28-oji savaitė. Atostogos tęsiasi.

Esame iš tų, kurie bando nepasiduoti prieškalėdiniam darbų-dovanų-blizgesio maratonui. Na, reikia prisipažinti, kad šimtu procentų tai nepavyksta (ir dažniausiai tai nutinka dėl mano dažno nesugebėjimo pasakyti „Ne“), kita vertus padeda požiūris, kad gruodis nėra skolų grąžinimo metas, per kurį reikia verstis kūliais ir spėti padaryti tris kartus daugiau darbų, nei kitais mėnesiais. Taigi finale darom tiesiog tai, kas būtina ir ką mums patiems daryti smagu. Pavyzdžiui, lankyti draugus, išsiųsti atvirukus ar simbolines dovanėles tiems, kas mums brangūs, tęsti tas mažas kasmetines tradicijas, kurios atrodo prasmingos. Nes visa kita galima padaryti nebūtinai gruodžio mėnesį... Taigi tęsiam...

Papuošimų, dovanų gamyba

Toliau gaminame ornamentus su Jėzaus Kristaus vardais-titulais. Šįkart teko ties kai kuriais simboliais pasukti galvą, o neradus patrauklios formos jiems atspindėti, tiesiog išdeginti jų piešinius, kas, manau, irgi nėra blogiausias variantas. 

Sukabinus laikinai visus ornamentus ant mūsų juodos piešimo lentos, žaidžiame atminties žaidimą, kuris labiau patinka Magdei nei Liutaurui, bet ir jis, būna, parodo susidomėjimą ir prisijungia prie mūsų. Ir jei ne šis žaidimas, taip ir būčiau turbūt nepastebėjusi, kad vynmedis pas mus kažkodėl virto alyvmedžiu... O aš taip stengiausi... :D Na, nieko, progai pasitaikius ištaisysim.

Bendravimas

Atostogos atostogomis, tačiau Žaidimo laboratorija – dalykas šventas. Antradienio rytą lekiam ten.

Šįsyk čia – jaukus prieškalėdinis pasibuvimas su imbierinių sausainių dekoravimu, eglės (kuri kitąsyk bus puošiama) ant didžiulio ruloninio popieriaus piešimu, smagiais pasižaidimais su ištikimais Liutauro draugais – studentais Laurynu ir Monika.

 Dekoruoti sausainius – reikalas rimtas...

 Liutauro, Lauryno ir Monikos trio:
žaidimo scenarijus netikėtai persikelia į degantį namą su
drąsiais ugniagesiais, lendančiais į degantį namą gelbėti nukentėjusiųjų...

Nukentėjusiųjų tarpe atsirado keli nuo ugnies nukentėję arkliai – 

medikų komanda darbuojasi ranka rankon...

Apsirgus didžiąjai daliai mūsų bendraminčių, trečiadienį į planuotą susitikimą pas mus namuose atvyko tik Gintarė su Melisa ir Simona. Vaikai nepaprastai gražiai ir draugiškai žaidė, buvo smagu matyti, kaip mezgasi jų santykiai. Mes, suaugusieji, tuo tarpu prasmingai pasibendravome. Susitikimo kulminacija buvo Gintarei užmačius pas mus ant spintos stovintį gramofoną, kuris netrukus buvo nukeltas, nuo jo buvo nuvalytos dulkės, ir vaikai krykštavo klausydamiesi striginėjančio M. Oginskio „Polonezo“...

Šokiai pokiai...

Liutaurui taip patiko gramofonas, kad teko dar ir kitą dieną traukti jį žemyn... 

Ir, nepatikėsite, kol mes čia smagiai sau dūkom ir draugiškai pietavom, Darius už lango pastebėjo į mūsų paukščių vaišes nusitaikiusį... kėkštą!!!  Įsivaizduojate? Pas mus. Čia. Mieste... Griebiau fotoaparatą, deja, nepavyko man to kėkšto nufotografuoti taip aiškiai, kaip kad Eglei pavyksta užfiksuoti paukščius... Na bet bent iš principo smagu, kad mes jį pamatėm... :)

Na, o penktadienį tradiciškai keliavome į „Verandą“. Taip pat labai smagiai pasibuvome, kalėdinį „pasirodymą“ parepetavome, plastiliną paminkėme, žaidimų prižaidėme, gera nuotaika visai savaitei pasikrovėme...

Biblinė drama. „Ganom aveles“. Bene smagiausia viso veiksmo dalis... :)

 Miklinam rankas, ruošiam jas kalėdinių sausainių gaminimui...

 Liutauro galvoje iš šnekoje – visa plastilino automobilių
(naujų, senų, sugedusių ir nebepataisomų) istorija...

Po visko tiesiog smagu pažaisti, mašinoms garažą sukonstruoti,
idėjomis su kitais pasidalinti.

Bendravimo katile šią savaitę išpuolė dar ir močiutės gimtadienis – bendravimo egzaminą su suaugusiais Liutauras ir Magdė išlaikė puikiai – spėkit iš trijų kartų, ar bent kuris iš svečių galėjo pasakyti, kad šie, namie būnantys vaikai, apie kuriuos kalbant vis baiminamasi, kad juk „nemokės jie socializuotis realiame pasaulyje!!!“, nelanko darželio... Anaiptol. Sulaukėme net nuostabų, kaip gražiai ir sklandžiai jie kalba, kokie yra drąsūs ir savimi pasitikintys... 

Kūryba

Savaitės pradžioje nutariau vaikams parodyti seniai planuotą eksperimentą su boraksu ir PVA klijais. Prisižiūrėjusi šį eksperimentą JAV dariusių žmonių video įrašų bei prisiskaičiusi įvairiausių šio eksperimento receptų, ėmiau visas sudedamąsias dalis ir tikėjausi gauti kažką panašaus į tą mistiškąjį „slaimą“. Ė... M... Eksperimentas įtraukė mane ilgam, nes vis nesupratau, kas mums nesigauna. Tiksliau – gaunasi ne taip, kaip turėtų. Nes vietoj gana skystos tąsios masės viskas akimirksniu sušokdavo į vieną krūvą, o vanduo likdavo sau... Bandžiau ir skirtingus turimus PVA klijus, ir skirtingas proporcijas, ir skirtingos temperatūros vandenį, ir vis tiek nesigavo taip, kaip pas kitus. Neliko nieko kito, kaip suversti kaltę klijams – gal Amerikoje jie ten kažkokie kitokie... Nepaisant visų mano nesėkmių, vaikams eksperimentas patiko, o su jo rezultatu žaidė dar ne vieną dieną. Ir iš tiesų – gauta masė nepaprastai įdomi – kažkuo panaši į plastiliną, tačiau savybėmis visai kitokia. Laužiant ją, ji skyla kaip koks guminis varškės sūris, o jį sudėjus į krūvą, vėl puikiai sulimpa... Turėsite progą, pabandykite ir jūs. Borakso pirkti rasite čia, PVA klijų – bet kokioje parduotuvėje. Jei jums pavyks geriau, pasidalinkite sėkmės paslaptimi, gerai? :)

Visos sudedamosios dalys paruoštos...

 Vos sumaišius abu ingredientus, viskas iškart sušoko į štai tokią „varškę“. 

 Kiek paminkius, masė įgavo kiek aptakesnę tekstūrą, su kuria tikrai smagu buvo žaisti.

Tiesa, boraksas (nepainioti su toksiška boro rūgštimi) yra natūralus mineralas, nekenksmingas sveikatai, naudojamas natūralių, naminių ploviklių gamyboje.

Tvarkydama senus „Vakaro žvaigždelės“ žurnalus, radau keletą popierinių darbelių. Liutaurui – popierinį autobusą, Magdei – popierinę aprengiamą lėlę. Pamenat tokias? Klijavo, žaidė vaikai gerą pusdienį jais...

Pažaidus reikia pasistiprinti...

Skaitymas, rašymas ir kt...

Kol mūsų namuose oficialiai – atostogos, aš po truputį kurpiu ateinančio ketvirčio planus. Šįkart ne tik bendrus savaitės, bet ir konkrečiau – kiekvienos savaitės dienos, bandydama suplanuoti, kokią dieną su vaikais kokia veikla norėtume užsiimti. O beplanuojant ir pasitikrinu... Tam kartui – rašymą. Ir mano apleistą eilėraščių mokymąsi. Šaunam du zuikius vienu šūviu ir kopijuojam E. Selelionio eilėraščio „Snaigė“ dalį. 

Palieku Liutaurą savarankiškai kapstytis su užduotimi, kurią tam kartui vaikinas atlieka tikrai noriai... Aplenkdamas savo entuziazmu net ir Magdę. O nukopijavęs nuo jos taškelių vedžiojimo manierą, bando vietomis ir pats pirma raides rašyti taškeliais, o po to juos apvedžioti.

Apskritai Liutauras rodo pastaruoju metu nemažą susidomėjimą rašymu, ypač rašytinėmis raidėmis, bet davus vieną ar kitą nedidelę užduotį, dar jos neįveikia, tad toliau tęsiame su spausdintinėmis raidėmis, prie kurių po Naujųjų planuoju prijungti ir mažąsias raides.

Kitas dalykas, kurį išbandėm žaidimo forma – E. Gudelienės korteles „Atpažink jausmus“. Tai – kortelės, kuriose poromis parodomi vienos situacijos skirtingi vaikų poelgiai/veiksmai. Tiek Liutaurui, tie Magdei labai patiko, visiems buvo puiki proga pakalbėti apie tam tikrus elgesio modelius, veikėjų emocijas, jausmus.

Visa kita liko neužfiksuota, nesukataloguota, kažkur tarp snieguotų nesnieguotų dienų...