30-oji savaitė. Kaip mes laukėm ir sulaukėm Kalėdų.

Atostogos mūsų namuose šią savaitę įsisiūbavo pilnu tempu. Viskas vyko ekspromtu, nes aš, turėdama skubų prieškalėdinį užsakymą, stengiausi kuo greičiau jį pabaigti – nemėgstu, kai Kalėdos ateina verčiantis per galvą. Viso to pasekoje vaikai vis intensyviau savarankiškai ieškojo įdomios veiklos. Ir čia viskas iki kalėdinio finalo rutuliojasi kartais kiek netikėtai, bet visuomet labai smagiai... Nenuspėjamai, kūrybiškai, žiemiškai, atostogiškai, su miško ir kepinių kvapu...
Taigi kviečiu pasisvečiuoti – jau paskutinį kartą šiais metais. Laikas bėga, ar ne?..

Maži kasdieniai eksperimentai
Kadangi pagaliau parduotuvėje aptikau maistinių dažų, tuoj suskubom su vaikais daryti šilto-šalto vandens eksperimentą, kurį seniai norėjau padaryti, bet vis užmiršdavau... O viskas labai paprasta: imi dvi stiklines vandens: vieną kuo šiltesnio, kitą – kuo šaltesnio. Tada statai vieną stiklinę apačioje, dengi kokiu standesniu popieriaus ar plastiko lapu kitą, verti ją aukštyn kojomis, trauki atsargiai lapą lauk ir žiūri, kas vyksta... Paskui kartoji viską atvirkščiai – jei apačioje buvo šaltas vanduo, antrąkart statai apačioje šalto vandens stiklinę. Mes pradėjome nuo šalto (melsvas) vandens apačioje ir šilto (raudonas) viršuje.

 Užvertus šilto vandens stiklinę ant viršaus, jis tvarkingai viršuje ir laikėsi.

 Pabandėm apversti abi stiklines aukštyn kojomis.
Vanduo beverčiant kiek pasimaišė, bet vis tiek
didžioji dalis šalto vandens liko apačioje.

 Kartojam atbulai. Šįsyk apačioje šiltas (melsvas),
o viršuje – šaltas (geltonas) vanduo.

Net patys nepastebėjom, kaip staigiai vanduo susimaišė...

Skaitymas

Atostogos atostogomis, tačiau skaitymui atostogų nereikia. Juo labiau, kai tai – vakaro ritualo dalis. Tad skaitom įsijuosę. J. Avyžiaus „Didžiojo užutėkio gyventojus“ įveikėm, tikrai patiko. Daug įvairių Biblijos istorijų iš įvairių knygelių skaitėm, vartėm, galiausiai man parūpo pasižiūrėti iš bibliotekos kiek anksčiau paimtą knygą „Pasakos apie Lietuvos istoriją“. Tema kiek nekalėdiška ir ne visai žiemiška, bet aj, galvoju, pažiūrėsim. Pradžia skaitėsi gan neblogai. Bet paskui kažkaip apniko mane abejonės... Na, paanalizuokime... Skaitome pasaką apie Gediminą:

„Netrukus kunigaikštis sukvietė devynias galybes statybininkų iš įvairių kraštų ir paprašė nutiesti gatves, suręsti tiltus, pastatyti daug namų, parduotuvių, bažnyčių, darželių, mokyklų. Taip atsirado Vilniaus miestas. Ant kalno Gediminas pastatė pilį ir iškėlė Lietuvos vėliavą, nuaustą iš geltonos, žalios ir raudonos spalvos juostų.“

Istorijos mokykloje nemėgau, man tai buvo sudėtingiausias gyvenime dalykas, tačiau net ir tokiu atveju, atleiskite, man šioje ištraukoje kaip minimum du dalykai kliūna... XIV amžiaus pradžia. 

1. Darželiai??? Mokyklos??? Na gerai, prie katedros veikusios mokyklos atsirado XIV a. pabaigoje, tai didelės tragedijos gal nereikėtų čia ieškoti (nors abejoju, ar knygos autorė būtent tokią mokyklą kaip pavyzdį norėjo pateikti). Bet darželiai?.. Come on, kaip pasakytų anglakalbis... 

2. Kaip gi ne – Gediminas iškelia pilyje trispalvę... Ar tikrai?.. Kad apskritai iškėlė kokią nors vėliavą tikimybė yra, bet kad ji vadinosi Lietuvos vėliava (jei neklystu tik XVIII a pab. atsirado tendencija valstybėms turėti tokį daiktą, kaip valstybės vėliava) ir juo labiau, kad ji buvo trispalvė!!! Atleiskite, ponai... Žodžiu, pasipiktinau. O gal nereikėjo? Juk sako, kad pasakomis nereikia tikėti... :) Na bet smalsumas dabar pagavęs, tai reikės skaityti toliau ir akylai kitokių įdomybių dairytis. :)

Teatras

Jei spėjote pagalvoti apie tai, kad mes ėjome į kokį nors spektaklį, stabtelkite... Nes iš tiesų, ar verta skubėti į kokį teatrą, jei jį vaikai gali padaryti... namuose... :)

Pirmiausiai tam reikia užkulisių, kuriuose gimsta visokios įdomybės... Tad jei turite kokių senų sudilusių nebenaudojamų paklodžių (o jei dar jos kokių tamsių spalvų), neskubėkite jų mesti lauk – geriau duokite jas vaikams, ir jie tikrai ras, ką su jomis veikti. :)

Žodžiu, sudilusi (o paskui jau ir vaikų rankose suplyšusi) paklodė pradžioje buvo palapine be stoglangio, paskui – palapine su stoglangiu, tuomet – su papildomomis durimis, galiausiai virto teatro uždanga. Tiek pakvietimų į spektaklius, kiek jų išgirdau šią savaitę, turbūt per visą gyvenimą negirdėjau... O vaikai įsijautę vis kvietė ir kvietė žiūrėti vis naujo ir naujo „spektaklio“... Žinot, tikriems entuziastams daug nereikia. Svarbiausia – koks nors grojantis muziką prietaisas (mums jį atstojo sintezatorius), koks nors šviesos šaltinis (labai laiku iš užjūrio atkeliavo dovanų šviečiantys kalėdiniai burbulai, suteikę galybę džiaugsmo) ir bent vienas žiūrovas... O vaikų fantazija liejosi per kraštus. Tai spektaklis buvo apie žolės pjovėją, tai apie viesulą, tai apie lietų ir sniegą, tai apie namo statybas... Ir taip – šimtą -nioliką kartų. :) O kur dar bandymai daryti šešėlių ir lėlių teatrą, kurių per savus rūpesčius tik nufotografuot nebespėjau...

Palapinės su pagalbinėmis durimis statymas.

Lenkiamės žiūrovams...

Kiti žaidimai

Teatrališkiems pasirodymams paįvairinti, iš „Senukų“ į namus vėl atkeliavo nauja dėžė. Tiksliau, visos dvi, iš kurių buvo sulipdytas naujas „namas“.

 Mano namai – mano tvirtovė...

O čia naktinis seno ir naujo namo variantas.

Eglutė ir jos puošimas

A... šita... Turėjau iliuzijų, kad eglutės mūsų namuose nebus. Tiesiog. Nes su krikščionybe, mąsčiau, jos vis tiek nieko bendra neturi, o daryti tai, ką daro kiti tik dėl to, kad daryti, man neatrodė teisinga. Gana jau to, kad kelerius paskutinius metus namuose buvo tokia maždaug 50 cm dydžio dirbtinė eglutė, su kuria išsisukdavom, bet šiemet mūsų tokia sėkmė neaplankė. Vaikai užprotestavo. Pradžioje galvojau nelabai jų to protesto paisyti, tačiau situacija susiklostė taip, kad internete užkliuvau už kalėdinių atributų simbolikos ir pasakiau sau: ohoho! Ir kas galėjo pagalvoti?.. Amžinasis gyvenimas (eglė), Kristaus kraujas (raudoni akcentai), žvaigždės (Betliejaus žvaigždė) – visai neblogai... O aš galvojau, kad visos tos eglutės, lemputės, cukrinės lazdelės ir varpeliai tėra šiaip sau sugalvotos estetiškos dekoracijos... Va taip ir mokaisi žmogus visą gyvenimą. Todėl kai vaikai kelinta diena iš eilės man ėmė zyzti, kad jie labai nori eglutės (tokios tikros, iš miško, kaip būna per Kalėdas pas močiutę), pradėjau ir aš gundytis... Nes na... kai pagalvoju apie savo vaikystę, tai pirma, ką prisimenu iš Kalėdų, yra eglutės puošimas Kūčių dieną. Parnešdavo tėtė namo eglutę, pastatydavo, tuomet išsitraukdavom didžiulę eglutės žaisliukų dėžę ir puošdavom. Žaisliukai buvo rinktiniai, nepaprastai gražūs tuo savo stikliniu trapumu (tokių dabar nė su žiburiu negausi parduotuvėse) ir spindesiu. Namai pakvipdavo tuo nenusakomu spygliuočių aromatu ir prasidėdavo šventės...

Tai va, tie vaikystės prisiminimai ir išginė mus į sodybą eglutės „medžioti“. Pridygę jų ten pas mus galybė, retint reikia, kad krūmynais ir apleistom žemėm ne kurios tarnybos jų neužvardintų... Tad likus porai dienų iki Kūčių ir nukūrėm.

Diena pasitaikė apgaubta paslaptingo rūko – labai tiko tokiai ypatingai misijai atlikti. :)

 Pjūklas yra, rinkėjai yra, einam.

 Va, šita gražiausia: nedidukė, vešli, sklypo pakrašty, imam.

 Nešėjų netrūksta. It kokį olimpinį deglą – garbė nešti.

O tuo pačiu ir kaimyno kūdrą aplankyti galima. 

Misija įvykdyta. Grįžtam namo, statom eglę, puošiam. Dėžės žaislų mums nereikia, nes juk turim per praeitas savaites prigamintų papuošimų su Kristaus vardais. Kabinam. Dar keletas blizgančių akcentų (na kaip gi be jų?..) ir darbas bendromis jėgomis per kelioliką minučių baigtas. :)

Kepiniai

Turbūt reta kuri vaikus auginanti šeima išvengia kalėdinių sausainių kepimo... Mes – ne išimtis. :) Tik sausainiai mūsų šiemet ne imbieriniai, o ne per seniausiai atrasti ir nepaprastai pamėgti – „Spygliniai“ (kaip kad vaikai juos užvadino). Šįkart pagerinti – iš spyglių nuo sodyboje itin gryname ore augančios pušies. Gėrių gėris... Prisiskynėm su kaupu – kad ir kitiems kartams užtektų. :) O jei pristigs, namie juk eglutę turim!!! :) Liutauras iš karto, ateity numatydamas, pasiūlė rinkti krentančius eglutės spyglius ir panaudoti juos paskui sausainiams.

 Mano darbas – spyglius sutvarkyt, sumalt, tešlą paruošt, vaikų reikalas – sausainių prištampuot... :)

Darbas darbą veja, po sausainių eilė ateina kalėdiniam tradiciniam aguonų pyragui... Aguonas sumalti – irgi darbas šventas, kiekvienam reikia išbandyti...

O kol pyragai kepa, dovanas laikas ruošti. Atvirutes rašyti... Darbas nesudėtingas, jei pagalbininkų daug turi. Ypač, jei tie pagalbininkai ima ir nustebina tave, kruopščiai nuplaudami ir atgal į vietas sudėdami visus antspaudukus, kuriuos naudojo atviručių gamybai...

 Kai atvirutės formato per maža... Piešinys močiutei.

Likau nustebinta Magdės piešinio ir tokių švarių, visai nesumaišytų spalvų. Viršutiniame piešinyje tik maišė, kai tuo apatiniu pasidžiaugiau. Mergina net nemirktelėjus atrėžė man: „Taip, kai maišai juk purvinos spalvos išeina. Tu ką, mamyte, nežinai?..“ Ir pademonstravo suplakdama į krūvą oranžinę su mėlyna... „Va, žiūrėk“, – dar pridūrė...

Kalėdos

Va taip ir sulaukėme Kalėdų. Su pyragais, sausainiais ir dovanomis išsiruošėm kūčiaut pas močiutę.

Kas gali būt geriau nei susėst kartu prie bendro stalo ir ramiai pasibūti. O vaikams neužilgo sumigus – kartu stalo žaidimus pažaist, pasikalbėt... Vakaras greit prabėgo, nuginė ir mus į lovas. O ryte, aišku, visiems maga dovanas po egle susirasti. Liutauras jau iš tolo mato savo vardą ant vienos jų ir didžiuodamasis tai praneša. Čia šventės tik prasideda, nes laukia dar kelionė į Šiaulius, bet tai – jau kitos savaitės rūpesčiai...

Gražių visiems švenčių, nuostabių, jaukių akimirkų kartu!

Nepamirškime, kad Kristus, kurio gimtadienį minime, buvo atėjęs į pasaulį ne teisti žmonių, bet juos gelbėti. Kai kurie žmonės bijo įsileisti į savo gyvenimą Dievą, galvodami, kad jei jie bus arčiau Dievo, Jis jiems primins visus blogus dalykus, kuriuos jie yra padarę, dėl ko jie jausis blogai. Tačiau „Dievas mums patvirtina savo meilę tuo, kad kol mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus“ (Rom 5:8). Nepamirškime to, ir priimkime šią mums duodamą Dievo dovaną – jo Sūnų, kuris savo krauju sumokėjo už kiekvieno, kuris tiki, sielą... Kad mes būtume išpirkti ir laisvi...
„Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai Dievo dovana; ne dėl darbų,  idant kuris nesigirtų“ (Ef. 2:7)