Bandydama prisiminti, kokie irzlūs rytai būdavo keliant vaikus į darželį (dar pridurkime pastovų nespėjimą papusryčiauti vis dar miegančiu skrandžiu), suprantu, kokie esame laimingi, galėdami gyventi be bereikalingo streso... Keliaudami savu tempu, besidžiaugdami kiekviena, kažką naujo mums visiems padovanojančia diena...
Beje, mūsų praeitos savaitės lapų laikymo glicerine eksperimentas pasiteisino – penkias dienas laikę lapus glicerino tirpale, o paskui keletą dienų juos dar palaikę sausai, vis tiek turėjom gražius, netrupančius lapus. Lenkiant tiesiog lieka šiokia tokia žymė, bet lūžti nelūžta... Smagu.
Kairėje – glicerino tirpale pabuvę lapai, dešinėje – trapios sausų lapų liekanos..
Biblija
Savaitę pradėjome paprastai – istorija apie tai, kaip Jėzus pamaitina minias, turėdamas dvi žuvis ir penkis kepaliukus duonos. Bandydama iliustruoti šią istoriją, padariau vaikams štai tokį „žaidimą“. Hm... E-hem... Aaa... Nesusidomėjo. Tad kitądien bandžiau iš naujo. Paskaitėme šią istoriją atsivertę Mt 14:14-23, bet klausimų vaikams nekilo, kaip čia taip pasidaugino tas maistas... Kažkaip labiau mums šią savaitę kalba apie Kristaus nukryžiavimą vis užeidavo. Liutauras vis prašė parodyti kokį filmuką šia tema, tai visokius vaikiškus bandėm atkast, žiūrėt. Labai jau jam įstrigo tas prikalimas prie kryžiaus, šono perdūrimas ietimi. Tarsi nujaustų, kokia bus mūsų šios savaitės tema. :)
Susikaupiam ir pagaliau po ilgo laiko grįžtam prie Biblijos citatų dėjimosi į galvą. Tęsiam nuo ten, kur praeitą kartą sustojom. Planas buvo gražus: kasdien – Kol 3:20, neporinėmis – Ps 35:9, porinėmis – Rom 5:6. Deja, nuoseklumo pritrūkau – vos tris dienas iš septynių prisiminiau, kad reikia atverti mūsų citatų dėžutę. Tad yra vietos tobulėjimui...
Savaitės tema. Įrankiai
Kadangi mūsų „Biblijos žodžiai nuo A iki Ž“ pamokų tema šią savaitę buvo „Y – yla“, nutariau tuo pačiu su vaikais pakalbėti apie visokius įrankius. Pradėjome nuo virtuvės. Susirinkome viską, ką radome po ranka, ir darėme tų įrankių apvadų „kolekciją“. Turėjau gražią viziją – savaitės pabaigoje, galvojau, gausis ilga ilga popieriaus juosta su įvairiausių namie esamų įrankių „katalogu“. Deja, mano vizijas nutraukė netikėtai pasibaigęs popieriaus rulonas ir čia prisistatęs Liutauras su kanceliariniu peiliuku, mat jam labai rūpėjo būtent juo papjaustyti. Taip iš mano gražios vizijos liko krūva pripjaustytų Magdės apvedžiotų įrankių skutelių ir keletas nuotraukų atminčiai. :)
Kitądien atidarėme mano „pandoros skrynią“ – mano rankdarbių klodus, ir iš ten ėmėm įrankius, kurie tinkami popieriuje skyles daryti...
Priskyliavom, priskyliavom – ir iš pačių rudens lapų, ir iš popieriaus, o tada buvo linksmoji dalis – apvedėm Liutauro ir Magdės rankas – „medžių kamienus“, sutepėm jas klijais ir užbėrėm visas tas išskyliuotas „atliekas“. Kas neprilipo, nupurtėm, visa kita prispaudėm, ir rezultate turėjom nuostabius rudens medžius... Pabandykite kad ir su paprastu kanceliariniu skylamušiu – su jo išmuštais rutuliukais gausis tikrai ne prasčiau...
Magdei, kaip visada, tokie darbeliai labai patinka, tai ji toliau sau triūsė prie skylėtųjų koliažų.
Tuo tarpu Liutaurui užėjo pjaustymo banga. Prisidėjęs įvairiausių daiktų daiktelių, pjaustė jų formas, kol visą duotą jam popierių supjaustė.
Dar kitą dieną nutariau vaikams pristatyti siuvimo įrankius – adatą su siūlu ir siuvimo mašiną. Lūkesčiai pranoko mane pačią – panašu, kad neįvertinau savo vaikų. Pirmiausiai nustebino Magdė, kuri puikiai susitvarkė su siūlu ir adata (tarsi ne pirmą kartą ja darbuotųsi). Pirma daviau šiaip „pasižaisti“, o kai pamačiau, kad merginai puikiai sekasi, prabadžiau popieriuje širdelės formos skylučių kontūrą ir toliau leidau praktikuotis. Įpusėjus mergina pareiškė, kad pavargo ir nori pailsėti. Galvojau, kad tuo viskas ir baigsis, bet ir čia klydau... Vakare mergina grįžo prie savo darbelio ir sėkmingai jį baigė.
Liutauras gi adata ir siūlu siūti nesusigundė, mat net 5(!) valandas „siuvo“ popieriaus lapus siuvimo mašina. Tiesa, be siūlo – tai nesumažino vaikino entuziazmo. Jei ne netikėtas išėjimas porai valandų į parką susipažinti su Gintare ir jos dukrele Melisa Samanta, turbūt prie siuvamosios būtų praleidęs ir dar daugiau laiko... :)
Jaunojo siuvėjo viražai...
Galiausiai vakare, kai Magdė vėl į rankas pasiėmė savo nebaigtą siuvinį, kad šį užbaigtų, Liutauras irgi panoro pabandyti šį meną. Cha, ir jis mane sugebėjo nustebinti – vos pora pastabėlių, kaip ką daryti, ir reikėjo matyti, kaip vaikinas „užsikabliavo“ – buvo sunku atitraukti nuo darbo, kai atėjo laikas miegot. :)
Magdė „gražina“ savo darbą...
Liutauro darbo vaisiai... Y raidė – tarp jų.
Gana čia mamai skylutes daryti – laikas pačiam.
Obuolys (skylės mano) su langeliu (skylės ir visas siuvinėjimas – Liutauro).
Kitądien, Liutaurui kiek sunegalavus, teko visą dieną praleisti namuose. Bet argi tai bėda, kai po ranka vis dar siuvimo mašina ir adata su siūlu?.. :D Žodžiu, vaikai pranoko mano lūkesčius tiek ilgai negalėdami išsemti šio amato subtilybių. Vakare net siūlą įvėriau, ir su Liutauru išbandėme visus siūlių variantus. Ant popieriaus. Nes taip juk daug smagiau. :)
O paskui nutiko taip, kad vaikams po ranka pasitaikė kažkada sendaikčių turguje pirktas braižybos įrankių rinkinys. O aš pati tai visai pamiršusi jį buvau! :) Žodžiu, įrankių temą pačiupinėjom visai neblogai. Užtvirtinom dar ir stalo žaidimu „Profesijos“, kuriame reikia atrinkti, kokie įrankiai/daiktai kam priklauso...
Skriestuvai – smagiausia rinkinio dalis.
Kreida – irgi įrankis. Piešimo. :)
Žaidžiame „Profesijas“
Beje, bežaidžiant Liutauras pirmą kartą pareiškė, kuo jis nori būti užaugęs. Ogi ūkininku! Paklaustas, kodėl, tiksliai pasakyti negalėjo, bet sakė, kad ūkininkauti turėtų būti smagu. :) Įtariu, dėl to, kad tas ūkininko paveikslėlis žaidime jam mūsų vasarą sodyboje labiausiai primena...
O kad jau savaitės raidė – Y, tai dar vieną įrankį pasidarėm ir išbandėm... :) Tik juo žaidžiančio Liutauro (o ir tėvelio) niekaip nufotografuoti nepavyko – per staigūs buvo jų judesiai mano vargšei telefono kamerai... :)
Gerų įpročių formavimas
Toliau grumiamės su nuoseklumu. Įtariu, kad ne taip greitai jis mums pasiduos. Juk ir pati visą gyvenimą kovoju su ne iki galo užbaigtais darbais. O obuoliai nuo obelų toli juk nekrenta?.. :)
Bendravimas.
Antradienį tradiciškai dūkom LEU žaidimo laboratorijoj. Viskas vyko taip intensyviai, kad aš net telefoną užmiršau išsitraukti bei kadrą kitą padaryti... O intensyvu buvo todėl, kad šį kartą prisijungė teatro kurso studentai, žaismingai ir išradingai užėmę vaikus. Liutaurui ir dar porai kitų penkiamečių berniukų pasisekė turbūt labiausiai, nes su jais vaidmenų žaidimus žaidė studentai vaikinai, kas LEU šiandien turbūt nėra vis dar taip dažna. Žodžiu, vaikams buvo smagu padūkt, mamoms ir dėstytojoms – ramiai arbatos pagerti, obuolių pyragu pasmaguriauti, apie naujas švietimo perspektyvas po rinkimų pasiplepėti... :)
O kur dar gėris po laboratorijos – prie autobusų stotelės vėl lapuose padūkti, ant kalnelio užlipti, Tuskulėnų rimties parko skulptūrą apžiūrėti, balandžius palesinti (čia svarbiausia dalis)...
Gamta. Išvykos. Tvenkinio stebėjimas
Perskaičiusi savaitės temą buvau belinkusi pasiduoti – tokiu žvarbiu oru norėjosi tik šiltai sėdėti namie ir visus pasaulio tvenkinius palikti jiems patiems. Tačiau pagalvojusi, kad žiemą gal dar sunkiau bus iš šiltų namų išsikrapštyti, trečiadienį susikaupiau ir išsivežiau vaikus autobusu (tėtis vis dar automobiliu į sodybą išlekia kasryt darbų pasibaigti prieš žiemą) į Markučius. Autobusu važiuoti – didžiausia atrakcija, tad nušovėm du zuikius. Markučiai man apskritai yra ta vieta, į kurią bent kartą rudenį tiesiog privalu nuvažiuoti. Kažkokia stebuklinga man ji su visais tais tvenkiniais, galybe ąžuolų, klevų ir ta Puškino vasarviete... Taigi apsilankėme. Dar vieną porciją gilių prisirinkome, alkaną ančių pulką riestainėliais pavaišinome, pakrančių augalus apžiūrėjome, vandens lygį abiejuose tvenkiniuose „išmatavome“, latakų, „užsnigtų“ lapais, labirintą apėjome ir atgal į autobuso stotelę grįžome. Puiki savaitės išvyka, po kurios grįžus taip gera šiltos gilių kavos su vaikais išgerti.
Stebim pakrančių žoles – radom viksvų, švendrių ir meldų ir plūdenų.
Daugiau nelabai ką pastebėjom.
Patraukėme tolesnio tvenkinio link. Čia radome nepaprastai smagią užakusią kūdrą su daugybe nenuskabytų švendrų – po ją tiesiog galėjai vaikščioti, nes dugnas buvo visai sausas, pilnas augmenijos ir keleto tokių pat smalsučių kaip ir mes.Daugiau nelabai ką pastebėjom.
Mano nuostabai, tuo mūsų tvenkinių stebėjimas nesibaigė. Šeštadienio popietę vaikai vėl įsikibo į rankovę, prašydamiesi į kokį parką ištrūkti. Taip vakarėjant mes atsidūrėme Ozo parke, kurį Liutauras puikiai pažįsta iš praeito rudens, kuomet buvom prisirinkę švendrų (kuriuos, aišku, kaip ir daugelis, klaidingai vadiname meldais) burbuolių. Taigi vos išlipęs iš automobilio, Liutauras nuskuodė į pakrantę. Tačiau ne mes pirmi čia tokie gudrūs – burbuolės prie kranto visos buvo nuskabytos kitų smalsių tyrinėtojų... :)
Namo grįžom ne tik labai linksmai praleidę laiką, bet ir apkibę pūkais, pasimaudę vakarinės saulės spinduliuose, su trofėjais rankose – švendrų burbuolėmis ir čia aptiktų putinų uogomis. Uch, gera buvo medžioklė.. :)
Trofėjus...
Gal kam šokoladinių ledų? :)
Švendrų jūroje...
Vos palietus tokį sėklas pilnai subrandinųsį švendrą, jo pūkai
tarsi kokie gyvi besirangantys vikšrai imdavo tiesiog virsti lauk.
Kibo jie visur – ir prie rūbų, ir prie išsižiojusios burnos, nosies...
Visiems mums tai buvo nuostabi atrakcija, kurią norėjosi kartoti ir kartoti... :)
Kibo jie visur – ir prie rūbų, ir prie išsižiojusios burnos, nosies...
Visiems mums tai buvo nuostabi atrakcija, kurią norėjosi kartoti ir kartoti... :)
Skriskit, pūkeliai, skriskit...
Vakarinės saulės palytėti...
Telefono kamera nebesufokusuoja vakaro žaros... Ech...
Vaikams taip patiko, kad nutarėme ir sekmadienį išlįsti lauk – pagaliau aplankėme mano tiek mintyse išnešiotą Pūčkorių pažintinį taką. Labai visiems patiko ši vieta, kurią pirmą kartą atradau prieš maždaug penkiolika metų ir nuo to laiko nebuvau buvusi ten. Nors atodanga iš apačios lygiai tokia pat graži, apačioje viskas ganėtinai pasikeitę. Nebėra tų neperžengiamų bruzgynų prie patrankų liejyklos (kurioje buvo liejami ir varpai bažnyčioms) liekanų, takeliai gražiai sutvarkyti, rodyklės sudėliotos, naujų pastatų pridygę, nekalbant jau apie atsinaujinusią Belmonto užtvanką... Dar kartą sustojome važiuodami atgal prie pačios atodangos, vaikai vėl smagiai prasilėkė -niolika kartų pirmyn atgal pandusais, taip užbaigdami gryno oro pripildytą savaitę. :)
Patrankų liejyklos (pūškarnios) liekanos
Senąjame Pūčkorių sode sutikome ir meilų (pasak Liutauro) arkliuką.
Pradžiugino mus ir čia pat į dangų pakilęs debesis oro balionų...
Na ir, aišku, užvankos krioklio purslai... Kaip gi be paspoksojimo į juos :)
Vakarėja...
Žaisti lauke jau vėsoka, bet kai tik galime, nors kartą per dieną stengiamės kad ir trumpam ištrūkti į lauką. Kad ir iki artimiausio parko, artimiausios žaidimų aikštelės.
Antakalnio Šilas – mėgstamiausia mūsų pasivaikščiojimų vieta.
Aikštelė prie Neries.
Sapiegų parke visada smagu užsilipti ant treniruoklių.
Namie gi tuo tarpu šią savaitę labai ant bangos buvo dėlionės. Abu vaikai, matau, kiek patobulėję šioje srityje: Magdė savarankiškai įveikia dėliones iš 9 dalių, dar šiek tiek reikia pagalbos dedant didesnes (iš didesnių turim 24 ir 36 dalių), bet irgi jau pradeda gaudytis neblogai, kas prie ko. Tuo tarpu Liutaurui pats tas – 50-60 dalių dėlionės. Visas mažesnes sudeda be didesnių pastangų – smagu matyt.
Pabodus dėlionėms, visada smagu susiręsti kokį namelį. Kad ir iš skėčių bei paklodės... Atsinešti ten visokių „pakramtukų“ ir kalbėtis su sese apie gyvenimą... :)
Arba imti ir kokį rimtesnį inžinerinį statinį suręsti... Pvz., iš kaladėlių ir kitų pasitaikiusių stogams tinkamų medžiagų. :)
Mokomės skaityti
Pagaliau susitvarkiau visus iš Eglės pasiskolinto J. Danilavičiaus „Zylutės“ pradžiamokslio nusiskanuotus failus, tad turėjome progą tęsti mokymąsi skaityti. Bandau suvokti, kiek Liutauras pagauna esmę, o kiek tiesiog įsiminęs atkartoja, kas parašyta viename ar kitame puslapyje. Kita vertus, leidžiu viskam tekėti sava vaga, nes anksčiau ar vėliau, tikiu, ims ir susives viskas į krūvą. Nes paklausus, kokie yra viename ar kitame žodyje skiemenys (iš tų paprastųjų, žinoma – MA, LA, AS, SA), paprastai pasako, ir į krūvą sudeda – „perskaito“. Bet jei tik kokį naują skiemenį bandai prijungt, iš karto prasideda: „nežinau“, „nenoriu“ ir pan, arba savos interpretacijos, kaip antai, jei pradžia – LA, iš karto išberia: „LA-BAS“. :) O kai pasiūlau, kad pažiūrėtų atidžiau, tuomet mūsų pamoka paprastai baigiasi... :) Na, kaip ten bebūtų, šios savaitės užduotį įveikėm, prisikasėm iki 9-ojo puslapio, o kaip bus toliau, gyvenimas parodys. :) Nėra kur skubėti.
Literatūra
Paskaičiau kurį čia kartą apie Eglės pasiimtą iš bibliotekos Eric Carle knygelę „Labai alkanas vikšrelis“, pasikrapščiau tąsyk galvą, mąstydama, kad aj, gal kaip nors ir be jos išgyvensim, o čia, žiū, ateinu į Žaidimo laboratoriją ir matau – guli ta knygelė sau lentynoj... Che. Paėmėm su vaikais, dusyk perskaitėm, viską, ką vikšrelis suvalgė, suskaičiavom – patiko. Gražiai išleista, malonu skaityt. Bet paklausus vaikų, ar nori ją pasiskolinti ir parsinešti namo, atsakė, kad ne, jau perskaitė. Suprask, mama, jau drugeliai mums aiškūs, mes ne kokie asfalto vaikai, kurie nežino, kaip vikšrelis drugeliu virsta... :)
Prisiminėm tuo pačiu ir namų bibliotekos turimą turtą. Vaikams visada labai patinkanti IKEA'joj pirkta „Briedis karalius“ su įvairių gyvūnų ekskrementais priešlapiuose. Visuomet turi pasisekimą. Ir iliustracijos, ir pati istorija. Nors aš labai atsargiai žiūriu į visokių tokių prekybos centrų leidžiamą literatūrą, bet ši knyga kaip ir praėjo „cenzūrą“. :)
Taip pat į areną grįžo mūsų mėgiama ir ne pirmus metus vis paskaitoma Jujja Wieslander knyga „Mamulė Mū ir varna“. Varnos ir Karvės pokalbiai (aišku, skaitomi su atitinkama intonacija) vaikus tiesiog nuginkluoja... Tad vėl skaitėm, prisiminėm, juokėmės. Plius labai aktualus Liutaurui buvo Karvės mokymasis važiuoti dviračiu – atrado vaikinas paralelių su savimi... :)
Bandėm prisijaukinti ir P. Mašioto „Mano dovanėlės“ istorijas. Pagaliau pagavau kampą. Tai čia aš. Vaikai kol kas per daug nesusidomėjo, bet bandysiu tęsti. Nes juk kaip čia man anksčiau nesusišvietė, kad tokios trumpos istorijos yra tiesiog tobulos vaikų atpasakojimo įgūdžiams vystyti... Taigi antrinu Eglei – ši knyga tikrai verta būti „gyvųjų knygų“ sąraše...
Dailyraštis
Nors metodiškai Y raidė dar galėtų palaukti, visgi surizikavau duoti ją parašyti vaikams. Magdė tik vedžiojo, Liutauras bandė ir pats parašyti. Savarankiškai kol kas sunkokai sekėsi šią raidę įveikti, taigi po kurio laiko reikės dar pasipraktikuoti. Tiesa, mūsų turėtose pratybose neradome Y raidės... Labai nustebau... Visa laimė, turėjome kitas pratybas, tad atsispausdinome puslapį su Y raide iš ten.
Nors metodiškai Y raidė dar galėtų palaukti, visgi surizikavau duoti ją parašyti vaikams. Magdė tik vedžiojo, Liutauras bandė ir pats parašyti. Savarankiškai kol kas sunkokai sekėsi šią raidę įveikti, taigi po kurio laiko reikės dar pasipraktikuoti. Tiesa, mūsų turėtose pratybose neradome Y raidės... Labai nustebau... Visa laimė, turėjome kitas pratybas, tad atsispausdinome puslapį su Y raide iš ten.
Vedžioti – smagu ir nesudėtinga...
Rašyti savarankiškai – didesnis iššūkis... :)
Matematika
Kaip koks studentas, matematiką vis atkeliu savaitės pabaigai. Tai jei lieka jai laiko, tai lieka. O jei ne, tai taip ir praslystam... Bet ėmėm šįkart, susiėmėm, pasekėm Eglės (ką mes be jos darytume?..) pavyzdžiu – imti ir detaliau susidėlioti visos savaitės planą – labai pasiteisino. Nes jei plane neįsirašai sau, kad va, turi padaryti tą ar aną, tai ima, pasimeta, pasimiršta, ir viskas. O dabar, kadangi buvau pasiplanavus MEP'o 6-ąją pamoką, tai va, ėmėm, prisėdom, o vienu ypu dar ir 7-tą pamoką įveikėm. Kol kas nesudėtinga.
Prie interaktyvių skaitliukų Liutauro padirbėti tam kartui nepavyko prikalbėti. Tegu – padaro pertrauką, gal grįš susidomėjimas. Dabar kol kas tik matematinius veiksmus patinka atlikinėti man lankstant pirštus. Tiesa, Magdė savo ruožtu taip pat pažindinosi su skaičiais – dėliojo skaičių dėlionę, vardijo man skaičius, kuriuos pažįsta.
Vaizduojamasis menas. Mikelandželas. Dovydas.
Nors Šarlotė Meison daugiausiai kalba apie tapybos darbų nagrinėjimą, man kažkap norėjosi vaikams pristatyti ne tik Mikelandželo tapybą, bet ir skulptūrą, be kurios šio menininko gyvenimą būtų sunku įsivaizduoti, ypač žinant, kaip jie kartu su Leonardu Da Vinčiu nuolat ginčijosi, kuri meno rūšis yra aukštesnė – tapyba ar skulptūra... :) Taigi – tebūnie maža pažintis su „Dovydu“. Juo labiau, kad vaikai puikiai žino, kas tas Dovydas buvo.
Tuo pačiu pasižiūrėjom ir kaip kalamos marmuro skulptūros. Kažkada teko žiūrėti dokumentinį filmą apie paties Dovydo skulptūros istoriją, bet šįsyk niekaip nepavyko rasti to video...
Muzika. J. S. Bachas
Lengviau atsikvėpiau, kad pakeitėm kompozitorių. Nežinau, kodėl, bet man Mocartas nepaprastai greitai nusibosta – negaliu per ilgai jo klausytis. Tad Bachas pakaitai bent jau man buvo labai laiku. Mėgstu jo muziką. Klausėmės nemažai. Po porą trejetą valandų per dieną fone sukom įvairius kūrinius.
Galiausiai penktadienį Liutauras nokautavo mane, pagaudamas savo pačios išsiblaškyme. Bekepdama obuolių pyragą, įjungsiu – galvoju – pasiklausyti J. S. Bacho kūrinių. Mintys skrajojo kažkur kitur, greitai susiradau youtub'e įrašą, įjungiau groti ir toliau maišiau tešlą. Besiklausydama muzikos kažkaip pagavau save galvojančią, kad šis kurinys savo stilistika visai nebūdingas Bachui ir buvau linkusi netrukusi prieiti prie kompiuterio bei pasitikslinti, kas tai per kūrinys. Tačiau mane aplenkė Liutauras:
– Mamyte, čia Mocartas?
– Ne, čia Bachas.
– Ne, mamyte, čia ne Bachas, čia Mozartas!
– ??? – nuskubėjau prie kompiuterio.
– Čia tikrai Mocartas, mes jau esame klausę jo šito kūrinio – patikino mano pirmagimis. O aš, priėjusi prie kompiuterio iš tiesų išvydau per klaidą paleidusi ne J.S. Bacho, o V. A. Mocarto kūrinį! Štai taip mane nuo paklydimo saugo budrios vaikų ausys... :)
Muzika. Grojam.
Liutauro pėdom užsimanė eiti ir Magdė. Aišku, labai vangiai, bet kad jau jai įdomu, tai tebūnie. Tad pakaitom abu pešėsi, kuris ką gros...
Kitądien sekėsi geriau – Liutaurui vėl sukilo azartas mokytis. Su viena nata ir paprastu ritmu susitvarko tikrai neblogai. Daugumą natų sugroja tvarkingai laiku. Tačiau padirbėti su dviem natom jau reikia skatinti... Na, po truputį, po truputį kaip nors. Nes teoriškai supranta, kur penklinėje ir klaviatūroje yra Do ir Re, tad panašu, jog tiesiog reikia lavinti rankos-akies koordinacijos įgūdžius.
Poezija
Sunkiai kažkaip mes su poezija draugaujam. Panašu, kad reikės atskirai detaliau į grafiką įtraukti, nes kitaip nieko nebus... :) Tespėjom porąkart perskaityti K. Kubilinsko eilėraštį „Spalis“:
Vėlai saulutė kėlės
Ir leidosi anksčiau.
Atėjo rudenėlis,
O aš ir nemačiau...
Atsikeliu iš ryto,
Žiūriu – šalna jau čia!
Kad niekas nematytų,
Ji vaikščioja nakčia.
Tokia mūsų savaitė. Įkvepiame, iškvepiame ir su džiaugsmu keliaujame toliau. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą