26-oji savaitė. Kryžius. Traukinių muziejus. Paukščiai. Da Vinčis

Na ką, brangieji, štai ir prabėgo pirmasis mūsų Mokymosi šeimoje (homeschooling'o) pusmetis... Kiek besibaiminant rudens pradžioje, kad persikėlimas į miestą mums pateiks daugybę iššūkių. Bet, kaip žiūriu, mes visai neblogai susitvarkėme. Ne veltui sakoma, kad kai užsiveria vienos durys, atsiveria kitos. :) Taigi jūsų dėmesiui – paskutinės rudens savaitės įspūdžiai.

Biblija
Nukryžiavimas. Tai – mėgstamiausia Liutauro istorija. Todėl net ir po paprasto darbelio apie Jėzaus auką ant kryžiaus, kuri parodo Dievo meilę mums (todėl klijuojame širdį) ir išperka (lipinam monetas) visas mūsų nuodėmes amžiams, vaikai nesustoja. Magdė paprašo iškirpti jai dar vieną kryžių, kad ji galėtų jį priklijuoti, Liutauras gi kartu su tėčiu inscenizuoja mini spektaklį apie Kristaus prikalimą prie kryžiaus. Gaila, kad šį reginį man tenka pražiopsoti, mat kaip tik turiu tuo metu reikalų mieste...

„Kol mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus“ (Rom 5:8)

Savaitės Citata

Ps 37:8. „Liaukis pykęs ir palik rūstybę; jokiu būdu nesierzink, kad nedarytum pikto.“ Manau, aktuali kiekvienam iš mūsų...

Gerų įpročių formavimas

Toliau kantriai bandome prisijaukinti kantrumą. Po truputėlį. Ramiai, be didesnių iššūkių judam į priekį. Kantriai laukiame, kol vienas ar kitas baigs kalbėti, kol vienas ar kitas baigs žaisti kitam norimu žaislu ir pan...

Žaidimai. Bendravimas

Po savaitės pertraukos mes ir vėl antradienį skubam į Žaidimo laboratoriją. Vaikų šįsyk nedaug. Studentų irgi – sesijai mat ruošiasi. Bet tai ne bėda, nes idėjų žaidimui Liutaurui netrūksta. Šįkart nutiko taip, kad standartinę Liutauro namo statybos eigą nutraukė... į jo statomą namą įsibrovę plėšikai. Taigi teko spręsti įvairias namo saugumo, plėšikų ieškojimo ir policijos pajėgų problemas.

Magdė gi tuo tarpu šįsyk norėjo žaisti viena. Tiesa, labai jau troško mano kompanijos. Tai ir žaidėm nemažai kartu. Lėlės šįsyk užkariavo merginos širdį. O kad jau buvo didelis pasirinkimas visokiausių priedų, tai buvo išbandytos ir lovelės, ir nešiojami lopšiukai, ir vežimėliai...

Siauri laiptai – iššūkis kiekvienai vežimėliu besinaudojančiai mamai...

 Sumigus didelėms lėlėms, persimetėme prie mažųjų...
Veiksmo bei siužetinių linijų ir čia netrūko. :)

 Galiausiai fantaziją išliejo mergina ir prie tapybos sienos...

Liūdniausia, kai reikia atsisveikinti ir viską sutvarkyti.
Kita vertus – komandinio darbo įgūdžių lavinimas tik į naudą.

Išvykos. Bendravimas
Kol dar lapkritis, skubėjom su vaikais aplankyti Lietuvos geležinkelių muziejų. O skubėjom todėl, kad nuo gruodžio užsidaro lauko ekspozicija, o kaip gi be jos! Nors, tiesa, ir tądien turėjom pasiderėti, kad tą lauko ekspoziciją mums atidarytų, mat muziejaus darbuotojos jau buvo nusprendę, kad yra per daug šalta lauke, kad būtų galima po tą ekspoziciją vaikštinėti. Kai paklausiau, kam šalta? Ji norėjo man duoti užuominą, kad vaikai gali sušalti, tačiau aš neleidau jai suabejoti, kad vaikai apsirengė šiltai, ir ji neturėtų dėl to rūpintis. Žodžiu, nors ir vangiai, bet visgi buvo pakeltas telefono ragelis ir paskambinta darbuotojui Česlovui, kuris maloniai mus įleido apžiūrėti didžiųjų traukinių, išrikiuotų lauke. O dar ir papasakojo, kad kai kurie jų vis dar yra naudojami statomuose filmuose (kaip kad „Ana Karenina“, pvz.). Žodžiu, trečiadienį labai įspūdingai praleidome laiką tiek viduje, tiek lauke... Jūsų dėmesiui – fotoreportažas:

Viskas prasidėjo nuo to, kad perone sulaukėme iš Naujosios Vilnios atvažiuojančių mūsų draugų – 

mamos Gintarės su dukra Melisa ir dukterėčia Simona.

Kol laukėme Eglės šeimynos, apžiūrėjome Traukinių stoties laukiamąjame
esančius Lietuvos geležinkelių bei Vilniaus stoties maketus.
Tada jau traukėme į patį muziejų.

Vienas įdomiausių muziejaus eksponatų – tikro dydžio 

bėgių fragmentas su visais tais perjungimo iešmais. O pastumti iešmą – ne taip jau ir lengva...

 Įvairūs traukinių modeliai nepalieka abejingų nei mažųjų, nei didelių...

Maketų salės džiaugsmai. Nuostabūs, detalūs, įspūdingi maketai
su važiuojančiais traukiniais, besisukančiais malūnais ir intriguojančiu galvosūkiu,
skatinančiu ieškoti įvairių maketuose pasislėpusių objektų.

 Vaikų džiaugsmui – linksmasis traukinukas.

Veiklos stalas su dėlionėmis, knygelėmis apie traukinius
(radome bei perskaitėme čia ir mūsų mėgiamą D. Napp'o
„Daktaras Bambeklis važiuoja traukiniu“), priemonėmis piešimui ir kt...

O čia jau mano džiaugsmui ir prisiminimui – ir aš tokiu prietaisu brėžinius kadaise universitete ruošdavau... :)

Austriškas, 1942-ųjų metų prekinis garvežys...
Taip, taip, tas pats, kurį, jei žiūrėjote „Aną Kareniną“, turėjote matyti juostoje... :) 

 Kad traukiniai nepasiklystų... :)

 Stoties varpu paskambinti tiesiog būtina!!!

Išėję iš muziejaus, atsisveikinome su Gintarės kompanija ir kartu su Egle, Emilija, Sofija bei Matu sėdome į traukinį, važiuojantį į Vilniaus oro uostą. Labai vykęs variantas tiems, kurie nėra važiavę traukiniu ar šiaip nori kur netoli juo prasivėžinti... 7 minutės pirmyn, 8 atgal – tiesiog idealu. Žmonių traukinyje nedaug, erdvu, tvarkinga, vaikams įspūdžių – pilnos kišenės... O jei dar gali išlipęs iš traukinio nučiuožti ilgutėliu pandusu – iš viso gyvenimas žavus... :)

Gamta. Bendravimas

Nors paukčių temą turėjome jau vasarą, tokia ji buvo ir šią savaitę. Mat vasarą buvome sodyboje, o ir paukščiai tuomet elgiasi kiek kitaip, tad planavome pažvelgti į juos kitomis akimis. Planuot planavome, bet koją mums pakišo... miestas... :( Dar praeitą sekmadienį Eglė padovanojo mums du nuostabius puodelius, pripildytus maisto paukščiams, kuriuos pakabinome lauke. Tačiau penkias dienas taip ir nesulaukėme nei vieno skrajūno, norinčio pasivaišinti... Miestas ir mažos erdvės tarp namų daro savo...
Todėl pabendrauti su paukščiais išsiruošėm į Vingio parką. Šįkart – kartu su Eglės ir Agnės šeimomis. Kol laukėme Agnės, Eglė nusivedė mus prie įspūdingo stambiąjai motorikai lavinti tinkamo medžio.

Paskui gi, jau visi vieni kitų sulaukę, traukėme lesinti ančių. O mes su Magde dar ir genį pakanakamai iš arti matėm nuvirtusį medį bekalenantį... Tik, aišku, nufotografuoti jo nebepavyko...
Užtat ančių – nors fotosesiją daryk... :)

Na ir, aišku, būtina atsižymėti vietinėje vaikų žaidimo aikštelėje... Visiems smagu, visi laimingi, gal tik Matui, kaip mažiausiam, sunkoka. Pavargsta vaikis, tad Eglė pirmoji pasitraukia iš „žaidimo“, mes su Agne ir jos vaikais dar liekam. Liutaurui ir Magdei tik į naudą, nes turi puikią progą labiau susidraugauti su Saule (6 m.) ir atkreipti dėmesį į Dovydą (3 m.). Pora minučių, ir jau, žiūrėk, Saulė „apšviečia“ Liutaurą „Narnijos kronikų“ aktualijų tema. Čia išsirutulioja smagus pokalbis apie tai, kad Liutauras, tapęs burtininku, Saulę pavers Saule – na, ta, kuri danguje. Žodžiu, bendravimas – įkarštyje. Magdei irgi liežuvis atsirišęs, rado merginos bendrą kalbą. Smagu.

Na, o paukščių stebėjimo savaitės proga bent jau piešti bandėm tuos paukščius... Žinodama, kad vaikai niekada neatsisakys piešti stiklo dekoravimo dažais, paruošiau jiems keletą paukščių kontūrų. Spalvino net liežuvius iškišę... O Magdė ir dar prašė. Taip užveisėm tikrą paukštyną... :) 

Kontūrai – mano, spalvinimas – vaikų.

O kai jau tų paukščių pripiešėm, tai pagaliau šeštadienį ir kelių tikrų zylių sulaukėm prie savo lesyklos. Jėėėėė.... :) Tik manęs, kaip tyčia, namie tuo metu nebuvo. :) Norėjo Magdė paukščius piešti dar ir sekmadienį, kuomet turėjome svečių post-padėkos dienos proga, tačiau supratusi, kad aš negaliu jai skirti tuo metu viso savo dėmesio, taip ir nepabaigė savo sumanyto paukščio piešti...

Mokomės skaityti

Keliaujame toliau per „Zylutę“. Sunkiai kažkaip šią savaitę. Strigom ant žodžių, prasidedančių balse. Kažkaip sunku Liutaurui suvokti skiemenį iš vienos raidės – tarsi jam žodžio pradžioje kažko trūktų. :)
Magdei tuo tarpu raidžių pažinimo langas atsivėręs, tad naudojuosi proga. Imam abėcėlės plakatą, raidžių magnetukus nuo šaldytuvo ir žaidžiam „Surask raidę ir pasakyk, kokia ji“. Taip išsiaiškinu, kad mergina šiai dienai pažįsta A, C, D, E, G, H, I, K, L, M, N, O, S, T ir U. Palyginus su trijų mėnesių senumo žiniomis, kuomet težinojo vos L, A, M ir K, – labai neblogas progresas...

Literatūra

Gera būtų, jei visos mūsų svajonės pildytųsi. Pavyzdžiui tokia, kad vakarais skaitome tik šimtu procentų kokybišką literatūrą. Deja, deja... Jei vaikai įsikibo kokios vienos pasakos, kaip, pvz., „Pagranduko“ (taip nutiko mums šią savaitę), jau gali beveik palaidoti mintis, motin, kad jiems galėsi paskaityti kažką prasmingesnio. Viltis lieka ta, kad išaugs jie vieną dieną iš tų pasakų ir tuomet tikrai norės kažko turtingesnio, prasmingesnio, tikresnio. :)

Dailyraštis
Kai Liutaurui užsiminiau, kad šią savaitę dar nieko nerašėm, vaikis iš karto pasišovė rašyti laišką Emilijai. Per daug neprieštaravo ir savaitės raidę parašyti, nors niekaip nepanoro rašyti ją prieš laikrodžio rodyklę. Taigi darbo dar turėsim. :)

Užtat laiške norėjo visko labai daug parašyti. Vos viskas tilpo. Aišku, buvo labai daug nusivylimo ties kiekviena prasčiau besigavusia raide, tačiau bandžiau kaip įmanydama guosti, kad jis dar visai neseniai iš viso nemokėjo nevedžiodamas raidžių rašyti, o dabar net ir į eilutes visai neblogai pataiko, ir tarpai tarp raidžių darosi vis lygesni. Dar tik kol kas supratimo apie tarpus tarp žodžių pritrūksta, bet įveiksime juk ir tai. :)
Tuo tarpu Magdei tik duok vedžioti raides – reikia kažkaip bandyti nepražiopsoti šio jos lango, nes pradeda ji dažnai manęs klausinėti, kas kur parašyta... Tam kartui laišką Sofijai sukurpė keliskart greičiau už brolį. Norėjo dar vieną parašyti, bet man rankų pritrūko antram ruošiniui...

Matematika

Praeitą savaitę viešėdami pas Gintarę pasiskolinome jos kruopščiai paruoštų ir įlaminuotų matematikos pratybų rinkinių (taip taip, tokie žmonės, pasirodo, egzistuoja ne tik youtube kanalo filmukuose. Jų esama ir mūsuose. Pas juos viskas gražiai į dėželes sudėliota, sulaminuota, supjaustyta, etiketėmis sužymėta... Tik imk, ir daryk. Pagarba!).
Liutaurui, aišku, jos per paprastos, bet Magdei – pats tas. Vieną pasiėmęs, žmogau, gali įvairių vingrybių prigalvoti – suskaičiuoti, pagal spalvas ar skaičius sudėlioti... Beje, Magdė pagaliau normaliai pradėjo skaičiuoti objektus. Iki 10 suskaičiuoti paveikslėliuose pavaizduotus objektus – jau įveikiama užduotis. Auga jaunimas...

Vaizduojamasis menas. Leonardo da Vinči. Save išlaikantis tiltas
Kad jau mūsų savaitė sukasi apie visokius traukinius, mechanizmus, tai bandžiau vaikams pristatyti Da Vinčį kaip įvairių konstrukcijų kūrėją. Ne mažiau įdomu buvo ir man pačiai. Bandėme daryti save laikantį Da Vinčio tiltą, bet ne taip viskas paprasta pasirodė... Ir iš degtukų bandėm, ir iš ledų pagaliukų (bet šie pas mus tokie ilgi ir siauri, tai netiko), ir iš rąstinio namelio detalių – vis kažkas buvo ne taip... Galiausiai radau namie bambuko lazdelių, supjausčiau jas reikiamo ilgio pagaliukais, ir šiaip ne taip surentėm... Nes na negi dabar imsi ir pirksi specialiai šį konstruktorių..? :)

Nekvėpuodami nufotografavom ir... sugriovėm... :) Dabar lauksim vasaros ir darysim taip, kaip štai šis vaikis darė... :)

Kūryba
O kol aš beieškodama Da Vinčio tiltui pagaliukų sukausi po namus, vaikai (čia buvo tądien, kai geležinkelio muziejų lankėm) nusičiupę juos savas konkstrukcijas darė... Kadangi pasiėmė normalius PVA klijus, o ne šiaip pieštukinius, jiems išėjo puikus rezultatas. Ne prasčiau už patį Da Vinčį. :)

„Verandoje“ irgi šį kartą konstravome. Tam kartui – spintą. Liutauro ji buvo pilna pakabintų kelnių, šortų, o apačioje – prikrauta žaislų. Betonvežių, ekskavatorių ir panašaus plauko transporto priemonių. Uždarius spintą, ją puošėm plastelino spyna (ir raktą šalia dėl visa ko pakabinom). Magdė gi į savo spintą dėjo moliūgų derlių (nes pas mus balkono lentynose trys moliūgai gyvena) ir užrakino juos trimis spynomis. Kad neduokdie nedingtų... :)))

Na, o namie „ant bangos“ vis dar namai iš kartono dėžių. Mano akimis žiūrint, paskutinysis buvo jau toks pavargęs, kad aš, užsukusi į „Senukus“ prigriebiau vaikams naują dėžę – mainais į aną, kuri iškeliavo į makulatūrą... Taigi turim naują eksponatą-žaislą – namelį ant ratų... :))

Ir viskas, patikėkite, taip rimta, kad net miegot Liutauras atsigulė į jį. Nes juk čia jo namai – o miegam juk mes savo namuose, ar ne?.. :) Abiejuose galuose buvo įtaisytos durys, šonai ir stogas pasipuošė langais – viskas savo vietose. Tiesa, vidury nakties šiaip ne taip vaikį pavyko įkalbėti persikelti atgal į lovą, nes tie naujieji „namai“ kiek ankštoki – kojos ne visai telpa ištiestos...

Raidė O, kurią norėjau, kad vaikai apipintų siūlais man išvažiavus tvarkyti reikalų į miestą, taip ir liko nepabaigta. Bet užtat kaip smagu su ja pakvailioti! :)

Muzika. Mokomės groti

Sekmadienį vaikus pusdieniui nuvežėm pasisvečiuoti pas močiutę. Būtinai reikėjo paimti ir planšetę – nes kaip gi kitaip močiutei pademonstruosi, kaip moki groti, abėcėlės raides vedžioti, piešti...
O groti Liutauras nori vis daugiau ir daugiau. Prieškalėdiniu laikotarpiu mūsų naudojamoje programėlėje atsirado papildomų kalėdinių dainelių, tad buvo smagu jas išbandyti. Tiesa, dauguma jų – kiek sudėtingesnės, nebe iš 1-3 natų, bet Liutaurui vis tiek patiko. Vis tiek bandė groti, nesvarbu, kad daugiau nei pusės natų nepataiko... :)

O Kalėdos po truputį duoda apie save žinoti. Bent jau tuo, kad gruodį reikia nepaprastai gerai suplanuoti, kad visų galų neatiduotum bandydama įgyvendinti šimtus patrauklių sumanymų... Na bet, apie juos – savu laiku. Iki greito! :)