net už nubraižytame buto plane pažymėto slepiamo daikto ieškojimą.
Kiti gi žaidimai (o jų pastaruoju metu namie netrūksta), lieka be pavadinimų – jie kinta, kilnojasi iš vieno kambario į kitą, virsta tai judresniais, tai ramesniais... Aišku viena – nuobodulys pas mus svečias labai retas... :)
Kūryba
Liutauras tarp žaislų vėl atradęs traukinukus, rąstų namelius ir konstruktorius... Vos pakyla iš lovos, dega šviesą kambaryje ir žaidžia...
Konstruktoriaus tvirtumo bandymai – ar išcentrinę jėgą atlaikys? :)
Konstruktyvo variacijos...
Nutariau pakeisti šiems porai mėnesių kryptį ir supažindinti vaikus su M. K. Čiurlionio kūryba. Tiek daile, tiek muzika. Pradžiai pasirinkome „Ramybę“ ir... „Ramybę“... :)
Poezija
Idėją pasiūlyti vaikams kas savaitę išmokti po vieną eilėraštį perėmiau iš ukrainiečių šeimos, gyvenančios šiuo metu Sibire, kurios įrašų buvau nepaprastai įkvėpta. Vis norėjau tai padaryti, tačiau vis pritrūkdavo motyvacijos kas kartą ieškoti krūvoj eilėraščių knygų vieno ar kito eilėraščio, kurį smagu būtų vaikams išmokti. Taigi ėmiau, vieną dieną prisėdau ir iš karto visiems dviems mėnesiams išrinkau, atsispausdinau, po vieną per savaitę dabar ant šaldytuvo su magnetu prilipinu. Eini pro šalį, prisimeni, perskaitai... Paprasta, nesudėtinga, veikia. Ta proga Kazio Jakubėno „Rogutės“. Paprastas, aiškus, nesudėtingas. Savaitei dar nepasibaigus vaikai jau ir išmoko. Girdžiu, kurią dieną, Liutauras sau po nosim deklamuoja lyg niekur nieko... Nuostabu!
Šeimos susirinkimas
Sena mano svajonė. Nežinau, ar tai stipriai susiję būtent su mokymusi, tačiau tikiu, kad tikrai į naudą visiems. Juk kaip gera išgirsti, įvardinti tai, kas patinka, nepatinka, ką norėtųsi keisti ir kaip. Taigi, pirmam kartui susėdę užsirašėm po vieną dalyką kiekvienam, kurį norėtųsi keisti/tobulinti. Žiūrėsim, ar per savaitę kas nors pasikeis. :)
Šokis/ritmas
Jau galvojau, kad liks šis reikalas nuošaly šią savaitę, bet grįžtu vieną dieną iš miesto, žiūriu, o vaikai su tėveliu kokią tai muziką pasileidę kad šoka, kad juda... Ir sakyk, kad tai ne šokio-ritmo pamoka?.. :)) Atsipalaiduok, žmogau, nes gyvenimas juda net ir tada, kai tu pats stovi ir žiūri... :)
– Tėveli, pašokime dar kartą... :)
P. S. Ir dar vienč dalyką pamiršau. Vis norėjau nepamesti minties, kad norėtųsi vaikus kas savaitę supažindinti su kokiu nors maisto gaminimo ar namų ruošos įgūdžiu. Man tą mintį begaudant, vaikai kažkaip patys užsimanė išmokti skusti morkas. Na, Liutauras daugiau mažiau jau bandė tai daryti vasarą, tačiau viena yra šaudyti lupenas bet kur ant žolės, kita – tikslingai pataikyti į šiukšliadėžę. Taigi turėjo vaikinas naują iššūkį, kurį lavino. Čia iš paskos užsimanė, žinoma, ir Magdė. Spėkit, kiek man teko skustų morkų valgyt... :D Tegaliu pasakyti, kad mergina labai patiko ši įgūdis. Laiminga buvo iki dausų... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą