Tokios savaitės, kuomet pusė rytų praeina ramiai namuose, o pusė – kažkur ruošiantis važiuoti, visada kažkokios išsibarstę. Tai taip po trupinėlį ir renkam tuos pabarstukus... Kita vertus, kai turi planą, tai ir iriesi po tą mažą žingsnelį pirmyn...
Biblija
Pasakojimas apie sėjėją, kuris išėjo sėti. Mk 13:3-9.
Kasdien vis bandžiau ištaikyti geriausią progą vaikams paskaityti ir aptarti šią istoriją, bet taip belaukiant ir sekmadienis atėjo. Spalvinti šios istorijos nei vienas nepanoro, tad prisėdau aš. Vis su viltimi, kad ims bent vienas ir prisijungs. Na taip, prisijungė, bet su ne visai tokiomis intencijomis, kokių tikėjausi. Tai yra vilties, kad bent viena ausimi išgirdo... Juo labiau, kad vakare prieš miegą buvo proga apie taidar pasikalbėti ir visgi šį pasakojimą įtvirtinti... :)
Citata
Su citatomis tuo tarpu šįsyk viskas praėjo sklandžiau. Pasikartojom Kor 3:20, susipažinom su Gal 5:22-23, kur randame išvardintus devynis dvasios vaisius. Kad vaikams geriau į galvą įlįstų, išsikirpome iš filco devynis skirtingus vaisius, o tada pasiėmę savo mėgstamą veltinio lentą ir anksčiau jau turėtą medžio iškarpą žiūrėjome, kokius gi dvasios vaisius jie galėtų atitikti. Taip po turiningų diskusijų meilę pas mus atspindėjo vynuogių kekė (nes į širdį panaši pasirodė), džiaugsmą – obuolys (nes valgyt jį smagu), ramybę – kaukazinė slyvutė (nes jos ramiai ant šakų kaba, kol nukrenta), ilgą pakantumą – bananas (nes gi ir jis ilgas), švelnumą – kriaušė (nes ji švelnaus skonio), gerumą – mandarinas (nes tiesiog gera, kai juos valgai), tikėjimą – citrina (nes nors rūgšti, bet tiki, kad sveika), romumą – slyva (nes ji paklusniai ir romiai keliauja į slyvienę...), susivaldymą – kivis (nes reikia kantrybės ir susivaldymo, kol jį nulupi). Va taip.
Biblija
Pasakojimas apie sėjėją, kuris išėjo sėti. Mk 13:3-9.
Kasdien vis bandžiau ištaikyti geriausią progą vaikams paskaityti ir aptarti šią istoriją, bet taip belaukiant ir sekmadienis atėjo. Spalvinti šios istorijos nei vienas nepanoro, tad prisėdau aš. Vis su viltimi, kad ims bent vienas ir prisijungs. Na taip, prisijungė, bet su ne visai tokiomis intencijomis, kokių tikėjausi. Tai yra vilties, kad bent viena ausimi išgirdo... Juo labiau, kad vakare prieš miegą buvo proga apie taidar pasikalbėti ir visgi šį pasakojimą įtvirtinti... :)
Citata
Su citatomis tuo tarpu šįsyk viskas praėjo sklandžiau. Pasikartojom Kor 3:20, susipažinom su Gal 5:22-23, kur randame išvardintus devynis dvasios vaisius. Kad vaikams geriau į galvą įlįstų, išsikirpome iš filco devynis skirtingus vaisius, o tada pasiėmę savo mėgstamą veltinio lentą ir anksčiau jau turėtą medžio iškarpą žiūrėjome, kokius gi dvasios vaisius jie galėtų atitikti. Taip po turiningų diskusijų meilę pas mus atspindėjo vynuogių kekė (nes į širdį panaši pasirodė), džiaugsmą – obuolys (nes valgyt jį smagu), ramybę – kaukazinė slyvutė (nes jos ramiai ant šakų kaba, kol nukrenta), ilgą pakantumą – bananas (nes gi ir jis ilgas), švelnumą – kriaušė (nes ji švelnaus skonio), gerumą – mandarinas (nes tiesiog gera, kai juos valgai), tikėjimą – citrina (nes nors rūgšti, bet tiki, kad sveika), romumą – slyva (nes ji paklusniai ir romiai keliauja į slyvienę...), susivaldymą – kivis (nes reikia kantrybės ir susivaldymo, kol jį nulupi). Va taip.
Gerų įpročių formavimas
Visą savaitę taip ir nesugalvojau, nuo kurio galo vaikams pradėti kalbėti apie nuolankumą, kurį šią savaitę norėjau pradėti ugdyti. Finale pagalvojau, kad per sudėtinga jiems paaiškinti tokias abstrakčias frazes bei pačiai sau susivokti, ko aš iš jų noriu. Tad pasilikau dar savaitei prie nuoseklumo ugdymo. Pabaik, ką padaręs, susitvarkyk po savęs, nesiblaškyk tarp dešimties darbų... Liutaurui kartais jau visai neblogai sekasi. Na, o nuolankumui gal kada vėliau pribręsime.
Bendravimas
Pirmadienį praleidome savo „kaime“, tad tuo pačiu pasinaudojome proga aplankyti Eglės kompaniją. Oras dar visai neblogas, taigi išėjome rudeniu pasimėgauti. Kas dviračiais, kas paspirtukais, kas vežime, o kas tiesiog pėsčiomis.
Pirmadienį praleidome savo „kaime“, tad tuo pačiu pasinaudojome proga aplankyti Eglės kompaniją. Oras dar visai neblogas, taigi išėjome rudeniu pasimėgauti. Kas dviračiais, kas paspirtukais, kas vežime, o kas tiesiog pėsčiomis.
Pirmiausia aplankėme jau ne vieną kartą Eglės išliaupsintą smėlio aikštelę. Eee... Smėlis jau šaltokas, tad vartytis jame ir kapstytis nebėra didelio noro. Teko kitokius žaidimus žaisti ir keliauti šiltesnių, saulėtų vietų ieškoti.
Saulės įkaitintas kalniukas vis dar labai tinkamas nuo jo žemyn ristis...
Operacija „Gelbėkime į balą patekusį ir išvažiuot negalintį.“
Magdė darbuojasi prie žuvies.
Kadangi šią savaitę „Žaidimo laboratorijoje“ žaidimai nevyko, kompensavome pasibuvimą draugijoje nuvykdami į „Verandą“. Kaip pirmam kartui, susipažinimui, laiką vakai praleido visai neblogai. Bent jau patys taip pareiškė po visko. O ir kelis vakarus iš eilės prieš miegą vis prašė papasakoti, kaip ten mes toje „Verandoje buvome“. Tad – reikėtų daryti išvadą – viskas yra savose vietose... Liutaurui, aišku, prireikė laiko apsiprasti, Magdė bendravimo barjerą peržengė greičiau, žodžiu, lankysimės ir kitąkart.
Po visos „programos“ gera tiesiog pažaisti, dėliones padėlioti.
Gamta
Keliaujame toliau gamtos stebėjimo planu ir šįsyk nagrinėjame medžius. O tiksliau – daugiausiai jų kamienus. Iš keleto siūlytų veiklos variantų šiai savaitei išsirinkome mums labiausiai patikusią – daryti medžių kamienų „piešinius“. Na, tuos, kur padėjęs lapą su kreidele pirmyn atgal pavažinėji, ir ima, atsispaudžia reljefas... Šalia esančios kapinaitės su gausybe skirtingų medžių mums buvo labai patogios. Viens du ir turi visą kolekciją. Susipažinkit. Aišku, tai seni medžiai, ir jų žievė dažnai taip išeižėjusi, kad supanašėjusi su kitų medžių, bet vis tiek geriau įsižiūrėjus kiekvienas medis savitai tą žievę užsauginęs... Klevas tik kažkaip iš telefono galerijos dingo, nors buvau įsitikinusi, kad fotografavau. :)
Tuo pačiu čia pat, ant vieno iš antkapių aptvaro pasidėję popieriaus, tą patį padarėm ir su medžių lapais. Šis užsiėmimas dar labiau vaikams patiko...
Žodžiu, medžiai suskaičiuoti, lapai sužymėti, galim judėti toliau...
Po visa ko smagiausia dalis – pažiūrėti, kaip veikia vandens kolonėlė,
kaip prie jos susikaupia bala ir pan...
Keliaujame toliau gamtos stebėjimo planu ir šįsyk nagrinėjame medžius. O tiksliau – daugiausiai jų kamienus. Iš keleto siūlytų veiklos variantų šiai savaitei išsirinkome mums labiausiai patikusią – daryti medžių kamienų „piešinius“. Na, tuos, kur padėjęs lapą su kreidele pirmyn atgal pavažinėji, ir ima, atsispaudžia reljefas... Šalia esančios kapinaitės su gausybe skirtingų medžių mums buvo labai patogios. Viens du ir turi visą kolekciją. Susipažinkit. Aišku, tai seni medžiai, ir jų žievė dažnai taip išeižėjusi, kad supanašėjusi su kitų medžių, bet vis tiek geriau įsižiūrėjus kiekvienas medis savitai tą žievę užsauginęs... Klevas tik kažkaip iš telefono galerijos dingo, nors buvau įsitikinusi, kad fotografavau. :)
Tuo pačiu čia pat, ant vieno iš antkapių aptvaro pasidėję popieriaus, tą patį padarėm ir su medžių lapais. Šis užsiėmimas dar labiau vaikams patiko...
Žodžiu, medžiai suskaičiuoti, lapai sužymėti, galim judėti toliau...
kaip prie jos susikaupia bala ir pan...
Ketvirtadienį visą dieną leidome gryname ore sodyboje, kur vėl susidūrėme su bebrų darbu. Tėvelis su kaimynu Ryčiu, kurio sklype tie bebrai ir pasidarbavo, triūsė prie storų galingų nuverstų medžių kamienų tvarkymo, o mums tai kas, lengviausia dalis – paspoksoti, skiedras susirinkti, į laužą jas sumesti... :)
Išvykos
Kur toliau pavažiuoti šią savaitę nepavyko, bet iki Valakampių prasivėdinti ištrūkom. Ech, irgi ne ypatingai sėkmingai – lietus mus pasitiko, tad irgi ilgai nebuvom, ant šlapių parko supynių nepasisupom, dar šlapesnėmis čiuožyklomis nepasimėgavome... Teks laukti geresnio oro.
Vežimėlis Liutauro rankose – neatsitiktinai.
„Ant bangos“ dabar jį stumdyti ir vaizduoti,
„Ant bangos“ dabar jį stumdyti ir vaizduoti,
kad čia yra automobilis...
Žaidimai
Pernai vasarą dėdės Daliaus dovanoti traukinukai retsykiais išvysta dienos šviesą. Bet Liutauras nebūtų Liutauras, jei nestatytų tų bėgių ant įvairių dėžių – „kalniukų“ ir nebandytų eksperimentuoti, kas čia bus...
Tuo tarpu kokius scenarijus vaikai kurpia būdami gamtoje, geriau net neklauskite – ten jau atskiras jų pasaulis su tik jiems vieniems žinomais elementais... :)
Jei dar pernai mūsų namuose šaltuoju metų laiku dažnai nuskambėdavo prašymas pažaisti kartu, dabar dažniausiai vaikai patys susigalvoja veiklos ir stebina mus savo fantazija bei išradingumu. Autokėdutei vežioti skirtas vežimėlis (kuris mūsų namuose taip ilgai užsibuvo vien todėl, kad yra nepakeičiamas žaislas) šią savaitę tapo autobusu, vežančiu ir daiktus, ir krovinius (o kaip matėte, tai ir bebrų nuograužas).
Pernai vasarą dėdės Daliaus dovanoti traukinukai retsykiais išvysta dienos šviesą. Bet Liutauras nebūtų Liutauras, jei nestatytų tų bėgių ant įvairių dėžių – „kalniukų“ ir nebandytų eksperimentuoti, kas čia bus...
Tuo tarpu kokius scenarijus vaikai kurpia būdami gamtoje, geriau net neklauskite – ten jau atskiras jų pasaulis su tik jiems vieniems žinomais elementais... :)
Kūryba
Jau tada, kai gimė Liutauras, jo pirmąjame albume padariau penkių kartų giminės medį – su vardais, pavardėm, giminystės ryšiais ir gimimo (bei mirties, kam priklauso) datom. Magdę šiuo klausimu jaučiuosi kiek nuskriaudusi, na bet tikiuosi, kad kada nors ateis šventė ir į jos kiemą. O tuo tarpu greitai atsispausdinusi tąkart seniai seniai surinktas visos artmiausios giminės nuotraukas, iškirpau, ant lapo ranka nupiešiau šakotą medį ir su vaikais pasinėrėme į žaidimą „pažink, kur kas“.
Magdė greitai perprato, kas bus daroma, ir kantriai bei kruopščiai man viską suklijavo – tereikėjo nurodyti, kur kas ant kokios šakos turi nutūpti.
Liutauro tuo tarpu tokia veikla visai nesudomino ir jis nuėjo savo „darbų“ dirbti. O mums gi su Magde baigus viską klijuoti ir man pradėjus rašyti, kur kas yra, mano mergina užsimanė savo nuosavą medį padaryti. Iškirpo viską, priklijavo, dar pamargino, kad linksmiau būtų, ir laiminga pareiškė baigusi.
O Liutauras ir toliau mane stebina. Iki šiol ne itin vaikinas mėgo piešti. Vis išlįsdavo kažkoks keistas perfekcionisto bruožas, kuris trukdydavo jam tiesiog piešti – iš atsitiktinių frazių galėjau nujausti, kad jis nenori piešti to, kas žino, jog nesigaus. Dabar gi matau, kad pradeda laisviau žiūrėti į visą tą reikalą, ir aš galvoju – gal čia darželio įtaka buvo, kai jis matydavo kitus vaikus piešiančius ir jausdavo, kad jis taip nemoka, todėl ir net nebandydavo, atsitraukdavo..? Žodžiu, kaip ten bebuvo, bet mano vaikis netikėtai pradėjo fantazuoti ir piešti ne tik standartinį automobilį, bet ir kurti siužetus.
Šįsyk policija važiavo pro palapinę, kurioje sėdėjo visa šeima (ir tikrai ten buvo nupiešti keli žmogeliukai). Bet štai palapinė „užsidarė“, ir cha cha cha, jie visi pasislėpė. Danguje švietė saulė, oras buvo gražus, policija nuvažiavo toliau.
Nebe pirmą kartą pastebiu, kad Liutauras mėgsta ne statinius piešinius piešti, bet kurti dinamišką siužetą. Anksčiau piešdavo namus, kuriuose staiga kildavo gaisras, tuomet visas namas paskęsdavo dūmuose, sugriūdavo ir pan... Matydamas tokią „keverzonę“ net nebūtum supratęs, kad čia vyko įtempto siužeto drama...
O aš sau sėdžiu dabar ir mąstau: ką aš galvočiau apie savo sūnaus piešinius, jei matyčiau tik galutinį rezultatą? Tai, kad jis sugeba tik kažką „prikeverzoti“?.. Jei nematyčiau viso to proceso, ar žinočiau, kad jis mąsto dinamiškai, o ne statiškai?.. Uch... Bręstu pasiimti bloknotą ir spažindinti jį su animacijos principais. Manau, jam turėtų patikti.
Na ir, aišku, man laimės pilnos kelnės, kad jis pradėjo piešti nebe tik automobilius ir namus, bet ir gyvūnus, žmones. Ir, sakyčiau, kaip pradžiai – labai vykusiai.
Kitu savaitės atradimu mums tapo naminis plastilinas. Tiek man, tiek vaikams. Tradicinio plastilino bėda ta, kad jis a) kietas, kol neišminkai, b) jo paprastai būna nedaug. O ta vadinama Play-Doh – taip įkyriai skleidžianti neaišku kokios kilmės sintetinį kvapą, kad man po vieno karto, kuomet buvom nusipirkę, daugiau nekyla ranka net pažiūrėt į ją... Taigi grįžtam prie to naminio plastilino iš miltų, vandens, druskos ir aliejaus. Pasijutau šioje vietoje šiokia tokia blondinė, nes kiek esu bandžiusi padaryti vaikams to plastilino, man vis gaudavosi kažkokia ne tokia masė. Niekaip nesuprasdavau, kame bėda. Ir pagaliau man nušvito – o miltai tai juk turi būti na tie, balti, aukščiausios rūšies, kvietiniai... Rodos paprasta, bet kai esi pratęs namuose viską kepti tik iš ruginių ar, geriausiu atveju, pilno grūdo rūpiai maltų kvietinių mitų, pamiršti, kad kažkas miltus naudoja kitokius... Tai va, atradau netikėtai spintelėje iš kažkur atkeliavusių „normalių“ miltų ir, be abejo, gavosi man tas plastilinas. Tiesa, druska buvo kiek rupoka, nes irgi tos smulkiosios nenaudojame, tai, įtariu, su smulkia dar geriau išeitų. Kaip ten bebūtų, aš džiūgavau, vaikai krykštavo – gėris. Tiesa, pirma porcija po visokių eksperimentų atsidūrė dubenyje su vandeniu, nes mat šiaip lipdyti nėra įdomu (bent jau Liutaurui) – reikia, pvz., plastilino prikišti į mašinytę, o tada žaisti „plovyklą“, ir visą tą masę laidoti vandenyje, plauti. Na, gerai bent, kad pabandymui pirmai dienai buvau padariusi nedaug. Tai nedideli ir nuostoliai. Kitądien mėgavomės dviguba porcija. Ir, mano džiaugsmui, Liutauras net palipdyti bandė. Pridarė man puodelių visokių, sraigių, paliko ant palangės džiūt...
Judėdami per abėcėlę, priartėjome prie J. Ir taip jau nutiko, kad kaip tik prieš nupiešdama vaikams šios raidės kontūrus, užsukau į artimiausią „Humaną“ ir Eglės patarimu susimedžiojau porą vos po 1 eurą kainavusių rūbų su daug daug blizgučių. Tai buvo viena juoda, o kita – violetinė suknelė. J – juoda! – Apsidžiaugiau, sumąsčiusi patį pirmąjį žodį, prasidedanti J raide. Taigi blizgantys karoliukai ir pačios medžiagos atraižos turėjo didžiulį pasisekimą. Vaikai karpė klijavo, žaidė šiais lobiais apie porą valandų, jei ne daugiau...
Mokomės skaityti
Negaliu patikėti... Liutauras, vis būdavęs ištikimas pirmiems „Zylutės“ skiemenims, o t.y. MA ir LA, lyg niekur nieko man šią savaitę pats perskaitė ir AS, ir SA, ir SALA, ir ASLA, o paskui, supažindinus su RA, – RASA SALA ir RASA MALA.
Man tik akys ant kaktos, stalčius atsidaręs, sėdžiu apšalus ir nesuprantu, kas įvyko... Negi va taip, tiesiog, paprastai vaikinas ėmė ir pagavo skaitymo mechanizmą?.. Bus įdomu pažiūrėti kitą savaitę, kai prisidės dar pora skiemenų...
Magdei tuo tarpu raidės dar šioks toks kosmosas... Tas, kurias pažįsta, tai pažįsta... Bet kitas įsimena sunkiai. Na bet – kad ir pamažu, dirbam, mokomės, dedamės į galvą.
Nes brolį taigi reikia vytis... :D
Jau tada, kai gimė Liutauras, jo pirmąjame albume padariau penkių kartų giminės medį – su vardais, pavardėm, giminystės ryšiais ir gimimo (bei mirties, kam priklauso) datom. Magdę šiuo klausimu jaučiuosi kiek nuskriaudusi, na bet tikiuosi, kad kada nors ateis šventė ir į jos kiemą. O tuo tarpu greitai atsispausdinusi tąkart seniai seniai surinktas visos artmiausios giminės nuotraukas, iškirpau, ant lapo ranka nupiešiau šakotą medį ir su vaikais pasinėrėme į žaidimą „pažink, kur kas“.
Magdė greitai perprato, kas bus daroma, ir kantriai bei kruopščiai man viską suklijavo – tereikėjo nurodyti, kur kas ant kokios šakos turi nutūpti.
O Liutauras ir toliau mane stebina. Iki šiol ne itin vaikinas mėgo piešti. Vis išlįsdavo kažkoks keistas perfekcionisto bruožas, kuris trukdydavo jam tiesiog piešti – iš atsitiktinių frazių galėjau nujausti, kad jis nenori piešti to, kas žino, jog nesigaus. Dabar gi matau, kad pradeda laisviau žiūrėti į visą tą reikalą, ir aš galvoju – gal čia darželio įtaka buvo, kai jis matydavo kitus vaikus piešiančius ir jausdavo, kad jis taip nemoka, todėl ir net nebandydavo, atsitraukdavo..? Žodžiu, kaip ten bebuvo, bet mano vaikis netikėtai pradėjo fantazuoti ir piešti ne tik standartinį automobilį, bet ir kurti siužetus.
Jei pagalvojote, kad čia nupieštas kažkoks tai kalnas, galvokite iš naujo. Nes šio piešinio istorija visai kitokia. Pirma čia buvo žirafa, važiuojanti automobiliu. Ir tikrai – pirminėje piešinio stadijoje buvo ir ratai, ir aukštas automobilis, ir viduje sėdinti žirafa. Bet staiga nutiko taip, kad žirafą ėmė vytis policininkai, tad jai teko slėptis. Greitai greitai... Tad ir Liutauras ėmė greitai greitai „slėpti“ žirafą, kad jos policija nerastų.
– Na va, pasislėpė žirafa, nebematys dabar jos policininkai, – atsiduso mano fantazuotojas, pabaigęs piešinį ir ėmęsis dar vieno.
Nebe pirmą kartą pastebiu, kad Liutauras mėgsta ne statinius piešinius piešti, bet kurti dinamišką siužetą. Anksčiau piešdavo namus, kuriuose staiga kildavo gaisras, tuomet visas namas paskęsdavo dūmuose, sugriūdavo ir pan... Matydamas tokią „keverzonę“ net nebūtum supratęs, kad čia vyko įtempto siužeto drama...
O aš sau sėdžiu dabar ir mąstau: ką aš galvočiau apie savo sūnaus piešinius, jei matyčiau tik galutinį rezultatą? Tai, kad jis sugeba tik kažką „prikeverzoti“?.. Jei nematyčiau viso to proceso, ar žinočiau, kad jis mąsto dinamiškai, o ne statiškai?.. Uch... Bręstu pasiimti bloknotą ir spažindinti jį su animacijos principais. Manau, jam turėtų patikti.
Na ir, aišku, man laimės pilnos kelnės, kad jis pradėjo piešti nebe tik automobilius ir namus, bet ir gyvūnus, žmones. Ir, sakyčiau, kaip pradžiai – labai vykusiai.
Dar vienas savaitės džiaugmas – pabandyti piešti planšetėje. Kadangi čia piešiama pirštu, o ne pelyte, vaikams labai smagu pajusti, kaip ekranas reaguoja į piršto paspaudimą, o Liutaurui, aišku, smagiausia ta dalis (kaipir reikėjo įtarti), kad gali „atsukti“ piešimo veiksmą į priekį ir atgal... O man, žinoma, smagu imti ir staigiu judesiu užfiksuoti skirtingas jo piešinio stadijas...
Tipinis Liutauro scenarijus:
Stovi namas / Staiga kilo gaisras / Atvažiavo gaisrinė, užgesino ugnį... /
Bet iš namo beliko tik pelenai, kuriuos vėjas išsklaidė...
(paskutinė stadija jau tuščiame lape gavosi...)
Bet iš namo beliko tik pelenai, kuriuos vėjas išsklaidė...
(paskutinė stadija jau tuščiame lape gavosi...)
Magdės džiaugsmui, jai gavosi nuostabi saulė... :)
Smagiausia, kaip visada, „makaronų darymas“ su česnako traiškytuve.
Antra pagal įdomumą veikla su plastelinu – visoks koks pjaustymas,
kišimas visur, kur tik įmanoma.
kišimas visur, kur tik įmanoma.
Gimsta puodelis...
Indų kolekcijos patikrinimas. Ar jau išdžiūvo?..
Ir tuo plastilino žaidimai dar nesibaigė, nes kaip gi gali baigti, iš tokios puikios tešlos varškėčių ir kitų skanėstų neprikepęs... :)
Kiek kuo namuose beužsiimtume, Magdė mano siūlomais savaitės darbeliais neapsiriboja. Pati susiradusi popieriaus, lipnios dvipusės juostos, visokių priemonių, tuoj sumąsto, ką galinti padaryti... Šįsyk viskas prasidėjo nuo po ranka pasitaikiusių veltinio rutuliukų, kurie jai pasirodė panašūs į porą akių ir nosį. Visa kita išsirutuliojo bedirbant. Neprapuls mergina.
Dangus, lapai ir žmogus didelėm akim, nosimi ir plačia šypsena.
Suknelė iš lapų, kojos ir rankos – savo vietose, beveik viskas sugalvota pačios.
Judėdami per abėcėlę, priartėjome prie J. Ir taip jau nutiko, kad kaip tik prieš nupiešdama vaikams šios raidės kontūrus, užsukau į artimiausią „Humaną“ ir Eglės patarimu susimedžiojau porą vos po 1 eurą kainavusių rūbų su daug daug blizgučių. Tai buvo viena juoda, o kita – violetinė suknelė. J – juoda! – Apsidžiaugiau, sumąsčiusi patį pirmąjį žodį, prasidedanti J raide. Taigi blizgantys karoliukai ir pačios medžiagos atraižos turėjo didžiulį pasisekimą. Vaikai karpė klijavo, žaidė šiais lobiais apie porą valandų, jei ne daugiau...
Žodžiai, prasidedantys J raide. Liutauro pasiūlyti „jūreivis, jūra“,
Magdės „juda“, kitus mįslėmis minėm ir spėliojom bendrai.
Magdės „juda“, kitus mįslėmis minėm ir spėliojom bendrai.
Galiausiai padailinta buvo ir savaitės Biblijos žodžio „jūs“ iliustracija („...jūs esate Kristaus kūnas“ 1Kor 12:27a)
Mokomės skaityti
Negaliu patikėti... Liutauras, vis būdavęs ištikimas pirmiems „Zylutės“ skiemenims, o t.y. MA ir LA, lyg niekur nieko man šią savaitę pats perskaitė ir AS, ir SA, ir SALA, ir ASLA, o paskui, supažindinus su RA, – RASA SALA ir RASA MALA.
Man tik akys ant kaktos, stalčius atsidaręs, sėdžiu apšalus ir nesuprantu, kas įvyko... Negi va taip, tiesiog, paprastai vaikinas ėmė ir pagavo skaitymo mechanizmą?.. Bus įdomu pažiūrėti kitą savaitę, kai prisidės dar pora skiemenų...
Magdei tuo tarpu raidės dar šioks toks kosmosas... Tas, kurias pažįsta, tai pažįsta... Bet kitas įsimena sunkiai. Na bet – kad ir pamažu, dirbam, mokomės, dedamės į galvą.
Nes brolį taigi reikia vytis... :D
Literatūra
Vakarais pas mus dažnai kažkoks chaosėlis... Nesutelpu į laiką. Noriu vaikus jau 9 valandą matyti sapnų karalystėje, bet kažkaip vis per vėlai susizgrimbu, kad jau va, va, laikas eit ruoštis. Na taip, man susiruošti miegoti užtenka 5-10 minučių. Bet ne tiems, kurie prieš miegą visaip kaip bando išsikovoti dar bent kąsnelį, dar bent gurkšnelį ar dar kokį nors -elį... Kovojam. Bet, atrodo, net ir 7 valandą pradėjus ruoštis eiti miegoti, tų dviejų valandų būtų maža, kad viskas įvyktų laiku...
O reziume norėjau parašyti tai, kad skaitymui vis pritrūksta tų 5-10 minučių, kad galėtume ramiai, gražiai po antklode sulindę paskaityti. Tenka tad pasitenkinti trumpa pasakaite (tam šiuo atveju Mašioto „Mano dovanėlė“ labai tinka) ir viskas – miegam. Ir nors kaip norėtume pribaigit pagaliau tą „Namelį prerijose“ (čia, aišku, aš ta norinčioji, o ne mažieji padaužiukai), bet šios knygos puslapiais pastaruoju metu judam oj kaip lėtai, oj kaip lėtai... :D
O reziume norėjau parašyti tai, kad skaitymui vis pritrūksta tų 5-10 minučių, kad galėtume ramiai, gražiai po antklode sulindę paskaityti. Tenka tad pasitenkinti trumpa pasakaite (tam šiuo atveju Mašioto „Mano dovanėlė“ labai tinka) ir viskas – miegam. Ir nors kaip norėtume pribaigit pagaliau tą „Namelį prerijose“ (čia, aišku, aš ta norinčioji, o ne mažieji padaužiukai), bet šios knygos puslapiais pastaruoju metu judam oj kaip lėtai, oj kaip lėtai... :D
Dailyraštis
Liutauras mėgsta mane stebinti. Kiek bandau jam duoti kažką kopijuoti, jis iki šiol kategoriškai atsisakinėdavo, išsisukinėdavo. Tik ne tąsyk... Pradėjęs eksperimentuoti su savo vardo raidėmis, pats suprato, kad parašė žodį, panašų į Lietus (Liatu). Tuomet ėmiau jam ir parodžiau, kaip rašosi žodis lietus, ir tuomet jis mano nuostabai pareiškė:
– Leisk, aš dabar taip pat parašysiu.
O taip! Lašas po lašo ir Liutaurą pratašo! ;)
Tad kaupiuosi jau visai greitai rasti kažkokį būdą pradėti nuosekliau dirbti ties teksto kopijavimu.
Tuo tarpu bandant jį metodiškai įsprausti į rėmus, iš karto galiu nusiteikti fiasko. Taip šią savaitę mums nutiko su bandymu kopijuoti (optimistė, galvojau, kad bus papprasta...) Taikydama į savaitės temą apie sėjėją, sąsiuvinyje užrašiau: „Sėjėjas išėjo sėti.“ Juo labiau, kad ir trys J joje kartojasi – tiesiog tobula... Iki tol, kol neprieina Liutauras... :)
Žodžiu, ties J vaikis, kaip ir turbūt reikėjo tikėtis, vaikis suklupo. Nes juk atskirai šios raidės pratybų tai nepadarėm prieš tai... Tai ko tuomet, motin, tu tikiesi?.. Juo labiau, kad visa bėda, pasirodo kilo dėl to, kad Liutauras J raidę pažįsta be viršutinio brūkšnelio... Numatyk, kad geras... :)
Teko atsiprašyti, pratybas padaryti ir stresui numalšinti tiesiog duoti šią frazę apvedžioti...
Visą kitą laiką ranką lavinom spalvindami. Daug. Likau nustebusi. Tarsi Liutaurui koks spalvinimo langas atsivėrė...
Na, o savaitgalį išbandėm vieną labai paprastą, bet vaikus ilgam užėmusią veiklą – cukraus „lentą“ (eilinis cukrus, įpiltas į bet kokį kepimo indą plokščiu dugnu)... Tiek Liutauras, tiek Magdė vienas per kitą rašė visas abėcėlės raides, vienas kitam patarinėjo, smagu buvo žiūrėt... Aišku, neapsėjom be cukraus nuo pirštų laižymo, tai jau kai per daug įsijautė, lentą teko patraukti... :)
Liutauras mėgsta mane stebinti. Kiek bandau jam duoti kažką kopijuoti, jis iki šiol kategoriškai atsisakinėdavo, išsisukinėdavo. Tik ne tąsyk... Pradėjęs eksperimentuoti su savo vardo raidėmis, pats suprato, kad parašė žodį, panašų į Lietus (Liatu). Tuomet ėmiau jam ir parodžiau, kaip rašosi žodis lietus, ir tuomet jis mano nuostabai pareiškė:
– Leisk, aš dabar taip pat parašysiu.
O taip! Lašas po lašo ir Liutaurą pratašo! ;)
Tad kaupiuosi jau visai greitai rasti kažkokį būdą pradėti nuosekliau dirbti ties teksto kopijavimu.
Tuo tarpu bandant jį metodiškai įsprausti į rėmus, iš karto galiu nusiteikti fiasko. Taip šią savaitę mums nutiko su bandymu kopijuoti (optimistė, galvojau, kad bus papprasta...) Taikydama į savaitės temą apie sėjėją, sąsiuvinyje užrašiau: „Sėjėjas išėjo sėti.“ Juo labiau, kad ir trys J joje kartojasi – tiesiog tobula... Iki tol, kol neprieina Liutauras... :)
Žodžiu, ties J vaikis, kaip ir turbūt reikėjo tikėtis, vaikis suklupo. Nes juk atskirai šios raidės pratybų tai nepadarėm prieš tai... Tai ko tuomet, motin, tu tikiesi?.. Juo labiau, kad visa bėda, pasirodo kilo dėl to, kad Liutauras J raidę pažįsta be viršutinio brūkšnelio... Numatyk, kad geras... :)
Teko atsiprašyti, pratybas padaryti ir stresui numalšinti tiesiog duoti šią frazę apvedžioti...
Kankinam J raidę... Net nepagalvotum, kad tai gali būti sudėtinga, k
ol nepamatai vaiko, besimokančio ją rašyti... :)
ol nepamatai vaiko, besimokančio ją rašyti... :)
Visą kitą laiką ranką lavinom spalvindami. Daug. Likau nustebusi. Tarsi Liutaurui koks spalvinimo langas atsivėrė...
Na, o savaitgalį išbandėm vieną labai paprastą, bet vaikus ilgam užėmusią veiklą – cukraus „lentą“ (eilinis cukrus, įpiltas į bet kokį kepimo indą plokščiu dugnu)... Tiek Liutauras, tiek Magdė vienas per kitą rašė visas abėcėlės raides, vienas kitam patarinėjo, smagu buvo žiūrėt... Aišku, neapsėjom be cukraus nuo pirštų laižymo, tai jau kai per daug įsijautė, lentą teko patraukti... :)
Matematika
Po eilinio bandymo susidraugauti su MEP medžiaga, nusprendžiau, kad greičiausiai padėsime ją į šalį – Liutauro ta medžiaga visai netraukia, tad mes, tik orientaciniai pasižiūrėję, ko moko konkreti MEP'o pamoka, imame tiesiog kitas priemones ir jomis vykdome panašias užduotis. Šįkart pasitelkėme kamštukų kolekciją. Daugiau, mažiau, lygu, sekos – žaismingai prasiėjom, nusiraminom ir gyvenam toliau. :)
Po eilinio bandymo susidraugauti su MEP medžiaga, nusprendžiau, kad greičiausiai padėsime ją į šalį – Liutauro ta medžiaga visai netraukia, tad mes, tik orientaciniai pasižiūrėję, ko moko konkreti MEP'o pamoka, imame tiesiog kitas priemones ir jomis vykdome panašias užduotis. Šįkart pasitelkėme kamštukų kolekciją. Daugiau, mažiau, lygu, sekos – žaismingai prasiėjom, nusiraminom ir gyvenam toliau. :)
Draugiškai mokomės sekų. Liutauras vadovauja, Magdė vykdo.
Vaizduojamasis menas. Mikelandželas. Pieta
Kuomet ant kompiuterio ekrano pasirodė Mikelandželo „Pieta“, Liutauras sureagavo nuoširdžiai:
– Mamyte, o kodėl šita teta dėdei triusikus nori numauti?
Griūk iš klumpių, norėdamas kartais atlaikyti vaikų fantazijos vaisius. Susitvardžiusi paaiškinau, kad čia medžiagos klostė ir kad šioje skulptūroje pavaizduota Marija su nuo kryžiaus po mirties nuimtu Kristumi. Na, ir kad apskritai, kas yra pieta...
– Mamyte, o kodėl šita teta dėdei triusikus nori numauti?
Griūk iš klumpių, norėdamas kartais atlaikyti vaikų fantazijos vaisius. Susitvardžiusi paaiškinau, kad čia medžiagos klostė ir kad šioje skulptūroje pavaizduota Marija su nuo kryžiaus po mirties nuimtu Kristumi. Na, ir kad apskritai, kas yra pieta...
Muzika. Bachas
Toliau namuose skamba Bachas. Visi kūriniai iš eilės. Nes man taip gražu, kad negaliu išskirti, kas verta būti išskirta kaip gražiausia jo muzika... :)
Poezija
Bandydama surasti kokių eilėraščių apie medžius, labai nustebau per daug nieko neradusi. Bet mūsų šios savaitės temai labai tiko Aušros Račiukaitytės eilėraščio „Medžiai“ pirmasis posmas:
Medžiai. Jie tarsi žmonės.
Vieni seni, kiti jauni.
Jie kaip ir mes – Kuproti, tiesūs ir kreivi.
Jie tarsi žmonės.
Gražūs, bjaurūs, nepastebimi...
Jie kaip ir mes –
Vieni aukšti, kiti žemi.
O kad jau už lango vis dažniau atsėlina lietus, tai skaitėm bei mokėmės ir labai smagų R. Skučaitės eilėraštį „Lašai“.
Įtariu, ši tema bus aktuali dar ne vieną ateinančią savaitę... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą