Molio vaikai: 25-oji savaitė. Paskutinė vakarienė. Visžaliai augalai.

Pradžioje savaitės mane ir vaikus užklupo virusas. Magdė jau nuo praeito šeštadienio vaikščiojo su sloga, paskui ją varvančios nosies estafetę perėmė brolis, galiausiai neatsilaikiau ir aš. Tai įtakojo, žinoma, ir mūsų savaitę, kurios pusę praleidom namuose. Tačiau kita savaitės pusė atpirko viską....

Biblija
Paskutinė vakarienė. Kojų plovimas (taip, taip, panašus į tą, koks būdavo vasaromis sodyboje – su dubeniu vandens, todėl vaikams aiškiai suprantamas). Buvo noras vaikams duoti patiems nuprausti vienam kito kojas, bet neįsitekom į savaitę...

Citata

Šią savaitę citata pas mus „atėjo“ atsitiktinai. Kadangi savaitės raidė buvo N, pagalvojusi prisiminiau Gal 6:2, kuri ragina: „Nešiokite vieni kitų naštas“. Trys N – kodėl gi ne?.. Taip ir prilipo.

Gerų įpročių formavimas

Kantrybė. Ar mes ją bandom, ar ji mus? Ateitis parodys...

Bendravimas. Žaidimai

Antradienį dėl savo varvančių nosių į Žaidimo laboratoriją nuvykti negalėjome, dėl ko kiek liūdėjome, bet bandėm atsigriebti vėliau. Trečiadienį – prisijungdami prie Jurgitos su Dovydu ir dar poros mamų su savom atžalom jau mums gerai pažįstamame Nacionaliniame lankytojų centre. Čia šįkart susiorganizavome ekskursiją. Penktadienį gi važiavome į svečius pas Gintarę ir jos dukrą Melisą (4 m.), kurių namuose į kompaniją mums atėjo dar ir tame pačiame name gyvenantys Melisos pusseserė Simona (3,5) ir pusbrolis Matas (2,5). Kartu su Eglės chebryte (5-erių Emilija, 3-ejų Sofija ir 1-erių Matu). Žodžiu, vaikų klegesio tris valandas buvo apstu. Kūryba liejosi per kraštus. Vakare Liutauras pasakojo, kad šonu pastatytas matrasas jiems atstojo slėptuvės sieną. O kai paklausiau, nuo ko jie slėpėsi, atskleidė vaikinas visas siužetines tos dienos vingrybes. Pasirodo, vagis (juo buvo paskirta Magdė) pavogė policijos automobilį, ir jie, t.y. policininkai Liutauras ir Emilija, gaudė vagis, slėpė atrastą automobilį ir paskui gražiai visi gyveno. Ar jų operacijoje dalyvavo kiti, paklausti nespėjau. Kaip ten bebūtų, visi vaikai rado kuo užsiimti ir buvo laimingi. Sunkiausia buvo išsiskirstyti. O ne kai kuriems (Magdei) ir vakare užmigti...

Žaidimo įkarštis

Užmigti sunku buvo ir sekmadienio vakarą. Mat diena buvo kupina nekasdienės veiklos – orkaitėje nuo pat ryto kepė žąsis, po namus lakstėm šluodamiesi ir tvarkydamiesi, mat laukėm svečiuose Eglės šeimynos. Dar nuo vasaros norėjom vis susibėgt kada bendrai vakarienei, bet tik dabar radom tam progą – tokią užbėgant įvykiams už padėkos dienos akių... :) Tik vietoj kalakuto žąsis buvo. Nes paskutinis kartas, kai aš pati valgiau žąsį, buvo turbūt tik vaikystėje, tad nutarėm pasidaryti visiems mums šventę.

Šventė tėvams – šventė ir vaikams. Truputį su pykčiais vis ko nors nepasidalijant, truputį su bandymais vėl taikytis, bet sumoj – smagiai. Triukšmingai, kūrybingai, išradingai.

Radus skalbinių krepšį, vaikams labai knietėjo kiekvienam į jį įlįsti...

Eglės prašymu buvo ištrauktas ir smuikas.

Visiems, aišku, labai norėjosi pačiupinėti, pagroti kartu...

Kaip visada – finale laimėjo draugystė, nes pliušinis šuniukas, dėl kurio Liutauras su Emilija susipešė, galiausiai iškeliavo kartu su Emilija. Liutauras prieš miegą prisipažino, kad jis labai nenorėjo Emilijai paskolinti šio savo mėgstamiausio žaislo, bet paskolino. Buvo nuostabi proga pakalbėti apie tai, kad tikri draugai taip ir turi elgtis.

Gamta

Kadangi gruodžio mėnesį planuojame padaryti šiokias tokias mokymosi atostogas (apie jas atskirai brūkštelėsiu gruodžio pradžioje), kiek pasiredagavau savo gamtos stebėjimo grafikus. Tokiu būdų, keletą ne itin įdomiomis pasirodžiusių temų iš plano išmečiau, ko pasekoje šią savaitę išpuolė visžalių augalų tyrinėjimas. Aplankėme savo mėgstamą pasivaikščiojimų vietą, šalia kurios radom ne tik tradicines pušį bei eglę, bet ir kitų, kiek retesnių augalų...

Pasisupti vaikų aikštelėje privalu bet kokiu oru...

O kas tai per augalai, aišku, skubėjom namie žiūrėti mūsų pamėgtoje knygoje „Lietuvos žaliasis rūbas“. Joje aptikom, kad šalia tradicinės vakarinės tujos ir dar kažkokios jos pusseserės (kurios, beje, knygoje neradome) mes nusiskynėme ne tik buksmedžio (beje, ar jis visžalis, taip ir neradau internete, tad bus dabar proga stebėti, kaip didesniems šalčiams užėjus jis elgsis), bet ir Lietuvoje reto europinio kukmedžio šakelę. Gerai, kad jo nesugalvojom paragauti, nes pasirodė, kad visos jo dalys yra nuodingos. Čia ir yra ta žavingoji mokymosi šeimoje pusė, kad ne tik vaikai atranda pasaulį, bet ir mes, jų tėvai...

Jau kurį laiką galvodama nuo Naujųjų pradėti su vaikais vesti kiek kitokio pobūdžio gamtos tyrinėjimo žurnalą (o jei konkrečiau – su iliustracijomis, o ne tik įklijuojamais radiniais), panorau ir pati išbandyti paeskizuoti. Buvo nepaprastai smagu po ilgo laiko imti, susikaupti ir nupiešti kažką iš natūros. Nedariau to visą amžinybę... Na, kokius 12 metų tai tikrai...

Labai patiko. Tad būtinai bandysiu vaikus pratinti stebėti ir bandyti piešti tai, ką jie mato sau prieš akis.

Išvykos
Išvykti dėl ne kokių savijautų kur nors toliau nesinorėjo, tad vaikai vėl pasitenkino viena popiete su tėveliu jau tradicine tampančia lankymo vieta – Nacionaliniu lankytojų centru. Panašu, kad jiems ten taip patinka, kad gal net ir gyvent ten galėtų... :)

Kūryba

Ne veltui sakoma: „duok vaikui kartoninę dėžę, ir jis tikrai sugalvos, ką su ja daryti“. Kadangi po praeitą savaitę atkeliavusios į mūsų namus naujos dviaukštės vaikų lovos, o ir po daiktų pertvarkymo vaikų kambaryje atsirado keletas laisvų dėžių, vaikams buvo džiaugsmo. Pradžioje – klijuoti, karpyti, kurpti „policijos automobilį“, paskui gi – jį dažyti ir saugoti nuo manęs ir tėčio, kad ji netyčia nebūtų po keleto dienų išmesta. :) Tris dienas vaikai buvo paskendę kūrybiniuose atradimuose ir žaidimuose su šiais daiktais. Smaguma.

Antras dublis: namas. Nes juk savaitės raidė įpareigoja... :)
Policijos automobilis buvo supjaustytas dalimis, reikalingomis namui, ir štai taip perstatytas.
Idėja, išpildymas ir puošybos elementai – 100 proc. Liutauro, be jokių įsikišimų.

Ir kelias į namą, kuriuo važiuoja volas.

O kad volas būtų tikras, tuoj mes čia pameistrausim, padirbėsim...

Galiausiai gavosi ne tik volas, bet dar ir valymo mašina... Mamai juk pagalbos tai reikia...

Namas, žinoma, kilnojamas, tai galima ir į kitą kambarį persinešti, padekoruoti... :)

Kad jau prisirinkom šią savaitę visokių spygliuočių-žaliuočių, tai su jais ir žaidėm visą likusią savaitę. Čia, turiu pripažinti, susidūriau su ne vienai mamai pažįstamu jausmu: kuomet imi, ruoši kažką, galvoje pieši paveikslą, kaip darbelis, kuriuo galvoji sudominsianti vaiką ims ir prikaustys jį bent 5-oms minutėms, realiai teužima... pusę minutės. :D Taip šįkart nutiko su šiuo ežiu...

Paruošusi krūvelę spyglių ir ežio paveikslėlį, įdaviau viską vaikams. Liutauras, aišku, nežinojo, mano idiliško paveikslo, kuriame jis turėjo imti ir kruopščiai po vieną klijuoti tuos spyglius... O aš, aišku, nenumačiau plano B, kurį Liutauras ir pasirinko, pirma pareiškęs: „Mamyte, tai gi galima va taip...“, o paskui paėmęs visą saują spyglių ir užmetęs juos visus ant dvipuse lipnia juosta papuošto personažo. „Dabar dar nupurtom, kas neprilipo, ir va, baigta“ – besididžiuodamas pareiškė vaikis... Ir daryk tu, motin, ką nori. :D Ežys su spygliais? Su spygliais. Užduotis įvykdyta? Kaip ir taip... Tai ko tu dar nori?..

Magdė, tiesa, kiek reabilitavo mano lūkesčius, bent dalį tų spyglių klijavusi po vieną, du, bet ir ta finale brolį nukopijavo...

Dar bandėm daryti šakelių atspaudus ant molio, nors šie nesigavo taip gražiai, kokius juos Pinterest'as pristato, bet vis tiek buvo smagu. Žadėjom juos savaitgalį padovanoti Emilijai su Sofija, bet... pamiršom... Et...

Su „miško nameliu“ pasisekė geriau. Čia gi buvo atvirkščiai – pasiruošimo minimum, vaikams veiklos ir džiaugsmo – pakankamai.

Karpom, klijuojam.

Liutauro menas ir jo paties daryta nuotrauka.

Kūryba tuo nesibaigė, nes padarius namelį Liutauras pasakė, kad dabar reikia nameliui miško. Paklausus, iš ko jis jį norėtų padaryti, vaikis akimirką pagalvojo ir pareiškė: „Žinau!“ Tuomet nulėkė pasiimti veltinio lentos, išsitraukė viską, kas jam į temą tiko, ir kūrė toliau savus siužetus...

Mokomės skaityti

Judam pamažu „Zylutės“ pradžiamoksliu. Ė-MĖ, SĖ-MĖ papildo mūsų skiemenų bagažą.

Literatūra

Išsprukau į biblioteką be vaikų. Todėl išvengėm bereikšmės literatūros, kuriai vieta, atleiskite, nebent makulatūros krūvoj, o vietoj to grįžau su D. Bisset „Aukštyn kojom“, K. Kubilinsko „Menu mįslę keturgyslę“, J. Avyžiaus „Didžiojo užutėkio gyventojais“, E. Liegutės „Pasakute apie brolį ir sesutę“, D. Dilytės „Pasakomis apie Lietuvos istoriją“, K. Kasperavičiaus iliustruota H. K Anderseno „Mergaite su degtukais“ ir dar keliomis paveikslėlių knygelėmis Magdei. Visko perskaityt nespėjom, aišku, bet bent jau man gera ant širdies, kad ne kokiom fėjų/karalaičių knygelėm namus praturtinom...

Dailyraštis

N raidė Liutaurui pasiduoda ne taip lengvai, kaip norėtųsi. Bet užduotį, kaip ten bebūtų, vaikinas įveikė, o tai svarbiausia.

Magdei vedžioti buvo lengviau. Net galvoju, kad nuo sausio bus galima ir jai duot pabandyt pačiai po truputį rašyt.

Matematika

Toliau žaidžiam su sudoku (16 ir 36 kvadratėlių) ir sekomis. Liutauras įveikia nesunkiai tiek viena, tiek kita, Magdei kol kas su sudoku sunkoka, bet Liutauras kantriai sesę moko, tad niekada negali žinoti...
Gretinam įvairių spygliuočių spyglių ilgius – nuo 1 cm nesiekiančių eglės spygliukų iki 10 cm ilgio pušies gražuolio.

Vaizduojamasis menas. Da Vinčis. Paskutinė vakarienė

Palikę Mikelandželą, šią savaitę pradedam kelionę su Leonardo da Vinčio darbais. Ir sutapk tu taip, kad „Paskutinė vakarienė“ – ir šios savaitės mūsų Biblinė tema. Taigi šaunam vienu šūviu du zuikius. Nagrinėjam. Paprastai: kas pavaizduota, ką veikėjai daro, ką valgo, kiek jų, kas centre, koks už lango paros metas. Bendram susipažinimui.

Muzika. Kompozitoriai
Turėjo būti Liudvigas van Bethovenas. Turėjo. Bet nebuvo. Kažkaip visko daug buvo, ir muzikai vietos neliko...

Muzika. Mokomės groti

Liutauras toliau lavina savo grojimo įgūdžius. Bando jau ir su trimis, ir su keturiomis natomis, nors čia dar iššūkių yra. Kai nuo jų pavargsta, grįžta pats prie pratimų su Do ir Re, atstato savivertę ir keičia veiklą.

- - - - -

Ir tai dar ne viskas... Nes savaitės kulminacija tapo netikėtai internete atrasti sausainiai su... pušų spygliais. Pradžioje idėja pasirodė kiek juokinga. Bet kad jau tokia savaitės tema, tai, pagalvojau, kodėl gi nepabandžius... Darius priskynė man saują spyglių nuo kieme augančios pušies, mes su Liutauru juos kavamale sumalėm, Magdė pjaustė sviestą, viską dėjom į krūvą, formavom tešlą ir iškepėm. Patikėkit – gyvenime nesu ragavusi nieko panašaus. Skonis – fantastiškas. Sukirtom sausainėlius su pienu vienu prisėdimu. Vos pavyko išplėšt keletą ir palikt sekmadienio svečiams paragauti... :)