Vis tik namų mokymas yra kažkoks fenomenas... Atrodo, kad lyg ir nieko per daug neveiki, nieko per daug tų vaikų nemokai, bet štai kai savaitės pabaigoje viską išguldai juodu ant balto, žiūri, kad vos aprėpt viską eina...
Net ir tuomet, kai atrodo, kad visą savaitę tesidarbavai prie nesibaigiančių darbų prie namo statybų, pagauni save, kad tuomet, kai vieną dieną virtuvėje virei sriubą, vaikai entuziastingai mokėsi skaityti, priešokiais atitraukdami mane sekundei kitai nuo puodų. Kuomet ruošei pusryčius ir plovei po jų indus, vaikai pasičiupę popieriaus skiautes karpė ir kūrė sau žaislus – kartonines virtuvėles. Kuomet džiovei skalbinius, jie lavino savo pojūčius pasitelkę puodą kaštonų. Kada tavo rankos buvo iki alkūnių molyje, jie sijojo smėlį, reikalingą molio mišiniui, ir džiaugėsi, galėdami padėti... Kuomet bandei padėti susigaudyti vaikams lego kaladėlių dėžėje, Liutauras ėmė ir savo noru, neprašomas išsiurbė visą butą – net šaldytuvą privertė mane jam atitraukti, nes mat matė vaikis, kad už jo daug dulkių...
Nežinau, ar gali dar būti kas smagiau, kaip tiesiog turėti galimybę gyventi kartu ir mokytis drauge čia ir dabar...
Jėzus pašaukia dvylika apaštalų. Trumpa istorija, skaitom Mt 4:18-23. Nuo čia atsispyrę rutuliojam žvejybos temą ir darom dekoraciją kambariui. Kas gi tie žmonių žvejai? Kuo mes, kaip krikščionys tuos žmones turime žvejoti? Malonės evangelija, skelbiančia, kad Kristus kentėjo, mirė taip sumokėdamas už mūsų nuodėmes ir prisikėlė kaip garantas, kad ir mes, tikintieji, prisikelsime amžinąjam gyvenimui džiaugsme ir taikoje su Dievu.
Laviname smulkiąją motoriką...
Liutaurui labiausiai patiko, be abejonės, uždeginti virvelių galus...
Pakabinome dekoracijas kiekvienam šalia lovos...
Įpročiai
Bandom jaukintis nuoseklumą. Ką pradėjome, tą užbaigti. Kol kas pažangos nematyti – kas kartą reikia baksnoti į po savęs paliktą nepabaigtą darbą ar nesutvarkytą aplinką. Taigi jei prieš tai bandžiau akcentuoti tvarką, šį kartą bandome žiūrėti kitu kampu. Kaip mums seksis, bus matyt.
Pabaigus kirpti apskritimus, sutvarkome darbo priemones ir likusias šiukšles.
Paprasta? Teoriškai taip... :)
Gamta, pojūčiai, išvykos
Mieste vaikai nenustygsta vietoj, todėl čia vos atsidūrę skubam į lauką. Šįkart – prie artimiausio kaštono rinkti rudųjų gražuolių. Pririnkom pusę kuprinės. Nesitikėjau, kad tiek turėsim. Reikėjo didelio puodo jiems sutalpinti, nes čia, tarsi kokiame pojūčių šulinyje, tilpo ir rankos, ir kojos... :D
O paskui tuo pojūčių liūnu tapo praktiškai visas kambarys. Ko jie su jais nedarė – ir į dėžutes dėliojo, ir pilstė, ir spardė, ir rideno, ir skaičiavo... Joks žaislas neatstos tokių sezono gėrybių...
Gaila, kad mūsų suplanuota bendra išvyka su Eglės šeimyna ir dar viena mama bei dukra į Pūčkorių pažintinį taką ketvirtadienį nepavyko – neplanuotai sunegalavo Eglės trijulė... Bandydama taisyti padėtį, kitądien klausiu vaikų, kur jie patys labiausiai norėtų nuvažiuoti. Iš Liutauro lūpų nuskambėjęs pasiūlymas važiuoti į vieną iš pamėgtų Pilaitės žaidimo aikštelių patinka ir Magdei. Prisiminusi, kad tuo pačiu galėtume ir grąžinti knygas į biblioteką, išvažiuojam. Išgirdusi, kad bibliotekoje šį kartą knygų neimsime, o tik grąžinsime (nes persikėlus į miestą čia bus nebepatogu važinėti grąžinti knygų), Magdė puola į ašaras, tad turiu raminti aiškindama, kad kaip ir praeitą rudenį eisim į Antakalnio „Saulutės“ biblioteką. Tuo pačiu pasakoju apie norą nuvažiuoti ir į M. Mažvydo bibliotekos vaikų skyrių, pasakoju vaikams apie skirtingas bibliotekas bei kas buvo tas Mažvydas.
Ilgai aikštelėse neužsibuvom. Po truputį pažaidę trijose skirtingose aikštelėse užsimanė nuvažiuoti į savo pačią pačiausią – Sudervės aikštelę.
Pagalvojusi, kad Sudervėje būtų puiki proga atlikti ir šios savaitės gamtos stebėjimo užduotį, sutikau. Pakeliui žavimės nuostabiu auksiniu rudeniu, vėjo nešamais lapais, kol tylą automobilyje sutrikdo Liutauro klausimas:
– Mamyte, o kai lapai nuo medžių nukris, kas tada bus?
– Tuomet medžiai bus be lapų...
– O kada tie lapai vėl ant medžių užkris? – iš kojų tokių savo klausimu išverčia vyresnėlis ir aš, vos tvardydama juoką primenu:
– Pameni, stebėjom, kaip pavasarį ant medžių vėl atsiranda pumpurai, jie išsprogsta ir iš jų išauga nauji lapai..?
– Ahaaa... – Viską į vietas susidėlioja mąstytojas...
Protarpiais tarp supimosi, laipiojimo, čiuožinėjimo ir šiaip dūkimo, puikiai sudėliojome savo rudens kolekciją, kurią tam kartui sudarė:
geltonas lapas, žalias lapas ir raudonas lapas; kas badosi, kas visą laiką žalias, minkštas (samanos); kietas (akmenukai), šiek tiek dar uogų (šermukšniai) ir kokia nors sėkla (klevo); tuomet jau pasipildėm grįžę į namus turėtais iš anksčiau skraiduoliais, kurie seniai laukė savo eilės kokioje nors kolekcijoje: pavasarį atskridęs ir nugaišęs širšinas (tiksliai taip ir nežinom, kas tai per vabzdys, tiesiog širšinu pavadinom), pora drugelių, karkvabalis ir kamanė. Liutaurui trūko vieno dar ko nors, tai priklijavom plunksną, rastą berenkant aną dieną kaštonus... :)
Labai patiko vaikams šios kolekcijos rinkimas. Atradimas buvo įvairios samanos ant medžių – nesitikėjom rasti jų tokią įvairovę... Bet, kiek žinau, samanų tema bus kurią tai savaitę atskirai, todėl palikime ją nuošaly tam kartui. Tepasakysiu tiek, kad Liutauras, ant vieno beržo pamatęs tokias nukarusias, į plaukus panašias samanas, greičiausiai prisiminė mūsų vasaros pradžios pasibuvimą Čepkelių raiste, nes netikėtai paklausė:
– Mamyte, o kas jas valgo? Gal elniai?..
Mat tąsyk prie raisto buvome supažindinti su elnine kerpena, kuria maitinasi elniai. O šioji samana pasirodė panaši būtent į ją. Tad iš tiesų likau nustebusi, kad Liutauras viską puikiai iš tos išvykos atsimena.
Savaime suprantama, paskui veiksmas persikėlė į mūsų tikrąją laužavietę, kuriai Liutauras pats nusprendė šįkart prisiruošti malkų...
Ilgai aikštelėse neužsibuvom. Po truputį pažaidę trijose skirtingose aikštelėse užsimanė nuvažiuoti į savo pačią pačiausią – Sudervės aikštelę.
Viena mėgstamiausių vaikų aikštelių Pilaitėje,
nes joje visada būna palikta smėlio žaislų ir visokių lauko mašinėlių,
plius palipus laipteliais yra „laivo šturvalas“, o apačioje –
a la virtuvėlė, kurie visada užkuria vaizduotę žaidimų scenarijams.
Dvi gretimos aikštelės: traukinukas ir raketa –
puikios stambiąjai motorikai lavinti...
Pagalvojusi, kad Sudervėje būtų puiki proga atlikti ir šios savaitės gamtos stebėjimo užduotį, sutikau. Pakeliui žavimės nuostabiu auksiniu rudeniu, vėjo nešamais lapais, kol tylą automobilyje sutrikdo Liutauro klausimas:
– Mamyte, o kai lapai nuo medžių nukris, kas tada bus?
– Tuomet medžiai bus be lapų...
– O kada tie lapai vėl ant medžių užkris? – iš kojų tokių savo klausimu išverčia vyresnėlis ir aš, vos tvardydama juoką primenu:
– Pameni, stebėjom, kaip pavasarį ant medžių vėl atsiranda pumpurai, jie išsprogsta ir iš jų išauga nauji lapai..?
– Ahaaa... – Viską į vietas susidėlioja mąstytojas...
Draugiškas pasisupimas...
Džiaugiuosi šią vasarą labai išlavėjusia Liutauro stambiąja motorika –
tai, ko jam anksčiau labai trūko.
Protarpiais tarp supimosi, laipiojimo, čiuožinėjimo ir šiaip dūkimo, puikiai sudėliojome savo rudens kolekciją, kurią tam kartui sudarė:
geltonas lapas, žalias lapas ir raudonas lapas; kas badosi, kas visą laiką žalias, minkštas (samanos); kietas (akmenukai), šiek tiek dar uogų (šermukšniai) ir kokia nors sėkla (klevo); tuomet jau pasipildėm grįžę į namus turėtais iš anksčiau skraiduoliais, kurie seniai laukė savo eilės kokioje nors kolekcijoje: pavasarį atskridęs ir nugaišęs širšinas (tiksliai taip ir nežinom, kas tai per vabzdys, tiesiog širšinu pavadinom), pora drugelių, karkvabalis ir kamanė. Liutaurui trūko vieno dar ko nors, tai priklijavom plunksną, rastą berenkant aną dieną kaštonus... :)
Labai patiko vaikams šios kolekcijos rinkimas. Atradimas buvo įvairios samanos ant medžių – nesitikėjom rasti jų tokią įvairovę... Bet, kiek žinau, samanų tema bus kurią tai savaitę atskirai, todėl palikime ją nuošaly tam kartui. Tepasakysiu tiek, kad Liutauras, ant vieno beržo pamatęs tokias nukarusias, į plaukus panašias samanas, greičiausiai prisiminė mūsų vasaros pradžios pasibuvimą Čepkelių raiste, nes netikėtai paklausė:
– Mamyte, o kas jas valgo? Gal elniai?..
Mat tąsyk prie raisto buvome supažindinti su elnine kerpena, kuria maitinasi elniai. O šioji samana pasirodė panaši būtent į ją. Tad iš tiesų likau nustebusi, kad Liutauras viską puikiai iš tos išvykos atsimena.
O kad jau kolekcijos „stendui“ panaudojus degtukų dėžutes liko daugybė pačių degtukų, grįžus Liutauras turėjo džiaugsmo pasidaryti taip vadinamą „degtukų domino“. Dar prieš vasarą vaikis varvino seilę žiūrėdamas panašius video, tad kai pasakiau, kad galime pabandyti kažką tokio padaryti ir mes, netvėrė savame kailyje. Aišku, mums taip gražiai, kaip daro profesionalai, nepavyko, bet džiaugsmo buvo ne mažiau...
Savaime suprantama, paskui veiksmas persikėlė į mūsų tikrąją laužavietę, kuriai Liutauras pats nusprendė šįkart prisiruošti malkų...
Likau didžiai apžavėta, matydama, kaip vieną po kitos vaikinas pjūklu atsipjauna rąsto dalį ir meta į laužą... Iki šiol kiaurai rąsto neįstengdavo perpjauti. Stiprėja vaikis.
Žaidimai
Kol galiu, stebiu ir žaviuosi, kaip vaikai, galėdami laisvai žaisti ir fantazuoti, kuria sau žaidimus ir jų aplinką. Kikenu girdėdama, kaip Liutauras su Magde stato iš pagalių ir užtiesalo „parduotuvę“, paskui žaidžia, kad naktis, Magdė nueina miegot, o Liutauras tuo tarpu, vos jai nuėjus jau šaukia:
– Parduotuvė jau dirba, ateikite!
Magdė, išvinguriavusi iš savo guolio, juda parduotuvės link.
– Jau uždaryta parduotuvė. – Jai dar nespėjus ateiti pareiškia Liutauras.
– O kodėl uždaryta? Aš gi kątik atsikėliau! – Bando nesutikti mergina.
– O todėl. – Daug neaiškina brolis ir tęsia: – Einam, Magdute, aš tau parodysiu, kur geresnė vieta miegoti...
Aš tuo tarpu, užsilipusi į palubes ruošti namo kampo moliavimui, kikenu sau ir stengiuosi neišsiduoti, nenorėdama drumsti judviejų žaidimo.
Būna, kad Liutauras ima ir paklausia:
– Mamyte, ką mes galime įdomaus paveikti?..
Suku tuomet galvą, suku, kažką prisiminus pasiūlau. Šįkart prisiminiau vaikystėje taip mūsų mėgtus „sekretus“. Pažiūrėjo, pažiūrėjo vaikai, nusuko kalbą kitur. Kitą dieną ateinu prie jų smėlio krūvos ir matau kažkokius pusraudonius kamuoliukus įkastus.
– Kas čia? – klausiu.
– Taigi, mamyte, mes čia paslėpėm, kad gražiau būtų...
Tokia vat interpretacija. :))
Smagiausia man būna tuomet, kai vaikai įsitraukia į mudviejų su Darium veiklą. Kai tėvelis ką nors meistrauja, faktas – visada įdomu stebėti ir semtis patirties.
Tuo tarpu mieste, likus dėl vienokių ar kitokių priežasčių namuose, reikalai darosi prastesni. Vaikai prašosi lauk, reikalauja kokios nors įdomios veiklos, tad bandau suktis iš padėties. Taip ant grindų (nusikopijavus nuo Eglės) atsiranda „klasės“. Pradžioje vangiai (juk Liutaurui tiesiog gyvybiškai būtina nedaryti iš karto to, ką siūlai), bet paskui visai smagiai jie ant tų kvadratėlių strykčiojo, apsisukinėjo ir tėveliui gyrėsi, kaip moka... :)
Tuo viskas nesibaigė. Po poros dienų „klasės“ pasipildė sava šio žaidimo versija ir kitais „piešinais“ ant grindų.
O paskui susirado ir dar vieną žaidimo formatą – veltinio lentą... Magdė griebėsi raidžių, Liutauras – savo pamėgtų daiktų iškarpų.
Bendravimas
Savaitei einant į pabaigą, galvojau, kad ji ir baigsis ramiai, bebendraujant maniškiams tarpusavyje bei savaitgalį su kaimynų berniukais Saulium ir Liudu, na ir šiek tiek su į talką atvažiavusios šeimos jaunėliu Bernardu, tačiau klydau – Eglė ir vėl pasiūlė pusdienį praleisti vaikams pas juos namuose, smagiai leidžiant laiką su Emilija, Sofija ir Matu. Praeito karto patirtis vaikams sufleravo, kad bus ir vėl labai smagu, todėl šįkart įkalbinėti nei vieno nereikėjo. Kol mes su talkininkais moliavome namo sienas, Eglė su vaikais ir pyragą iškepė, ir pikniką lauke suruošė (šios savaitės gamtos studijavimo plano viena iš pasiūlytų užduočių buvo iškyla gamtoje), ir gamtos gėrybių prisirinkę dekoravo ranką-medį, ir dviračiais važinėjosi, ir sūrį spaudė, ir naujų dainelių išmoko (manau, Eglė plačiau pati apie tai papasakos savo savaitės apžvalgoje).
Namo grįžo pasisėmę gerą dozę bendravimo. Liutaurui, panašu, visko buvo net per daug (vakare grįžęs tenorėjo pasižiūrėti kokį nors filmuką (išsirinko kaip griūna įvairūs kaladėlių bokštai ir domino), o paskui – ramiai paklijuoti lipdukų dėliones. Magdė to tarpu iki pat nueinant miegot „kūrė“ panosėje visokias daineles iš girdėtų melodijų ir dainų žodžių nuotrupų, kol miegas merginą palaužė... :)
– Parduotuvė jau dirba, ateikite!
Magdė, išvinguriavusi iš savo guolio, juda parduotuvės link.
– Jau uždaryta parduotuvė. – Jai dar nespėjus ateiti pareiškia Liutauras.
– O kodėl uždaryta? Aš gi kątik atsikėliau! – Bando nesutikti mergina.
– O todėl. – Daug neaiškina brolis ir tęsia: – Einam, Magdute, aš tau parodysiu, kur geresnė vieta miegoti...
Aš tuo tarpu, užsilipusi į palubes ruošti namo kampo moliavimui, kikenu sau ir stengiuosi neišsiduoti, nenorėdama drumsti judviejų žaidimo.
Būna, kad Liutauras ima ir paklausia:
– Mamyte, ką mes galime įdomaus paveikti?..
Suku tuomet galvą, suku, kažką prisiminus pasiūlau. Šįkart prisiminiau vaikystėje taip mūsų mėgtus „sekretus“. Pažiūrėjo, pažiūrėjo vaikai, nusuko kalbą kitur. Kitą dieną ateinu prie jų smėlio krūvos ir matau kažkokius pusraudonius kamuoliukus įkastus.
– Kas čia? – klausiu.
– Taigi, mamyte, mes čia paslėpėm, kad gražiau būtų...
Tokia vat interpretacija. :))
Smagiausia man būna tuomet, kai vaikai įsitraukia į mudviejų su Darium veiklą. Kai tėvelis ką nors meistrauja, faktas – visada įdomu stebėti ir semtis patirties.
Tuo tarpu mieste, likus dėl vienokių ar kitokių priežasčių namuose, reikalai darosi prastesni. Vaikai prašosi lauk, reikalauja kokios nors įdomios veiklos, tad bandau suktis iš padėties. Taip ant grindų (nusikopijavus nuo Eglės) atsiranda „klasės“. Pradžioje vangiai (juk Liutaurui tiesiog gyvybiškai būtina nedaryti iš karto to, ką siūlai), bet paskui visai smagiai jie ant tų kvadratėlių strykčiojo, apsisukinėjo ir tėveliui gyrėsi, kaip moka... :)
Tuo viskas nesibaigė. Po poros dienų „klasės“ pasipildė sava šio žaidimo versija ir kitais „piešinais“ ant grindų.
O paskui susirado ir dar vieną žaidimo formatą – veltinio lentą... Magdė griebėsi raidžių, Liutauras – savo pamėgtų daiktų iškarpų.
Bendravimas
Savaitei einant į pabaigą, galvojau, kad ji ir baigsis ramiai, bebendraujant maniškiams tarpusavyje bei savaitgalį su kaimynų berniukais Saulium ir Liudu, na ir šiek tiek su į talką atvažiavusios šeimos jaunėliu Bernardu, tačiau klydau – Eglė ir vėl pasiūlė pusdienį praleisti vaikams pas juos namuose, smagiai leidžiant laiką su Emilija, Sofija ir Matu. Praeito karto patirtis vaikams sufleravo, kad bus ir vėl labai smagu, todėl šįkart įkalbinėti nei vieno nereikėjo. Kol mes su talkininkais moliavome namo sienas, Eglė su vaikais ir pyragą iškepė, ir pikniką lauke suruošė (šios savaitės gamtos studijavimo plano viena iš pasiūlytų užduočių buvo iškyla gamtoje), ir gamtos gėrybių prisirinkę dekoravo ranką-medį, ir dviračiais važinėjosi, ir sūrį spaudė, ir naujų dainelių išmoko (manau, Eglė plačiau pati apie tai papasakos savo savaitės apžvalgoje).
„Pik-nik“ sūrio lazdelės kaip čia buvę...
„Traukinys“ lenda per „tunelį“.
Spaudžiamas sūris...
Namo grįžo pasisėmę gerą dozę bendravimo. Liutaurui, panašu, visko buvo net per daug (vakare grįžęs tenorėjo pasižiūrėti kokį nors filmuką (išsirinko kaip griūna įvairūs kaladėlių bokštai ir domino), o paskui – ramiai paklijuoti lipdukų dėliones. Magdė to tarpu iki pat nueinant miegot „kūrė“ panosėje visokias daineles iš girdėtų melodijų ir dainų žodžių nuotrupų, kol miegas merginą palaužė... :)
Literatūra
Praktiškai beveik nieko neskaitėme. Nebuvo kada. Rytais vos papusryčiavę traukdavom į sodybą, ten įsisiubavus veiksmui diena prabėgdavo, grįžus vėlai vakare vaikai sulįsdavo į šiltą vonią, paskui – į pižamas ir, gulint jau lovose, po tradicinio pasišnekėjimo apie praėjusią dieną, ateidavo miegas. Viskas. Tepasiilsi kartais ir knygos. :)
Skaitymas
Užtat įvyko šioks toks postūmis Liutauro skaitymo reikaluose. Pasiskolinusi iš Eglės J. Danilavičiaus skaitymo pradžiamokslį „Zylutė“, nusiskanavau jį. Liutauras užmatęs ėmė kamantinėti, kas čia. Ėmus pasakoti, kad čia yra knygelė, iš kurios skaityti mokosi Emilija ir Sofija, vaikinas iš karto susizgribo: „Ir aš noriu išmokti skaityti“. Deja, ne viskas iš karto. Pavienes raides vaikinas žino jau seniai. Bet kai prasideda kalba apie jų jungimą, viskas, aišku, sugriūna. Plius matau, kad visokios tokios tvarkingai paruoštos metodinės medžiagos jam nuobodžios. Tenka griebtis gudrybių...
Pradėjus nuo tradicinių MA-MA, LĖ-LĖ, TĖ-TĖ, Liutauras tuoj užbėga už akių: o kaip bus Emilija? Skubu rašyt naujus skiemenis: E-MI-LI-JA. Tuomet prisireikia ir kad būtų MA-MY-TĖ, tuomet susideda ir RA-TAS, ir MA-TAS, jau matau, kad vaikinui sukasi galva nuo gausybės skemenų ir aš būčiau linkusi viską baigti, nes virtuvėje įpusėjau virti sriubą, bet negaliu – abu vaikiai krykštaudami dėlioja atsitiktinius skiemenis vieną po kito, liepdami man skaityti. Man perskaičius tuos kilometrinius bereikšmius žodžius, krykštauja iki negalėjimo... :) Tai nors smagu. Tikiuosi, kad ir naudos bent milimetrą duoda... :) Nes, nors, atrodytų, vieną minutę vaikinas ima ir pagauna esmę, perskaitydamas ir MA-MA, ir SA-LĖ, ir TĖ-TĖ ir MA-LA, tačiau vėl atsivertus „Zylutę“, tą vienintelį MA-MA ir temoka. Ir tai, panašu, tik dėl to, kad žino, jog ten taip parašyta... Na bet, kadangi noras mokytis skaityti yra, turiu vilties, kad šią veiklą galėsime pratęsti.
Skaitymas
Užtat įvyko šioks toks postūmis Liutauro skaitymo reikaluose. Pasiskolinusi iš Eglės J. Danilavičiaus skaitymo pradžiamokslį „Zylutė“, nusiskanavau jį. Liutauras užmatęs ėmė kamantinėti, kas čia. Ėmus pasakoti, kad čia yra knygelė, iš kurios skaityti mokosi Emilija ir Sofija, vaikinas iš karto susizgribo: „Ir aš noriu išmokti skaityti“. Deja, ne viskas iš karto. Pavienes raides vaikinas žino jau seniai. Bet kai prasideda kalba apie jų jungimą, viskas, aišku, sugriūna. Plius matau, kad visokios tokios tvarkingai paruoštos metodinės medžiagos jam nuobodžios. Tenka griebtis gudrybių...
Pradėjus nuo tradicinių MA-MA, LĖ-LĖ, TĖ-TĖ, Liutauras tuoj užbėga už akių: o kaip bus Emilija? Skubu rašyt naujus skiemenis: E-MI-LI-JA. Tuomet prisireikia ir kad būtų MA-MY-TĖ, tuomet susideda ir RA-TAS, ir MA-TAS, jau matau, kad vaikinui sukasi galva nuo gausybės skemenų ir aš būčiau linkusi viską baigti, nes virtuvėje įpusėjau virti sriubą, bet negaliu – abu vaikiai krykštaudami dėlioja atsitiktinius skiemenis vieną po kito, liepdami man skaityti. Man perskaičius tuos kilometrinius bereikšmius žodžius, krykštauja iki negalėjimo... :) Tai nors smagu. Tikiuosi, kad ir naudos bent milimetrą duoda... :) Nes, nors, atrodytų, vieną minutę vaikinas ima ir pagauna esmę, perskaitydamas ir MA-MA, ir SA-LĖ, ir TĖ-TĖ ir MA-LA, tačiau vėl atsivertus „Zylutę“, tą vienintelį MA-MA ir temoka. Ir tai, panašu, tik dėl to, kad žino, jog ten taip parašyta... Na bet, kadangi noras mokytis skaityti yra, turiu vilties, kad šią veiklą galėsime pratęsti.
Raidės
Savaitės raidė šįkart – I. Pradžioje kalbėjome apie indus. Visokius. Stiklo, molio, plastmasės, popieriaus, metalo... Darėme eksperimentą su skirtingo dydžio akmenimis ir smėliu – apie tai, kaip įdėjus pirma į indą didelius akmenis ir jį jais pripildžius, paskui dar mažesniems atsiranda vietos. Ir net tada dar smėlio visai nemažai telpa. O kai smėlio indas visas prisipildo, į jį dar telpa ir vandens. Tuo tarpu jei tuos pačius kiekius mes bandome sutalpinti atbuline tvarka, pasirodo, kad nieko mums neišeina. Tiesa, Liutauro šis mūsų eksperimentas per daug nenustebino. Kai pripildžiau stiklainį didesniais akmenimis ir paklausiau, ar indas pilnas, jis patvirtino, tačiau kai paklausiau, ar į jį dar kas tilptų, sulaukiau teigiamo atsakymo:
– Žinoma, – nedvejodamas pareiškė mano pirmagimis ir, net neklausiamas toliau, pridūrė:
– Į jį dar tilps ir mažesni akmenukai. Ir smėlis...
Va taip, še tau motin, šlapiu skuduru per nosį – nenustebinsi. Žino tie vaikai viską.
Žodžiu, teko tiesiog viską supilstyti ir bandyti paaiškinti šių visų akmenų, smėlio bei vandens metaforą: jei mes leidžiame Dievui pripildyti save, kaip indus, svarbiausių dalykų, o t.y. meilės, gėrio, gerumo, kantrybės, romumo ir pan., į mus paskui viso ko daug telpa. Tačiau jei mes patys pripildome savo širdis visokių menkniekių, kaip to smėlio, tuomet Dievui nėra kur sutalpinti tų pagrindinių vertybių.
Nežinau, kiek vaikai suprato šią išmintį, bet tebūnie – tegu pratinasi...
– Pavalgę galėsime padaryti tokius žmogeliukus iš indelių, gerai? – Pasiūliau, ketindama dar pratęsti šią temą.
– Tai gal padarome dabar? – Nematė priežasties atidėlioti Liutauras.
Negalėjau prarasti susidomėjimo momento, todėl nieko nedelsdama atsinešiau reikalingas priemones ir meistravom žmogeliukus-indus, į kuriuos, įsivaizdavome, telpa visos tos gerosios mūsų savybės.
– Na, tai ko šiandien pripildytas tavo žmogeliukas? – Paklausiau Liutauro.
– Draugystės. Ir gerumo. Ir dar palapinių statymo... Gerai?.. – Pritarimo ieškojo vaikis.
– Žinoma, kad gerai! Puikiai! – Pagyriau.
Tuo tarpu Magdė paklausta to paties buvo realistiškesnė:
– Gėlyčių! – Sugalvojo ir pati ėmė kvatotis.
Taip vat su tais indais.
Kitą gi dieną bandžiau vaikams parodyti, kaip galima groti taurėmis. Įsivaizdavau vaikų džiaugsmą, pamačius, kad taurės jų rankose gali imti ir suskambėti. Ech, neįvertinau vieno dalyko – vaikų pirštų koordinacija nėra tokia tiksli, kad galėtų gražiai, be jokių nuslydimų apvesti visą taurės kraštą aplink, o tai reiškia, ir taurės suskambėt negali priversti... Liutauras savame stiliuje – nesigavo, susinervino ir nubėgo sau. Magdė buvo kiek kantresnė, bet ir jai ne itin kažkas pavyko, tad greitai ėmė, išgėrė iš krištolo taurės vandenį ir nuėjo paskui brolį... :))
Savaitės pabaigoje gi užtvirtinom I su inkaru ir „indėnų“ plunksnomis. Daug žodžių iš I neprisiminėm, bet ką prisiminėm, užrašėm.
Savaitės raidė šįkart – I. Pradžioje kalbėjome apie indus. Visokius. Stiklo, molio, plastmasės, popieriaus, metalo... Darėme eksperimentą su skirtingo dydžio akmenimis ir smėliu – apie tai, kaip įdėjus pirma į indą didelius akmenis ir jį jais pripildžius, paskui dar mažesniems atsiranda vietos. Ir net tada dar smėlio visai nemažai telpa. O kai smėlio indas visas prisipildo, į jį dar telpa ir vandens. Tuo tarpu jei tuos pačius kiekius mes bandome sutalpinti atbuline tvarka, pasirodo, kad nieko mums neišeina. Tiesa, Liutauro šis mūsų eksperimentas per daug nenustebino. Kai pripildžiau stiklainį didesniais akmenimis ir paklausiau, ar indas pilnas, jis patvirtino, tačiau kai paklausiau, ar į jį dar kas tilptų, sulaukiau teigiamo atsakymo:
– Žinoma, – nedvejodamas pareiškė mano pirmagimis ir, net neklausiamas toliau, pridūrė:
– Į jį dar tilps ir mažesni akmenukai. Ir smėlis...
Va taip, še tau motin, šlapiu skuduru per nosį – nenustebinsi. Žino tie vaikai viską.
Žodžiu, teko tiesiog viską supilstyti ir bandyti paaiškinti šių visų akmenų, smėlio bei vandens metaforą: jei mes leidžiame Dievui pripildyti save, kaip indus, svarbiausių dalykų, o t.y. meilės, gėrio, gerumo, kantrybės, romumo ir pan., į mus paskui viso ko daug telpa. Tačiau jei mes patys pripildome savo širdis visokių menkniekių, kaip to smėlio, tuomet Dievui nėra kur sutalpinti tų pagrindinių vertybių.
Nežinau, kiek vaikai suprato šią išmintį, bet tebūnie – tegu pratinasi...
– Pavalgę galėsime padaryti tokius žmogeliukus iš indelių, gerai? – Pasiūliau, ketindama dar pratęsti šią temą.
Negalėjau prarasti susidomėjimo momento, todėl nieko nedelsdama atsinešiau reikalingas priemones ir meistravom žmogeliukus-indus, į kuriuos, įsivaizdavome, telpa visos tos gerosios mūsų savybės.
– Na, tai ko šiandien pripildytas tavo žmogeliukas? – Paklausiau Liutauro.
– Draugystės. Ir gerumo. Ir dar palapinių statymo... Gerai?.. – Pritarimo ieškojo vaikis.
– Žinoma, kad gerai! Puikiai! – Pagyriau.
Tuo tarpu Magdė paklausta to paties buvo realistiškesnė:
– Gėlyčių! – Sugalvojo ir pati ėmė kvatotis.
Taip vat su tais indais.
Kitą gi dieną bandžiau vaikams parodyti, kaip galima groti taurėmis. Įsivaizdavau vaikų džiaugsmą, pamačius, kad taurės jų rankose gali imti ir suskambėti. Ech, neįvertinau vieno dalyko – vaikų pirštų koordinacija nėra tokia tiksli, kad galėtų gražiai, be jokių nuslydimų apvesti visą taurės kraštą aplink, o tai reiškia, ir taurės suskambėt negali priversti... Liutauras savame stiliuje – nesigavo, susinervino ir nubėgo sau. Magdė buvo kiek kantresnė, bet ir jai ne itin kažkas pavyko, tad greitai ėmė, išgėrė iš krištolo taurės vandenį ir nuėjo paskui brolį... :))
Savaitės pabaigoje gi užtvirtinom I su inkaru ir „indėnų“ plunksnomis. Daug žodžių iš I neprisiminėm, bet ką prisiminėm, užrašėm.
Matuojamės plunksnas
Rašymas
Praeitą savaitę „Keistotekos“ knygyne įsigiję raidžių rašymo pratybas, ėmėmės jų. Liutauras ne itin noriai jas pradėjo, na bet vis tiek naudojamės proga ir lavinam ranką.
Toks jau Liutauras yra – jei jam nesiseka atlikti užduoties tobulai, jis yra linkęs iš karto pasiduoti. Todėl turiu nuolat stengtis išlaikyti jo dėmesį kuo ilgiau bei įkalbėti pabandyti dar kartą. Šiaip ne taip dvi eilutes įveikėm, o ir tai su mano pagalba, kuomet raidės nuslysdavo per žemai. Realiai, manau, rekės man tas linijas ryškinti, nes vaikui sunku atskirti, kuri pagrindinė, kuri pagalbinė.
Matematika
Bandom toliau jaukintis MEP pamokas ikimokyklinukams. Kol kas sunkokai – nerandu, kaip Liutaurą sudominti daryti būtent tai, ko reikalauja užduotis. O užduotis buvo iš spalvotų pagaliukų sudėlioti paveikslėlyje nupieštus daiktus. Kadangi spalvotų pagaliukų neturėjom, pasiėmėm magentukus, kurie, mano manymu, buvo labai geras pakaitalas, o ir Liutauras mėgsta jais žaisti, įvairius dalykus konstruoti. Tačiau kai reikalas prieina kopijavimą, jis nori daryti savaip. Jei dar kokią kėdę sudėjom taip, kaip reikėjo, tai namelį jis jau stato savaip. Žodžiu, žiūrėsim, kaip čia eisis toliau...
Aš pati tuo tarpu svaigstu dėl Menar (Mental arithmetics). Norėčiau, kad vaikai išmoktų šios skaičiavimo sistemos. Tačiau pabandžiusi atsisiųsti į iPad'ą interaktyvius skaitliukus – Abacus, pati vieną vakarą ten praktiškai paskendau – man buvo nepaprastai įdomu. Tačiau Liutauro dar sudominti nepavyko. Ta proga, galvoju, gal bandyt nupirkti tikrus, pačiupinėjamus skaitliukus – gal tie labiau sudomintų?..
O kol mąstau, kas čia kaip ir kodėl, vaikai ima, išsitraukia „Solid wood teasers“ žaidimus ir skaičiuoja, dėlioja, savaip žaidžia...
Savaitgalį prisijungus prie šių žaidimų ir vyresniam kaimynų berniukui, jau kaip tikri profesionalai aiškino, kad žaisti reikia ne taip...
Piešimas
Žiūriu į vaikus ir stebiuosi, kokie jie skirtingi... Magdė – visada žinanti, ko nori, niekada nemačiau jos nuobodžiaujančios ar klausiančios, kuo galėtų užsiimti. Ar sodyboje, ar namuose – ji visada ras, kuo susidomėti, kuo užsiimti. Tarsi po truputį viską ragautų ir džiaugtųsi tuo, ką turi (išskyrus batus ir sukneles, kurių, aišku, niekada negana). Tuo tarpu Liutaurui viskas bangomis – arba jis visa galva pasinėręs į kažką, arba visai apatiškas, nežinantis, ko griebtis, maždaug „mama, linksmink mane“. Džiaugiuosi bent tuo, kad vis dažniau pasakius, kad pats tesusigalvoja, kas jam būtų įdomu, dažnai ima ir susiranda po minutės-kitos, arba, žiūrėk, paseka paskui sesę. Jei ši ima piešti, brolis, pirma pareiškęs, kad jis piešti nenori, po kelių minučių paprašo ir pats popieriaus lapo. Kuo iš tiesų labai džiaugiuosi, nes anksčiau jo prisijaukinti piešimui nepavykdavo...
Taigi būdami namuose piešėm. Magdė pirma pradėjo nuo savęs. Pabandžiau kiek nukreipti jos mintis vien nuo apskritimų:
– Ką pieši?
– Čia aš, – rodydama į žalsvą apskritimą su dviem taškeliais, porina mažoji.
– Čia tavo galva?
– Taip.
– O kur tavo suknelė?
Keletą akimirkų suklususi bei išsirinkusi patikusią spalvą, greitai papildė savo piešinį:
– Va, čia.
Toliau skatinti nereikėjo – tuoj atsirado ir rankos, ir kojos, kurios dar buvo ir kiek padailintos, pridūrus:
– Čia kelnės... Ir batai. Va, matai?..
Lape dar norėjo paskui įtalpinti ir brolį, bet galva gavosi per didelė, tai tuo buvo apsiribota.
.jpg/1280px-Creaci%C3%B3n_de_Ad%C3%A1n_(Miguel_%C3%81ngel).jpg)
Žiūriu į vaikus ir stebiuosi, kokie jie skirtingi... Magdė – visada žinanti, ko nori, niekada nemačiau jos nuobodžiaujančios ar klausiančios, kuo galėtų užsiimti. Ar sodyboje, ar namuose – ji visada ras, kuo susidomėti, kuo užsiimti. Tarsi po truputį viską ragautų ir džiaugtųsi tuo, ką turi (išskyrus batus ir sukneles, kurių, aišku, niekada negana). Tuo tarpu Liutaurui viskas bangomis – arba jis visa galva pasinėręs į kažką, arba visai apatiškas, nežinantis, ko griebtis, maždaug „mama, linksmink mane“. Džiaugiuosi bent tuo, kad vis dažniau pasakius, kad pats tesusigalvoja, kas jam būtų įdomu, dažnai ima ir susiranda po minutės-kitos, arba, žiūrėk, paseka paskui sesę. Jei ši ima piešti, brolis, pirma pareiškęs, kad jis piešti nenori, po kelių minučių paprašo ir pats popieriaus lapo. Kuo iš tiesų labai džiaugiuosi, nes anksčiau jo prisijaukinti piešimui nepavykdavo...
Taigi būdami namuose piešėm. Magdė pirma pradėjo nuo savęs. Pabandžiau kiek nukreipti jos mintis vien nuo apskritimų:
– Ką pieši?
– Čia aš, – rodydama į žalsvą apskritimą su dviem taškeliais, porina mažoji.
– Čia tavo galva?
– Taip.
– O kur tavo suknelė?
Keletą akimirkų suklususi bei išsirinkusi patikusią spalvą, greitai papildė savo piešinį:
– Va, čia.
Toliau skatinti nereikėjo – tuoj atsirado ir rankos, ir kojos, kurios dar buvo ir kiek padailintos, pridūrus:
– Čia kelnės... Ir batai. Va, matai?..
Lape dar norėjo paskui įtalpinti ir brolį, bet galva gavosi per didelė, tai tuo buvo apsiribota.
Liutauras, nugirdęs, kad kažkas ten jį piešia, tuoj atėjo įvertinti. Nusprendęs, kad gavosi nepanašus, pareiškė:
– Žiūrėk, Magdute, koks aš...
Pasičiupęs kuo storesnį teptuką, stambiais potėpiais greitai suraitė galvą, tuomet kūną, tada nusprendė apauti savo portretą juodais batais, o prie jo priderinti ir juodą džemperį. Kai paklausiau, kodėl būtent juodas, atsakė net nemirktelėjęs:
– Taigi čia tas, mano pilkas... Na, kur aš nešioju – negi nežinai? :)
Panašu, kad rezultatu vaikinas liko labai patenkintas, todėl greit čiupo dar vieną popieriaus lapą ir pareiškė dabar piešiąs Emiliją.
Pradžioje Emilijos veide vos tilpo akys, tai vaikinas kiek sutriko, bet kai pasiūliau tiesiog užspalvinti veidą ir bandyti dar kartą piešti ant viršaus akis, padėtį ištaisė. Tuomet nusprendė, kad Emilijos megztinis irgi turi derintis prie jo. Tik va rankos išlindę. Ir tebūnie viena rausva... (čia kilo klausimas, kur gauti rausvos spalvos, tad maišėm baltą su raudona ir ne visai gerai išplautu po juodų dažų teptuku), o kita... oranžinė. Dar kojos, plaukai, ir voila – Emilijos portretas baigtas per nepilną minutę. Sakė, būtinai parodys Emilijai. :)
Dailė. Menininkai.
Pagaliau pribrendom ir pažinčiai su iškiliausiais pasaulio menininkais. Kadangi pavasarį buvau perklausiusi audio knygą apie Mikelandželo Buonaročio gyvenimą, nutariau pradėti būtent nuo jo. Šarlotė Meison rekomenduoja turėti namuose molbertą, ant kurio visą savaitę galėtų stovėti vis keičiamos meno kūrinių reprodukcijos. Kol namuose tokios galimybės neturim, ant komputerio ekrano (desktop'o) uždėjau Mikelandželo „Adomo Sutvėrimą“. Tegul kas kartą, įungę kompiuterį, mato, nagrinėjasi.
(Šaltinis – čia)
Muzika. Kompozitoriai.
Toliau klausomės Mocarto muzikos būdami namuose. Pasigoolinam, kas verta dėmesio, ir jungiamės 13-ąją serenadą „Mažoji nakties muzika“ (KV 525) ir Koncerto fortepijonui Nr. 21 antrą dalį Andante (KV 467), o šiems jau kiek pabodus ir bendrai geriausių Mocarto kūrinių popuri... Magdė, įjungus vieną ar kitą kūrinį, tuoj klausia, ar čia Mocartas. Smagu, kad neabejingi tam, kad va, kažkas groja. Bus įdomu stebėti, kaip bus vėliau, kai atsiras kompozitorių įvairovė...
O aplink – nuostabus ruduo. Vaikai vis dar pastebi visur kur šokuojančius žiogus bei ropinėjančius vikšrelius.
Bandžius pasakyti, kad vikšreliai jau ruošiasi žiemai, ieško, kur įlįsti ir pasislėpti ir kad iš jų jau drugeliai šiemet greičiausiai neišsiris, Liutauras prašo paskutinio bandymo prisijaukinti vikšrelį:
– Taigi aš jam valgyt įdėsiu. Nenumirs...
O aplink – nuostabus ruduo. Vaikai vis dar pastebi visur kur šokuojančius žiogus bei ropinėjančius vikšrelius.
Bandžius pasakyti, kad vikšreliai jau ruošiasi žiemai, ieško, kur įlįsti ir pasislėpti ir kad iš jų jau drugeliai šiemet greičiausiai neišsiris, Liutauras prašo paskutinio bandymo prisijaukinti vikšrelį:
– Taigi aš jam valgyt įdėsiu. Nenumirs...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą