Pirmasis sniegas. Pirmieji kantrybės egzaminai. Šioks toks sustojimas apmąstymams, pasibuvimas ten, kur esame... Kuomet moksleiviai tradicinėse mokyklose atostogauja, o žiniasklaidoje mokslininkai gvildena švietimo sistemos spragas, labai verta pamąstyti, ar gali būti atostogos nuo gyvenimo – turbūt kad ne? Todėl mes renkamės gyventi toliau. Gal kiek vangiau šią savaitę, nei įprastai, gal kiek labiau išbarstytai, bet tuo pačiu – su savais atradimais, na, kaip visada...
Biblija
Kol vaikai mankština rankas spalvinimo knygelėse, skaitau Lk 15:11-32 – Sūnaus palaidūno istoriją. Aiškinamės, ką reiškia žodis „pražuvęs“, ir kodėl tam sūnui vis tik nereikėjo žūti, kad būtų pavadintas pražuvusiu... Žavinga vaikų logika ir žodžių sąryšių atradimas... :)
Citata
Rom 15:2 „Tegul kiekvienas iš mūsų įtinka savo artimui jo labui, statydinimui.“ Traukiam į dienos šviesą ir į atmintį.Biblija
Kol vaikai mankština rankas spalvinimo knygelėse, skaitau Lk 15:11-32 – Sūnaus palaidūno istoriją. Aiškinamės, ką reiškia žodis „pražuvęs“, ir kodėl tam sūnui vis tik nereikėjo žūti, kad būtų pavadintas pražuvusiu... Žavinga vaikų logika ir žodžių sąryšių atradimas... :)
Citata
Gerų įpročių formavimas
Kantrybė. Panašu, kad gyvenimo pamokų dirbtinai ieškoti nereikia, nes jos ima, ir pačios ateina. Taip mums nutiko pačią pirmą savaitės dieną, Visų šventųjų dienos išvakarėse, kuomet išvykome į ilgus metus mano tėtės puoselėjamą tradiciją – aplankyti kiek įmanoma daugiau giminės kapų. O jie išsidėstę ne taip jau ir siaurai: Utena, Šimonys (Kupiškio raj.), Rokiškis, Panevėžys ir Kaunas. Tiesa, Kauną, kuriame palaidotas mano tėtės brolis, tėtė paprastai dabar jau aplanko išvakarėse, tad kelionės ratas kiek susitraukia, bet vis tiek pavažiuoti reikia, reikia... Keletą metų tėtei kompaniją palaikydavau viena, nes vaikai buvo mano akimis žiūrint kiek per maži atlaikyti tokią darganotą kelionę. Visgi šiemet į ją nusprendžiau pasiimti Liutaurą. Kantrybės reikėjo ir važiuojant, ir ant dviejų porų prosenelių kapų degant žvakutes, ir kantriai laukiant, kol suaugusieji pas tetą Aliną Rokiškyje pabendraus. Vaikis kantrybę visą dieną ugdė tikrai neblogai, o štai vakare gavo dar ir egzaminą – beišvažiuojant iš Panevėžio, sankryžoje sugedo mūsų automobilis (kaip vėliau paaiškėjo, trūko koks tai pusašis), tad kantrybė pravertė ir laukiant techninės pagalbos, ir autoservise lūkuriuojant, kol bus sutvarkyti visi reikalingi dokumentai, galiausiai – kol iš Vilniaus mūsų parvežti namo atvažiuos dėdė Dalius. O kur dar kelionė atgal!
Išbandymas buvo visiems, bet džiaugiausi, kad tuo pačiu tai buvo ir nepaprastai gera proga pakalbėti su Liutauru apie tai, ką daryti, kai nutinka kokia nors bėda ir reikia kviestis pagalbą: kaip susiorientuoti, kur esi, kaip pranešti atvažiuojančiai pagalbai, kur tave rasti, galiausiai – koks geras bruožas yra kantrybė, nes gyvenime jos tikrai prireiks. Ėjome iš autoserviso link degalinės, kurioje laukėme dėdės Daliaus, žvelgėme į danguje spindinčius Grįžulo ratus ir mėgavomės tuo, kuo tąkart galėjome...
Išbandymas buvo visiems, bet džiaugiausi, kad tuo pačiu tai buvo ir nepaprastai gera proga pakalbėti su Liutauru apie tai, ką daryti, kai nutinka kokia nors bėda ir reikia kviestis pagalbą: kaip susiorientuoti, kur esi, kaip pranešti atvažiuojančiai pagalbai, kur tave rasti, galiausiai – koks geras bruožas yra kantrybė, nes gyvenime jos tikrai prireiks. Ėjome iš autoserviso link degalinės, kurioje laukėme dėdės Daliaus, žvelgėme į danguje spindinčius Grįžulo ratus ir mėgavomės tuo, kuo tąkart galėjome...
Utena.
Šimonys.
Rokiškio kapinės. Jėgos išbandymas.
Įdomiausia visos dienos dalis – sugedusio automobilio užvilkimas ant platformos...
Bendravimas. Žaidimai.
Pirmas sniegas daro savo – tebūnie jo tik sauja, vis tiek smagu išsitraukti sniego kastuvus, sulipdyti kad ir miniatiūrinį „Olafą“ (jaunosios kartos Senio besmegenio sinonimas), pasimėtyti tirpstančiomis sniego gniūžtėmis. Prisiversti eiti į lauką tikrai nereikia – užtenka pamatyti už lango baltą paklotę, ir žiū, žiemos išsiilgusieji jau apsirėdę rakina lauko duris...
Dėl Vėlinių ir moksleivių atostogų šią savaitę nevyko užsiėmimai nei Žaidimo laboratorijoje, nei Verandoje, tad pasibendrauti vidury savaitės susibėgome su Eglės kompanija. Pradžioje – Antakalnio šile, paskui – namuose prie arbatos ir karštų sumuštinių.
Pirmas sniegas daro savo – tebūnie jo tik sauja, vis tiek smagu išsitraukti sniego kastuvus, sulipdyti kad ir miniatiūrinį „Olafą“ (jaunosios kartos Senio besmegenio sinonimas), pasimėtyti tirpstančiomis sniego gniūžtėmis. Prisiversti eiti į lauką tikrai nereikia – užtenka pamatyti už lango baltą paklotę, ir žiū, žiemos išsiilgusieji jau apsirėdę rakina lauko duris...
Dėl Vėlinių ir moksleivių atostogų šią savaitę nevyko užsiėmimai nei Žaidimo laboratorijoje, nei Verandoje, tad pasibendrauti vidury savaitės susibėgome su Eglės kompanija. Pradžioje – Antakalnio šile, paskui – namuose prie arbatos ir karštų sumuštinių.
Pirmojo sniego likučių dalybos.
Tuos, kas mėgsta greitį ir nesvarumą, rasi ant supynių...
Geriausias visų laikų žaislas – pagalys.
O tuomet, kai jau ateina laikas išsiskirti, lyg tyčia žaidimai pačiame įkarštyje...
Na, o vakare, kai viskas rimsta, fantazija pasuka šešėlių teatro link...
Arba vis dar populiaraus ir vis prašomo padaryti naminio plastilino....
O kur dar taip mėgstamas pieno burbulų pūtimas... Pasisekimas visuomet garantuotas...
Smagiausia yra tuomet, kai eksperimentus ne tu rodai vaikams, bet jie patys ima, susigalvoja, padaro ir dar tave pakviečia pasižiūrėti. Aišku, jų eksperimentuose nėra visokių ten retų cheminių medžiagų, bet entuziazmo – dvigubai. Juk ar ne smagu parsinešti pirmojo sniego, dėti jį ant viryklės ir žiūrėti, kaip jis tirpsta? Ar nesmagu ant įkaitusios kaitvietės pilti po truputį vandenį ir stebėti, kaip tas, nespėjęs niekur nubėgti, pabyra mažais karoliukais ir žaibiškai išgaruoja? Ledas-sniegas-vanduo-garas – puikūs ingridientai rudens paįvairinimui...
Gamta
Šią savaitę nagrinėjame samanas. Vėlinės neleido pražiopsoti apsamanojusių antkapių, kurių keletą „nuvalę“ turėjom puikios medžiagos kūrybiniams darbeliams. Daug rūšių samanų neradome – vos tris rūšis ant medžių suskaičiavome. Kita vertus, labai patiko Žalsvarudė šiurė, kurią praminėme „Šreko ausimis“ – pasirodė labai į jas panaši.
Rogės, pilnos.... samanų... :)
Išvykos
Kad jau likom šią savaitę be automobilio, pasinaudojom proga apsilankyti Saugomų teritorijų nacionaliniam lankytojų centre. Esu pavasarį buvusi ten viena, be vaikų, tad dabar smagu buvo sugrįžti visiems kartu. Pakeliui, einat pro parką, Magdė pati stebėjo samanas ant medžių ir kupinu susižavėjimo šūkaliojimu vertė mane eiti tai prie vieno, tai prie kito medžio žiūrėti... Privalu buvo ir namo gabalėlį parsinešti...
Lankytojų centre lankėmės šeštadienį, likus 1,5 val. iki uždarymo, tad buvom čia beveik vieni. Niekieno netrukdomi galėjome galingus dantračius pasukioti, paukščių balsų pasiklausyti, filmuką apie vėžius pažiūrėti, įvairius eksponatus pačiupinėti, aplink ekspozicijas pasilakstyti, jaukioje skaitykloje pasibūti, dėliones padėlioti, ant medinių grybų pasėdėti, knygas pasklaidyti ir net samanų lopinėlį pačiupinėti...
Vos grįžus vaikai klausė, kada vėl galėsime ten nueiti. Taigi užskaitome.
Kūryba
Šarlotė Meison visuomet skatino vaikus užimti darbeliais ne dėl pačių darbelių, bet kuo nors naudingu, praktišku. Todėl pagalvojau, kad nedidukės stalo puošmenos (kurių idėja kilo pamačius štai šiuos grožius) iš stiklainių dangtelių, aptrauktų audiniu ir pripildytos samanų, puoštų kankorėžiais ir įvairiais karoliukais bei sagomis, būtų smagus ir naudingas užsiėmimas. Į kompaniją pasikvietėm Emiliją su Sofija ir kūrėm samanines kompozicijas. Neišvengėm ir peštynių dėl gražesnio ar didesnio karoliuko, bet laimėjo draugystė, o tai – svarbiausia. :)
Galiausiai piešėm laisva tema. Viskas prasidėjo nuo burbulų pūtimo...
Po visokiausių volavimo / taškavimo / piešimo, klijavmo ir dažų liejimo turėjom štai tokius vaizdelius:
Mokomės skaityti
Šarlotė Meison visuomet skatino vaikus užimti darbeliais ne dėl pačių darbelių, bet kuo nors naudingu, praktišku. Todėl pagalvojau, kad nedidukės stalo puošmenos (kurių idėja kilo pamačius štai šiuos grožius) iš stiklainių dangtelių, aptrauktų audiniu ir pripildytos samanų, puoštų kankorėžiais ir įvairiais karoliukais bei sagomis, būtų smagus ir naudingas užsiėmimas. Į kompaniją pasikvietėm Emiliją su Sofija ir kūrėm samanines kompozicijas. Neišvengėm ir peštynių dėl gražesnio ar didesnio karoliuko, bet laimėjo draugystė, o tai – svarbiausia. :)
Viršuje kairėje – Emilijos, dešinėje – Magdės,
apačioje kairėje – Liutauro, dešinėje – Sofijos darbeliai.
Kadangi savaitės raidė L, jos užtvirtinimui darėm keletą darbelių. Pirma čiupom Lietuvą už ragų... Braižėm kelius tarp mums pažįstamų miestų, spalvinom miestus, žymėjom upelius, paskui dar ir namų, medžių, krentančiais lapais atsirado, žodžiu, kiekvienam pagal savo fantaziją...apačioje kairėje – Liutauro, dešinėje – Sofijos darbeliai.
Kitą dieną, pati labai susižavėjusi samanų galimybėmis, bandžiau sugundyti vaikus daryti samanų rutulį. Deja, vaikų šis pasiūlymas visai nesuviliojo, tad spėkit, kas tą savo rutulį turėjo pabaigt...
Liutauro Lietuva
Magdės Lietuva
L taip pat – lėkštė. Nusižiūrėjusi amerikietišką idėją apie maisto lėkštę (pakaitalas maisto piramidei), pagalvojau, kad tai – nostabi proga pakalbėti su vaikais apie mitybą. Tad kalbėjom, klijavom, piešėm, karpėm, paskui, aišku, būtinai reikėjo dar papuošti, tai traukėm sagas ir „derinom“ vien vaikams suprantamais suderinamumo dėsniais...
L - tai dar ir lapas popieriaus, ant kurio galima, pvz., daug daug antspaudukų pridėlioti...
Ir savo portretą nupiešti... Tik štai, kol aš fotografuot susiruošiu, Magdė sumąsto veidą „pasišiaušusiu mėlynu katinėliu“ pridengti... O buvo visai įtaigus portretas su visais reikalingai atributais – akimis, nosimi, burna ir netgi ausimis savose vietose...
Magdė piešimo įkarštyje...
Galiausiai piešėm laisva tema. Viskas prasidėjo nuo burbulų pūtimo...
Tada dažai buvo išpilti ant popieriaus ir laisvė liejosi per kraštus...
Magdės „Vėjuotas ruduo“.
Liutauro „Samanų kilimas“
Kad jau prieš „Zylutę“ kyla šioks toks maištas, ėmėmės kitokių skaitymo ugdymo gudrybių. Išsitraukėm savo mėgstamą raidyną ir tiesiog dėliojom visokius trumpus žodžius bei jų junginius. KAS AŠ, KAS TU, KUR JIS, KO, KĄ, IR, NE, YLA ir panašiai...
Liutauras puikiausiai visus šiuos žodžius perskaito. Neabejotinai supranta, kaip raidės jungiasi į skiemenis ir į žodžius. Tad apsišarvojam kantrybe ir alkūnėmis iriamės po truputį per visą raidyną...
Liutauras puikiausiai visus šiuos žodžius perskaito. Neabejotinai supranta, kaip raidės jungiasi į skiemenis ir į žodžius. Tad apsišarvojam kantrybe ir alkūnėmis iriamės po truputį per visą raidyną...
Literatūra
Viltį iki galo peskaityti „Namelį prerijose“ kaip ir palaidojau. Nebeįdomu nei vaikams, nei man pačiai. Tad skaitome tiesiog tai, ką miela skaityti. „Avinėlis Raselas“ pelnė šios savaitės mėgstamiausios knygos titulą... Skaitėm praktiškai kiekvieną vakarą ir ne po vieną kartą...
Galiausiai iš namų bibliotekos išsitraukiau R. Kiplingo „Kaip drugelis treptelėjo koja“, ir vienu ypu perskaitėme joje rastus apsakymus „Kaip buvo parašytas pirmasis laiškas“ bei „Kaip atsirado abėcėlė“. Ir nors šios istorijos veikiausiai yra gerokai pramanytos ir tolokai nuo tiesos, visgi vaikai, dėliodami dėliones klausėsi net necyptelėdami. O pavarčius knygą atradau, kad ji yra angliškojo originalo „Just So Stories“ vertimas, kuris yra įtrauktas į Gyvųjų knygų sąrašą. Ta-dam... Taigi kartais labai sveika ne bergždžių principų laikytis (kaip kad žūt būt perskaityti knygą, kuri seniai nebeaktuali), bet įkvėpti šviežio oro...
Galiausiai iš namų bibliotekos išsitraukiau R. Kiplingo „Kaip drugelis treptelėjo koja“, ir vienu ypu perskaitėme joje rastus apsakymus „Kaip buvo parašytas pirmasis laiškas“ bei „Kaip atsirado abėcėlė“. Ir nors šios istorijos veikiausiai yra gerokai pramanytos ir tolokai nuo tiesos, visgi vaikai, dėliodami dėliones klausėsi net necyptelėdami. O pavarčius knygą atradau, kad ji yra angliškojo originalo „Just So Stories“ vertimas, kuris yra įtrauktas į Gyvųjų knygų sąrašą. Ta-dam... Taigi kartais labai sveika ne bergždžių principų laikytis (kaip kad žūt būt perskaityti knygą, kuri seniai nebeaktuali), bet įkvėpti šviežio oro...
Dailyraštis
L – tai laiškas. Tad buvo puiki proga imti ir parašyti laišką. Liutauras tuoj ėmė mūsų praeitą savaitę pagaminto marmurinio popieriaus, padarė iš jo atvirutę ir paprašė pagalbos rašant laišką. Man reikėjo tik padiktuoti raides to teksto, kurį pats sugalvojo ir... mano nuostabai, be jokių juodraštinių variantų, vaikis ėmė ir parašė. Stebėjau ir džiūgavau, kad pagaliau peržengėm tą raidžių apvedžiojimo stadiją. Tikiuosi – galutinai.
Matematika
Apart Liutauro entuziastingo žaidimo su skaitliukais, bandau įvesti sekas. Kad nebūtų nuobodu, dėliojam jas šįkart iš antspaudukų... Smagu ir vaikams, ir man. :)
Vaizduojamasis menas
Mikelandželo „Paskutinis teismas“. Viršutinė freskos dalis tam kartui papuošė kompiuterio ekraną. Per daug nenagrinėjam, tiesog noriu, kad retsykiais vaikams būtų matomumo zonoje...
Muzika
J. S. Bachas. Pereinam prie konkrečių kūrinių. Arija iš Mato pasijos „Erbarme dich“ (Atleisk man“). Man asmeniškai – viena gražiausių Bacho arijų. O dar kai ją atlieka Nathalie Stutzmann... Šiurpuliukai bėgioja... Na ir, aišku, kaip gi be žymiosios Ave Maria, atliekamos tam kartui genialaus Yo-Yo Ma.
Mokomės groti
J. S. Bachas. Pereinam prie konkrečių kūrinių. Arija iš Mato pasijos „Erbarme dich“ (Atleisk man“). Man asmeniškai – viena gražiausių Bacho arijų. O dar kai ją atlieka Nathalie Stutzmann... Šiurpuliukai bėgioja... Na ir, aišku, kaip gi be žymiosios Ave Maria, atliekamos tam kartui genialaus Yo-Yo Ma.
Mokomės groti
Vienu momentu jau buvau pagalvojusi, kad Liutauras su viena Do nata taip ir liks. Tačiau palikusi viską savieigai sulaukiau malonaus siurprizo – Liutauras pats, man nesant šalia, bando groti pratimus tiek su dviem, tiek su trim natom. Ir jam visai neblogai sekasi. O smagiausia man yra tai, kad jis pradėjo nebe taip stipriai reaguoti į nesėkmes – sugrojęs ką ne taip, bando vėl, ir, žiūrėk, pats mato, kaip rezultatas ateina... Ar bereikia geresnio stimulo?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą