Pirmadienį vakare buvome užkviesti į svečius pas Eglę, tad pirmąją dienos pusę galėjome veikti ką tinkami. O užsiėmę mes buvome labai rimtu darbu – ieškojome Lego dėžėje konkrečių detalių, iš kurių Liutaurui labai norėjosi sudėti kažkada gautus dovanų Lego žaislus – tualetus aptarnaujantį automobilį ir kilnojamąją policijos stotį. Kadangi visos šių rinkinių detalės vasarą sėkmingai įsimaišė tarp galybės Liutaurui atiduotų pusbrolio Lego rinkinių, abu su Liutauru turėjome nemažai darbo surasti tas vienišas išsibarsčiusias dalis... Pasižadėjom sau, kad ateity šias detales atidėsime atskirai.
Na, o vakaras pas Eglę prabėgo nuostabiai... Ar galėjo būti kitaip, kai kompanija tokia puiki...
Antradienis irgi prabėgo puikiai – sudalyvavome savo mylimoje Žaidimo tyrimų laboratorijoje, kur šįsyk vyko prieškalėdinis atsisveikinimas. Jo proga dėstytoja Milda suvaidino tradicinę žiemos pasaką „Pirštinė“, o visą pusmetį su mumis žaidę studentai savo ruožtu irgi parodė spektaklį „Apie muzikantą, kuris nugalėjo Žaibą, Laumę ir Velniūkštį“. Na ir pasisekė gi mums – per dieną net du spektaklius išvydome!!! O kur dar Liutauro žaidimai su Juozapu (4,5 m) ir psichologe Giedre, aplankiusia mus Kalėdų proga per savo dekretines atostogas!? Emocijų buvo daug. Gerų. Labai gerų.
Liutauro ir Juozapo duetas.
Netikėtai sugriuvęs pastatas – ne bėda... :)
Kas jiems, tokiems išradingiems statybininkams...
Giedrės kompanijoj...
Studentų spektaklis.
Visa šauni lėlių, studentų, vaikų ir mamų kompanija.
Viską dailiai sutvarkyti pasibaigus veiksmui – svarbiausia dalis.
Ir štai čia savaitės idilė baigėsi... Atsibeldusi pas Liutaurą trečiadienio rytą su 39,8 laipsnių temperatūra. Vaikis guli lovoje, nieko nenori, sesei liūdna, slampinėja ta iš kampo į kampą, viena senio besmegenio į lauką galiausiai išeina lipdyt... Bet neįdomu be brolio...
Tad ir vėl gulinėjam visi draugiškai lovoje, knygas skaitome, filmukus žiūrime...
Ketvirtadienio vakarą estafetę perima Magdė, taip sugriaudama mano paskutines viltis penktadienį sudalyvauti kalėdinėje „Verandoje“... Dar viena naktis, po kurios taip ir nežinai – buvai tu ten užmigęs, ar ne tarp kilnojimosi pagal komandas „mamyte, nosytė bėga“, „mamyte, noriu gerti“, „mamyte, gerklytę skauda“, mamyte, noriu į tualetą“, mamyte, ateik“, „mamyte, man karšta“, „mamyte, man šalta“ ir taip devyniolika kartų... :) Penktadienis tad liūdnokas – vaikai taip norėjo į „Verandą“... Na, ką darysi. Yra kaip yra. Paguoda bent ta, kad sulaukiam iš „Verandos“ skambučio – mums siūlo atvažiuoti bent kalėdinių dovanėlių pasiimti... Taigi su kitais reikalais ištrūkusi į miestą, iš jo grįžtu nešina lauktuvėmis. O džiaugsmo visiems... :) O kur dar pilnas maišas senų gerų knygelių, kurių aptinku Sausio 1-ąją užsidarysiančioje naudotų knygų parduotuvėje Rinktinės gatvėje...
Vėl draugiškai visi karaliaujam lovoje ir tarsi kokius riešutus vieną po kitos idiliškai triauškiam knygą po knygos... Pradedame nuo B. Reid „Metro peliukas“. Ne per seniausia, daili knygelė apie ryžtingą drąsų peliuką. Toliau – M. Kociubinskio „Niurnbergo kiaušinis“ – tikrais faktais paremta pasaka apie pirmojo rankinio laikrodžio sukūrimą. Liuks, užskaitom, trauksim į „Gyvųjų knygų“ sąrašą. S. Tamaro „Papirofobia“ – apie berniuką Leoną, nemėgusį skaityti. Laimonas Inis „Kas ūžia be vėjo“ – nuostabus pasakojimas apie bites ir jų gyvenimą; neabejotinai „Gyvoji knyga“. Pasakojimas toks gražus, dainingas, kad man vos padarius pauzę, besnaudžianti šalia Magdė tuoj atmerkia akis ir pareikalauja: „mamyte, skaityk toliau...“ Tiesa, visos neįveikėm, tad turėsime progos pratęsti malonumą. Na, ir mane labai sužavėjusi J. Maro knyga „Stebuklai iš medžio“. Tiesa, išleista 1962 metais, tad kai kurie istoriniai/geografiniai dalykai morališkai pasenę, tačiau tai netrukdo skaityti pasakojimo apie tai, kam naudojami medžiai, mediena, kaip jie tarnauja žmonėms ir pan... O, kaip pasigendu šiais laikais naujai išleistų tokio žanro knygų..! O gal jos yra, tik mes jų nerandame, apie jas nežinome?.. Taigi, skaitėme ir stebėjomės. Kas ta celiuliozė, kas tas kaučiukas, guma, iš ko gaminami batai, rūbai, statomi namai, gaminami vaistai, gaminami muzikos instrumentai, kuo tokia ypatinga yra eglė ir pan... Ir vis tai viename turtingame pasakojime, kuris veda mums per Miškapilio miestą... Šitos knygos visos irgi neįveikėm, bet tikrai įveiksim artimiausiu metu. Ir nors teoriškai ji gal labiau tiktų jau mokyklinio amžiaus vaikams, bet tuomet, kai sirgdamas guli lovoje, sueina viskas... :)
Šeštadienį Liutauras jau ant kojų, po namus dūksta, vėją kelia, Magdė dar kiek sirguliuoja. Bet po draugiško pietų miego prisijungia ir ji guviai prie brolio, ir vaikai skuba atsigriebinėti už visą savaitę: laksto, menamas „dovanas“ pakuoja, vienas kitam dovanoja, išvynioja, vėl pakuoja, ima knygeles draugiškai spalvinti, iš susidėvėjusių senų paklodžių minkštutėles nosines „gaminti“ varvančiai nosiai suvaldyti...
...Ką čia dar į šitą dovaną įdėjus..?
Ramios draugiškos spalvinimo akimirkos...
Gal ir jums trūksta minkštos medžiaginės nosinės?
Magdė jums tuoj ją parūpins... Mergina praktiška...
Jums gal jūros bangų trūksta? Tuoj sukelsim...
O banguotoje jūroje plaukia valtys... Norite pasiplaukioti?..
Sekmadienį atsigriebinėjame už visą savaitę. Vaikai, tarsi nuo grandinės nutrūkę šuniukai veržiasi į lauką. Matytumėte, kiek džiaugsmo gali suteikti eilinis kastuvas sniego... :)
Kol aš, kaip koks studentas bandau atsigriebti su savaitės ornamentų „partija“, vaikai savais darbais užsiėmę – eksperimentuoja su žvakėmis, ledu, kvepiančiu sandalo medžiu.
Aš tuo tarpu papildau mūsų ornamentų kolekciją dar šešiais. Tiesa, šįkart tik išdegintomis citatomis. Kita pusė tam kartui lieka tuščia. Palauks kitų metų... :)
Taip ir baigiasi savaitė. Raitojamės rankoves ir ritamės į paskutinę prieškalėdinę savaitę...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą