Ruduo įsibėgėja. Oras šąla, gena vidun, versdamas aukštyn kojom nusistovėjusią rutiną. Kažkaip vis dar gyvenam varomi kažkokios vasariškos inercijos – negaliu patikėti, kad jau pusė rudens prabėgo... O dar sako, kad vasaros greit prabėga. Tai kad visas laikas greitai lekia! Ir tik sudėliojus viską, kas per savaitę įvyko, supranti, kad vis tik ne tuščiai tos dienos eina...
Biblija
Biblija
Susipažinome su istorija, kaip Jėzus numalšina audringą jūrą. Skaitėme Mk 4:37-41. Tuo pačiu gėrėjomės Rembrandt'o paveikslu „Audra Galilėjos jūroje“.
Na, o savaitės viduryje, sekdami savo Biblijos raidžių pamokomis, kol už lango buvo dargana, šiltai nutūpę namuose kalbėjomės apie įstatymą, karalius (ir neišvengiamai apie karalienes), karalystes, apie tai, ką gi tie karaliai daro, kam jie reikalingi, kam reikalingas įstatymas. Supratusi, kad tiesiog pasisodinti vaikus ramiai ant sofos tam, kad kažką jiems galėčiau papasakoti, yra daugiau nei utopija, iš karto pasiruošiau taktinių manevrų seriją. Pirmiausiai, radusi D. Dubinienės knygelėjė „Aš augu“ Gedimino pilies išklotinę, tuojau nusiskanavau, atspausdinau keletą egzempliorių ir pasiūliau vaikams tas pilis nuspalvinti bei suklijuoti. Liutauras tradiciškai atsisakė. Jau įvaldžiusi tokią jo taktiką, net nesureagavau. Abi su Magde atsisėdę ėmėm spalvinti. Nuspalvinom, iškirpom, suklijavom. Tada jau Liutauras, užmatęs, kas gavosi, irgi prisistatė:
– Mamyte, ir aš noriu pilies...
Žodžiu, finale vaikinui taip patiko, kad dar du egzempliorius paprašė atspausdinti... Cha... O man gerai – kol jis spalvino, aš turėjau puikią progą su jais dviem apie viską pakalbėti: kam tas pilis statydavo, kaip jose karaliai gyvendavo, kaip šalis valdydavo.
Na, o kad jau apie karalius kalbėjom, tuoj ir pačius karalius suskubom pasidaryti. Radau juos štai čia. Vaikai irgi užskaitė. Nors Liutauras nespalvino (nes labiau jam pilis patiko), bet mudvi su Magde smagiai laiką praleidome.
O kad jau karaliai buvo su karūnomis ir skeptrais, tai ir mums patiems tokių, žinoma, reikėjo... Šita dalis buvo lengviausia ir smagiausia. Magdei lipdukais ją puošti taip patiko, kad praktiškai tuščios vietos neliko ant jos karūnos... :D
Savaitės pabaigoje apibendrinome: „...jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje“ (Rom 6:14). Pasigaminom „malonės žiūronus“, pro kuriuos ir Dievas šiandien į mus žiūri, vertindamas mūsų elgesį ir...
...nuėjom visi draugiškai pabalsuot – pačiu laiku į įstatymo ir valdžios temą...
Na, o savaitės viduryje, sekdami savo Biblijos raidžių pamokomis, kol už lango buvo dargana, šiltai nutūpę namuose kalbėjomės apie įstatymą, karalius (ir neišvengiamai apie karalienes), karalystes, apie tai, ką gi tie karaliai daro, kam jie reikalingi, kam reikalingas įstatymas. Supratusi, kad tiesiog pasisodinti vaikus ramiai ant sofos tam, kad kažką jiems galėčiau papasakoti, yra daugiau nei utopija, iš karto pasiruošiau taktinių manevrų seriją. Pirmiausiai, radusi D. Dubinienės knygelėjė „Aš augu“ Gedimino pilies išklotinę, tuojau nusiskanavau, atspausdinau keletą egzempliorių ir pasiūliau vaikams tas pilis nuspalvinti bei suklijuoti. Liutauras tradiciškai atsisakė. Jau įvaldžiusi tokią jo taktiką, net nesureagavau. Abi su Magde atsisėdę ėmėm spalvinti. Nuspalvinom, iškirpom, suklijavom. Tada jau Liutauras, užmatęs, kas gavosi, irgi prisistatė:
– Mamyte, ir aš noriu pilies...
Žodžiu, finale vaikinui taip patiko, kad dar du egzempliorius paprašė atspausdinti... Cha... O man gerai – kol jis spalvino, aš turėjau puikią progą su jais dviem apie viską pakalbėti: kam tas pilis statydavo, kaip jose karaliai gyvendavo, kaip šalis valdydavo.
Na, o kad jau apie karalius kalbėjom, tuoj ir pačius karalius suskubom pasidaryti. Radau juos štai čia. Vaikai irgi užskaitė. Nors Liutauras nespalvino (nes labiau jam pilis patiko), bet mudvi su Magde smagiai laiką praleidome.
O kad jau karaliai buvo su karūnomis ir skeptrais, tai ir mums patiems tokių, žinoma, reikėjo... Šita dalis buvo lengviausia ir smagiausia. Magdei lipdukais ją puošti taip patiko, kad praktiškai tuščios vietos neliko ant jos karūnos... :D
Fotoaparatas mano laukia jam palankios progos, kad būtų nuvežtas į taisyklą,
tai tam kartui vis dar kamuojamės su nenuspėjama
telefono kamera ir blykste... Na bet – prisiminimui esmė aiški... :)
tai tam kartui vis dar kamuojamės su nenuspėjama
telefono kamera ir blykste... Na bet – prisiminimui esmė aiški... :)
Savaitės pabaigoje apibendrinome: „...jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje“ (Rom 6:14). Pasigaminom „malonės žiūronus“, pro kuriuos ir Dievas šiandien į mus žiūri, vertindamas mūsų elgesį ir...
...nuėjom visi draugiškai pabalsuot – pačiu laiku į įstatymo ir valdžios temą...
Gerų įpročių formavimas.
Nuoseklumas. Bandom, bandom prisijaukinti. Nėra taip paprasta, ypač man pačiai sugaudyti galus, bet judam, judam, stengiamės, stengiamės... :)
Gamta. Rudeniniai lapai
Pirmadienį iškeliavome patikrinti „Saulutės“ bibliotekos. Iš anksto bandžiau susitarti, kad vaikai galės išsirinkti patys tik po porą knygelių, bet realiai gavosi taip, kad aš parinkau 6, o likusias keturias išsirinko... Magdė. Liutauras pasitenkino knygelių pavartymu.
Na, o paskui teko eiti per lapais nuklotus takus, pieveles, galiausiai aptikom nuostabaus grožio vijoklį, lipantį devynaukščio namo siena...
Kitądien, grįžtant iš Žaidimo laboratorjos, apie kurią – vėliau, akylios Liutauro akys pastebėjo nukritusią gilę.
– Mamyte, pasirinkime kavai! – Tuoj pasiūlė.
Galvodama, kad jo pamatyta gilė tėra viena atsitiktinė čia iš kažkur atkeliavusi, jau norėjau sukti kalbą kur nors kitur, bet staiga pamačiau, kad mums po kojomis pilna tų gilių. Ir ne bet kokių, o įspūdingai gražių, didelių, nesukirmijusių. Puolėm rinkti. Nes paskutinį kartą gražių gilių teturėjom progą pasirinkti gimus Magdei, 2013-ųjų rudenį. Du metus iš eilės paskui niekur neradome, kur jų pasirinkti, ir štai dabar – he he he! Laimei turėjau maišelį, kurio gerą pusę prisirinkome, o grįžę namo plovėme, džiovinome, lukštenome, malėmė, kepinome, galiausiai vakare mėgavomės taip mūsų visų mėgiamu gėrimu – gilių kava.
Taip pat tądien smagiai dūkome rudeninių lapų krūvose, lesinom trupintais sausainiais būrį balandžių, rinkome įvairiaspalvius lapus, iš kurių vakare darėm rudeninius portretus.
Darsyk pasirinkę įvairiaspalvių lapų, traukėm namo. O kitądien kalbėjome apie rudens spalvas. Štai kokią paletę sudėliojom. Nuo sodriausių bordo iki švelniausių žalsvų atspalvių.
Galiausiai lapų temą baigėm eksperimentu, kurio rezultatą matysime tik kitą savaitę, na bet svarbiausią dalį atlikom: merkėm lapus į glicerino tirpalą (1 dalis glicerino + 2 dalys karšto vandens), kuriame jie kiurksos apie savaitę. Šalia tokius pat lapus laikysime sausame inde ir žiūrėsime, kuo visa tai baigsis.
O paskui – tiesiog gerai padūkt...
Trečiadienis buvo nepaprastai šaltas ir vėjuotas. Visgi turėjome nuvažiuoti į sodybą, nes buvo užsilikusių nesutvarkytų smulkmenų. Derlių – galų gale – nusiimti reikėjo... Magdė, vis dar pradžioje taip geidusi vilkėti suknelę trumpomis rankovėmis, galiausiai turėjo pasiduoti – ir jai jau pasidarė vėsoka. Ta proga vaikai susikūrė laužą, paskui gi slėpėsi namelyje, ieškodami, kuo užsiimti, kol aš morkas ir burokus roviau. Vakarop visi išvažiavome trumpam pas Eglę pasišildyti ir gilių kava pavaišinti. Nors ir trumpai, bet labai jaukiai pasibuvome, dar vaikams eksperimentą apie sudegantį orą parodėme – žodžiu, turiningai laiką praleidome.
Na, o paskui teko eiti per lapais nuklotus takus, pieveles, galiausiai aptikom nuostabaus grožio vijoklį, lipantį devynaukščio namo siena...
Kitądien, grįžtant iš Žaidimo laboratorjos, apie kurią – vėliau, akylios Liutauro akys pastebėjo nukritusią gilę.
– Mamyte, pasirinkime kavai! – Tuoj pasiūlė.
Galvodama, kad jo pamatyta gilė tėra viena atsitiktinė čia iš kažkur atkeliavusi, jau norėjau sukti kalbą kur nors kitur, bet staiga pamačiau, kad mums po kojomis pilna tų gilių. Ir ne bet kokių, o įspūdingai gražių, didelių, nesukirmijusių. Puolėm rinkti. Nes paskutinį kartą gražių gilių teturėjom progą pasirinkti gimus Magdei, 2013-ųjų rudenį. Du metus iš eilės paskui niekur neradome, kur jų pasirinkti, ir štai dabar – he he he! Laimei turėjau maišelį, kurio gerą pusę prisirinkome, o grįžę namo plovėme, džiovinome, lukštenome, malėmė, kepinome, galiausiai vakare mėgavomės taip mūsų visų mėgiamu gėrimu – gilių kava.
Taip pat tądien smagiai dūkome rudeninių lapų krūvose, lesinom trupintais sausainiais būrį balandžių, rinkome įvairiaspalvius lapus, iš kurių vakare darėm rudeninius portretus.
Liutauro menas – vėjo sutaršytas išdaigininko portretas.
Magdės rudeniniai portretai.
Magdei taip patiko klijuoti tuos lapus, kad vieną portretą padariusi norėjo dar. Tik dabar pati bandė piešti eskizą, o kai šis gavosi kiek paplokščias, pasiūliau jį paversti portretu iš profilio.
Kitądien, kai oras po darganos kiek prasiblaivė, vaikai išsitempė mane vėl balandžių lesinti. Ir nors, kaip tyčia, tų balandžių radome vos visus du, vis tiek labai jau jiems patiko šis procesas... :)
Juo labiau, kad taip smagu, kai atgal namolio eidamas gali palavinti savo koordinaciją ant siauros šaligatvio atbrailos.
Darsyk pasirinkę įvairiaspalvių lapų, traukėm namo. O kitądien kalbėjome apie rudens spalvas. Štai kokią paletę sudėliojom. Nuo sodriausių bordo iki švelniausių žalsvų atspalvių.
Tuomet ėmėm šios rudens paletės dažų, šlapius akvarelinio popieriaus lapus ir ant mano nupieštos lapų kompozicijos liejom Matui su Sofijai rudeninius piešinius „atvirutes“– savaitgalį laukė dvigubas gimtadienis Eglės namuose...
Magdės „Ruduo“
Liutauro „Ruduo“
Bendravimas. Žaidimai.
Pirmadienį aplankę biblioteką, po jos, be abejo, užsukome ir į greta esančią vaikų žaidimo aikštelę. Magdė pagaliau išdrįso pati be pagalbos nučiuožti nuo čiužyklos. Pirma nuo mažesnės, paskui ir nuo didesnės. Tai džiaugsmo buvo pilnos kelnės!!! Liutauras, įvertinęs sesės progresą, liepė jai dabar mokytis pačiai supynėmis suptis – visai pamiršęs, kad ir pats vos šią vasarą to išmoko... :)
Tuo tarpu Liutauras žaidė konditerį – kepė sausainius-žuveles, barstė jas „cukrumi“ ir „šokoladu“.
Antradieniais atnaujinome savo žaidimus LEU žaidimo laboratorijoje. Dalyvaujame čia jau ketvirti metai, tad ko tikėtis maždaug jau žinome. Kita vertus, kiekvienais metais smagu pasitikrinti, kaip pasikeitė, išaugo čia susirinkę vakai. Tiek savi, tiek ir kiti...
Šįkart iš karto pasimatė vasaros patirtis – Liutauras tuoj įsitraukė į žaidimus su Magde, smagiai, su didžiuliu entuziazmu aptarnavo „kavinės“ lankytojus, paskui kėlė ir gesino su Davidu ir Augustu vaikų namelyje kilusį „gaisrą“, galiausiai statė su Giedre ir čia susibūrusiais vaikais namą.
Būtinai reikėjo stogo, tad iš didelės kartono dėžės buvo padarytas ir toks. O jau pastačius namą galima buvo ir puotą jame iškelt... :)
Tuo tarpu Liutauras žaidė konditerį – kepė sausainius-žuveles, barstė jas „cukrumi“ ir „šokoladu“.
Antradieniais atnaujinome savo žaidimus LEU žaidimo laboratorijoje. Dalyvaujame čia jau ketvirti metai, tad ko tikėtis maždaug jau žinome. Kita vertus, kiekvienais metais smagu pasitikrinti, kaip pasikeitė, išaugo čia susirinkę vakai. Tiek savi, tiek ir kiti...
Šįkart iš karto pasimatė vasaros patirtis – Liutauras tuoj įsitraukė į žaidimus su Magde, smagiai, su didžiuliu entuziazmu aptarnavo „kavinės“ lankytojus, paskui kėlė ir gesino su Davidu ir Augustu vaikų namelyje kilusį „gaisrą“, galiausiai statė su Giedre ir čia susibūrusiais vaikais namą.
Būtinai reikėjo stogo, tad iš didelės kartono dėžės buvo padarytas ir toks. O jau pastačius namą galima buvo ir puotą jame iškelt... :)
O paskui – tiesiog gerai padūkt...
Trečiadienis buvo nepaprastai šaltas ir vėjuotas. Visgi turėjome nuvažiuoti į sodybą, nes buvo užsilikusių nesutvarkytų smulkmenų. Derlių – galų gale – nusiimti reikėjo... Magdė, vis dar pradžioje taip geidusi vilkėti suknelę trumpomis rankovėmis, galiausiai turėjo pasiduoti – ir jai jau pasidarė vėsoka. Ta proga vaikai susikūrė laužą, paskui gi slėpėsi namelyje, ieškodami, kuo užsiimti, kol aš morkas ir burokus roviau. Vakarop visi išvažiavome trumpam pas Eglę pasišildyti ir gilių kava pavaišinti. Nors ir trumpai, bet labai jaukiai pasibuvome, dar vaikams eksperimentą apie sudegantį orą parodėme – žodžiu, turiningai laiką praleidome.
Laužas, vos pagavęs degtuko liepsną, įsidegė akimirksniu.
Mažasis architektas lavina braižymo įgūdžius.
Maži cheminiai stebuklai. Kodėl užgeso žvakė? Kodėl vanduo iš lėkštės pakilo į stiklinę?..
Ketvirtadienis buvo ilgaaaa dienaaaaa namuose. Už lango lyja, šalta, tad tenka prisigalvoti visko, ko tik netingi. Tai vaikai ir galvojo: ir savo indus „plovė“, ir keksiukus iš kaštonų kepė, ir su pačiais kaštonais žaidė, ir namelyje, pastatytame iš kėdžių, savo paslaptimis dalinosi, galiausiai – gilę vazonėlyje pasodino.
Darganotą penktadienį irgi likome namuose, tad žaidimų netrūko. Ir dėlionės buvo prisimintos, ir gimnastikos gumos, ir Magdės lova ant ratų virto mašina-laivu – išradingumui niekada nėra ribų.
O dar, žiū, netikėtai mus aplankė Linos šeimyna su Motiejum ir Jonu – buvo puikus ilgo penktadienio paįvairinimas.
Na, o šeštadienį mūsų laukė Sofijos ir Mato gimtadienis su nuostabiai paruoštu stalu, smagiais žaidimais ir puikia nuotaika. Plojam atsistoję Eglei už išradingumą ir entuziazmą.
Mažos ir didelės rankelės pasistengė, kad būtų jauku.
Liutaurui nepaprastai patikęs žaidimas „Atspėk, koks daiktas po skraiste“.
Ne mažiau emocijų kėlė ir „Jūroje miegančių bei šokančių žuvelių“ žaidimas.
Išvykos
Savaitės viduryje orui subjurus mes ir vėl likome neaplankę Pūčkorių pažintinio tako. Na, nepabėgs jis niekur. Sulauks ir jis savo eilės.
Literatūra
Iš Bibliotekos pasiėmėm porą Prano Mašioto knygelių. „Sparnuočius“ užskaitėm. Tuo tarpu „Mano dovanėlę“ man pačiai kažkaip reikia pervirškinti. Neįsijaučiau dar į tas trumpas istorijas – tarsi per trumpos ir be pabaigos jos man kol kas... Pakartotinai (jau trečią kartą) vaikai išsireikalavo ir Ayano Imai „Batuoto katino“ – patinka mums jis visiems kažkaip labai. :) Visų po truputį skaitaliojom, vartaliojom, mėgavomės. Na ir, šiaip ne taip iriamės per „Namelį prerijose“... Įveikėm dar porą skyrių, persiritom per knygos pusę, bet vaikų entuziazmas vėsta, tad nežinau, nežinau, ar įveiksim visą...
Dailyraštis
Kad ir mažas žingsnelis į priekį vis tiek yra į priekį – taip guodžiuosi kas kartą, kai Liutauras bando išvengti raidžių rašymo. Na, labai blogai nėra, nes pakankamai greitai susitariame, tačiau tai nėra ta veikla, kuri jam būtų pati smagiausia. Taigi šįkart paprastai, bet aiškiai – I raidė. Su pavedžiojimu viskas tvarkoj – netrūksta nei kruopštumo, nei susikaupimo. O štai kur reikia pačiam rašyti, jau reikia daugiau pastangų, bet džiaugiuosi, kad dėmesį vaikinas išlaikė, užduotį įvykdė ir pats liko savo darbu patenkintas. Magdė gi kol kas tik žaidžia pavienes raides vedžiodama. Tegu mėgaujasi laisve kol turi tam laiko... :)
Matematika
MEP'o mums prisijaukinti kol kas nepavyko. Nežinau, ar tik man taip atrodo, bet pirmosios pamokos penkiamečiui tikrai per paprastos. Man bemąstant, ką čia vaikams pasiūlius, Liutauras pats pasiprašė „to žaidimo, kur reikia skaičiuoti“ (suprask, to, kurį praeitą savaitę jam norėjau įsiūlyti). Che che... Taip mes darganotą penktadienio rytą praleidome kartu lovoje skaičiuodami. Tiek skaitliukais, tiek mygtukais (į pagalbą pasitelkus pirštus). Skaičiavome ir atlikinėjome sudėties bei atimties veiksmus iki 5.
Dailė. Menininkai
Mikelandželas. Adomo sutvėrimas. Kadangi šį paveikslą ant kompiuterio ekrano uždėjau vos paskutinę praeitos savaitės dieną, tai ir visą šią savaitę žavėjomės juo. Na, o supratusi, kad namuose neturiu meno šedevrų reprodukcijų po ranka, ateičiai užsisakiau iš Amazon'o didžiulį Meno istorijos albumą. Semsimės įkvėpimo, nagrinėsimės.
Mikelandželas. Adomo sutvėrimas. Kadangi šį paveikslą ant kompiuterio ekrano uždėjau vos paskutinę praeitos savaitės dieną, tai ir visą šią savaitę žavėjomės juo. Na, o supratusi, kad namuose neturiu meno šedevrų reprodukcijų po ranka, ateičiai užsisakiau iš Amazon'o didžiulį Meno istorijos albumą. Semsimės įkvėpimo, nagrinėsimės.
Muzika. Kompozitoriai
Mocartas. Operos „Figaro vedybos“ uvertiūra, „Turkų maršas“ (sonata fortepijonui Nr 11). Tiesą pasakius, man jau Mocartas nusibodo. Jau norisi keisti plokštelę. Jau ir šią savaitę įterpėm Vivaldžio „Metų laikus“. Ir vaikai, beje, iš karto tai pajuto. Iš karto sukluso:
– Mamyte, o čia irgi Mozartas?..
Taigi kitą savaitę keisim kompozitorių.
Muzika. Grojam.
Darganotomis dienomis labai pravartu atrasti kažką naujo. Šįkart mums į pagalbą atėjo planšetė. Panaršiusi atsisiunčiau pianino pamokų programėlę PianoMaestro, kuri mudviems su Liutauru suteikė gražių progų kartu smagiai praleisti laiką. Magdei kol kas visa tai – aukštoji matematika, tad jai teko būti daugiau stebėtoja, nors irgi savo mažais pirščiukais bandė išdykauti ir mums visaip kaip trukdyti. :) Tiesa, jai labiau patiko kita programėlė – Magic Piano – abiems vaikams buvo nepaprastai smagu spaudyti bet ką, kad tik kuo daugiau garsų išgirstų...
– Mamyte, einam grot! :)
– Mamyte, o čia irgi Mozartas?..
Taigi kitą savaitę keisim kompozitorių.
Muzika. Grojam.
Darganotomis dienomis labai pravartu atrasti kažką naujo. Šįkart mums į pagalbą atėjo planšetė. Panaršiusi atsisiunčiau pianino pamokų programėlę PianoMaestro, kuri mudviems su Liutauru suteikė gražių progų kartu smagiai praleisti laiką. Magdei kol kas visa tai – aukštoji matematika, tad jai teko būti daugiau stebėtoja, nors irgi savo mažais pirščiukais bandė išdykauti ir mums visaip kaip trukdyti. :) Tiesa, jai labiau patiko kita programėlė – Magic Piano – abiems vaikams buvo nepaprastai smagu spaudyti bet ką, kad tik kuo daugiau garsų išgirstų...
Magdė „gaudo“ natas.
Liutauras bando prisijaukinti ritmą.
Pradžioje su Liutauru išbandėm virtualią klaviatūrą, paskui ir prie tikros prisėdom. Pažinčiai su ritmu ir Do bei Re natomis buvo pats tas. Liutauras buvo devintam dangui, kai matė savo paties progresą. Taigi rytai dabar pas mus prasideda taip:– Mamyte, einam grot! :)
Išbandom technologijų sintezę...
Poezija
Netikėtai tarp visų knygelių atradusi jau minėtą D. Dubinienės knygelę „Aš augu“, labai apsidžiaugiau radusi ir visai neblogų eilėraščių joje. Apie rudenį – irgi. Taigi, skaitom:
Pučia vėjas vakarų.
Šnara lapai žu žu žu .
Skrenda paukščiai – traukia pietūs.
Lyja lietūs, lyja lietūs...
Plaukia, plaukia dangumi
Debesys pilkai juodi.
Dienos eina vis trumpyn,
O naktelės vis ilgyn.
Bet lauke vis tiek gražu!
Pilna lapų raudonų.
Šoka, sukasi ratu,
Pučiant vėjui vakarų.
(D. Dubinienė)
1 komentaras:
Tikri šaunuoliai!
Rašyti komentarą