17-oji savaitė. Derliaus mėnulis. Pilis. H raidė.

Savaitė, kaip visada įsisiūbuoja palengva... Bet kai jau įsisiūbuoja, tai uch, laikykis, žmogau... Taip nutiko ir mums šį kartą. Nepaisant važinėjimo tarp miesto ir užmiesčio, savaitė buvo kupina įspūdžių ir atradimų. Ir nors tarsi teoriškai tolstame tam kartui nuo gamtos, džiaugiuosi, kad ir toliau pavyksta išlaikyti gamtos tyrinėjimą/pažinimą prioritetu. Tik va, ką reikės daryti mieste, kuomet, kaip kad jau dabar matau, vaikai, atsidūrę tarp keturių sienų iš karto ima prašytis eiti į lauką/parką ir pan..? Nes sodyboje tai buvo paprasta – vaikai visą dieną lauke: ir jiems gerai, ir mes savus darbus nusidirbame, kartu visi vieni nuo kitų neatitrūkę. Na bet – bus goda, bus ir roda, kaip kad senoliai sakydavo. :) Ar ne?..

Biblija
Nesugalvodama, kaip įdomiau vaikams pateikti Jono Krikštytojo istoriją, primiausiai pasiūliau pažiūrėti filmuką. Nesusidomėjo. O geresnės versijos ieškoti neturėjau kada. Tuomet Pinterest'e susiradau istorijos veikėjų iškarpas ir, skaitydami glaustą šios istorijos aprašymą Mk 1:1-11 eilutėse (atradau, kad vaikams labai patinka, kai Bibliją skaitome ne iš storos knygos, bet Kindle) pabandėm kartu sudėlioti istoriją į vietas... Dėmesys kiek šokinėjo į šonus, bet bendrom jėgom misiją įvykdėm. O dieną, dar kraustinėdama įvairias knygas, net dvejose jų radau Jono, krikštijančio Jėzų, iliustracijas, tad dar kartą turėjau progos apie tai pašnekėti.

Keliaudami per Biblijos žodžių raidyną, šią savaitę kalbame apie Himnus. O kad jau labai laiku prieš tai buvome dainavę Do-Re-Mi iš „Muzikos garsų“ (kurią, beje, vaikai, vis prašė užleisti kompiuteryje) apie gamą aukštyn, šįkart buvo nuostabi proga pristatyti gamą atbulai, pagal kurią sukurtas nuostabus krikščioniškas himnas „Joy to the World“.

Įpročiai
Užtvirtiname tvarkingumą. Panašu, kad peržengėm lūžio tašką, nes vaikai daug dažniau paskui save nusineša šiukšles, pavalgę be priminimo nusineša indus, paprašyti ką nors sutvarkyti, neatsikalbinėdami tai padaro. Nors, aišku, visko pasitaiko – kaip gi kitaip patikrinsi ribas?..

Gamta
Kuomet mūsų sekamame gamtos tyrinėjimo plane perskaičiau apie Derliaus mėnulį, galvojau, kad nieko gero mums iš to neišeis, nes Lietuvoje per beveik keturias savo nugyventas dešimtis nesu regėjusi tokio įspūdingo kylančio mėnulio, kuomet jį kartą teko matyti viešint JAV, 1993-aisiais. Juokėsi tuomet iš manęs tenykščiai, kad netikiu, jog tas gatvės gale pakibęs vos ne pusės metro skersmens ryškus iki raudonumo oranžinis blynas yra ne kas kita, kaip mėnulis. Ir nors nieko panašaus Lietuvoje neregėjau, tačiau šiemet, kuomet dar praeitą savaitę su vaikais išvydome ankstyvą vakarą iš už medžių kylantį ugnimi spindintį mėnulį, jis nepaliko mūsų abejingų. Niekada neturėjau progos domėtis, kaip kada ir iš kur teka bei į kur nusileidžia mėnulis. Tai štai, dabar tokia proga pasitaikė. Susiradusi kada gi tas mėnulis teka ir leidžiasi, išsiaiškinau, kad šiuo metu jis kas dieną pakyla maždaug pusvalandžiu vėliau nei dieną prieš tai. Tad iš tiesų džiaugiuosi, kad visai netikėtai mes dar praeitą savaitę įšokom į mėnulio stebėjimo traukinį, nes šią savaitę jis jau kyla pakankamai vėlai, o ir vakarai debesuoti, tad būtume daug praradę. Dabar gi vaikai, pasičiupę žiūronus, dar prieš einant gult su tėveliu bėgdavo į lauką stebėti tos, vis mažėjančios ir šviesėjančios mėnulio pilnaties.

Grįžę į miestą, o ir pasinaudoję tuo, kad svečiuose buvo Eglė su savo šeimyna, kurie irgi seka ta pačia gamtos tyrinėjimo programa, suorganizavome vaikams eksperimentą – ant stalo keliavo gaublys, lempa (saulė) ir po ranka pasitaikęs beisbolo kamuoliukas (mėnulis). Bandydama sugaudyti įsižaidusių vaikų dėmesį, o ir pati besistengdama nukreipti lempą ten, kur dera, pademonstravau vaikams, kaip tas mėnulis keičia fazes ir, Eglės pageidavimu, kas nutinka, jei jis atsiduria tarp žemės ir saulės bei atvirkščiai – kas nutinka, kai žemė atsiduria tarp saulės ir mėnulio.

– Tai čia ir buvo eksperimentas? – užtrauktų užuolaidų seansui pasibaigus paklausė Emilija.
Tad teko dar kartą aiškintis žodžio „eksperimentas“ reikšmę. Kas kiek suprato, kas nesuprato, bet visi, pasičiupę prieš tai turėtą žaislinę šviečiančią žvaigždelėmis avelę-migduką bėgo į tamsią vonią daryti savų eksperimentų... :)

Aš gi tuo tarpu tęsiau savas mėnulio „studijas“, kurių metu atradau, kad iš tiesų visos mėnulio pilnatys turi savus pavadinimus. Susipažinkite:

Sausis – vilkų mėnulis (iš bado imdavo staugti alkani vilkai);
Vasaris – sniego mėnulis (nes laikydavosi storiausias sniegas);
Kovas – vėjų mėnulis (nes imdavo keistis orai);
Balandis – rožinis mėnulis (dėl ankstyviausių gėlių žiedų spalvos);
Gegužė – gėlių mėnulis (nes gėlės sužysdavo gausiai);
Birželis – žemuogių mėnulis (nes renkamas šių uogų derlius);
Liepa – elnių mėnulis (nes elniams ima dygti ragai);
Rugpjūtis – eršketų mėnulis (nes buvo gausiai gaudomos šios žuvys);
Rugsėjis – derliaus mėnulis;
Spalis – medžiotojų mėnulis;
Lapkritis – bebrų mėnulis (nes, prieš užšąlant vandens telkiniams, buvo statomi spąstai bebrams, o ir patys bebrai aktyviai ruošiasi žiemai);
Gruodis – šalčių mėnulis (nes įsigali žiema).

Žaidimai
Ketvirtadienis pasitaikė nepaprastai smagus. Ekspromtu į svečius užsukusi Eglė su savo trijule, netikėtai išpildė mano savaitės lūkestį. Jau kelinta diena siūliau vaikams eiti pastatyti smėlio pilį. Na taip, jei aš būčiau ėjusi kartu, ta pilis jau seniai būtų besipuikavusi kiemo viduryje... Dabar gi, visi krūvoje vaikai patys (tiesa, nežinau, kas buvo iniciatorius) nusprendė pastatyti smėlio pilį. Liutauras karučiu vežė „žemes“, kartu su Emilija formavo piliakalnį, statė pilį, dekoravo ją stiklo rutuliukais, kėlė vėliavą. Buvo puiki proga pakalbėti apie gražiai susijusius su pilimi žodžius: piliakalnį ir piliečius. Išrausus pilyje tunelius ir apjuosus ją apsauginiu grioviu, Liutauras pareiškė, kad tai – Haulo pilis. Labai į temą mūsų savaitės raidei... O penktadienio išvykoje, apie kurią paskaitysite vėliau, radome progą pakalbėti dar ir apie tai, kad mes, kaip Dievo vaikai, esame dangaus piliečiai (Ef 2:19).

Kai pilių statyba baigėsi, prasidėjo ridenimaisi nuo smėlio krūvos, kol galiausiai veiksmas persikėlė į šiaudų stirtas. Gražu buvo žiūrėt, kaip visi drauge susikibę bei gardžiai kvatodamiesi vaikai griūna čia į priekį ant šiaudų, čia atgalios...

Galvodama, kad tuo ir pasibaigs smėlio pilių statybos, klydau, nes šeštadienį, kol mudu su Darium darbavomės, o Magdė padėjo močiutei nukasti bulves (kurių per darbus vis dar nebuvo kada nusikasti), Liutauras entuziastingai statė smėlio (kuris paryčiais palijus tapo dar puikesne statybine medžiaga) pilis ir kasė joms tunelius („kad rankos susitiktų“).

Tuo tarpu persikėlus į miestą, žaidimai keičiasi. Liutauras vėl prisiminęs popierinius žaislus, prašė vis atspausdinti ir jų iškirpti bei suklijuoti, kad galėtų pasidaręs mašinėlių traukinį žaisti. Na ir, aišku, konstruktoriai eina į trasą...

Hamakas. Taip pat į kompaniją savaitės raidei.

Išvykos
Atėjus penktadieniui galvojau, kad ši mūsų savaitė jau liks be išvykos. Mat ryte planavome apsilankyti „Verandoje“, tačiau po vėlyvo ritimosi iš lovų mažieji didžiulio entuziazmo nerodė ir prašė niekur nevažiuoti... Pagalvojusi, kad ir pati dar nesu morališkai pasiruošusi šokti į naujovių traukinį (plius dėl to, kad tėčiui ryte išvažiavus darbuotis mes likome be automobilio ir būtu tekę skubėti į autobusą), pasidaviau, ir mes likome ramiai pusryčiauti. O papusryčiavus ir jau plačiau atmerkus akis pasiūliau vaikams nuvažiuoti prie Barbakano. Savaitės tema sukosi apie pilis, piliečius ir visa, kas siejasi su tai, tad nusprendžiau, jog Bastėja tam visai tiktų. Juo labiau, kad jos restauravimo darbus kadaise vykdė pats vaikų senelis.

Taigi kulniavome iki autobusų stotelės. Pakeliui vaikų akys nuolat fiksavo paukščių plunksnas (kurių pilnas kišenes namo parsivežėm) ir jau atrodė, kad per jas pavėluosime į autobusą. Bet spėjome. Išlipę Misionierių sustojime kiek paėjėjome, ir prieš mūsų akis atsivėrė miesto bastėja bei gynybinės sienos fragmentai. Papasakojau vaikams, kad tame tarpe, kur sienos ties gatve nėra, kadaise buvę Subačiaus vartai. Ir kad visą miestą juosė siena su dešimčia vartų ir gynybiniais bokštais. Priartėję prie didžiulio griovio, juosiančio bastėją, prisiminėm, kaip statėme smėlio pilį ir taip pat formavome apsauginius griovius.

Tuomet leidomės Kūdrų parko link. Čia mus pasitiko gabalėlis rudenėjančios gamtos, ir vaikai tarsi nuo grandinės paleisti šuneliai tuoj puolė tyrinėti aplinkos. Jei mane traukė kokios tai seno mūro liekanos, tai vaikai tuoj pastebėjo milžinišką drevę šimtametės liepos kamiene, spiečių vabalėlių-gaisrininkų ir kažką panašaus į šaltinėlį, kuris neaišku kodėl nesipildė, ir vanduo iš jo netekėjo žemyn akmeniniu lataku, gražiai išdėliotu per visą žemyn besileidžiančią pievą.

Taip palengva nusileidome iki Kūdrų parko žaidimų aikštelės, kuri vaikams buvo pažįstama iš anksčiau. Pasisupę, palaipioję, pačiuožinėję sutiko traukti toliau. Kirtę Vilnelę čia pat mus pasitikusiu tilteliu, pasimėgavome klevų nosimis ir nėrėme į vieną Užupio kiemų...

Čia akį patraukė ant seno krėslo besiilsintis katinas (vargšui teko sprukti nuo mažųjų entuziastų) ir beržų žirginėliais nusėtas asfaltas, kurį iš karto pastebėjo Magdė, džiugiai dalindamasi savo atradimu:

– Mamyte, žiūrėk, žirginėliai kaip ir pas mus ant batuto!!! :)

Išlindę pro seną bromą (kątik sužinojau, kad šis žodis netgi buvo įtrauktas vienu metu į didžiųjų kalbos klaidų sąrašą) į gatvę (ech, kaip man tai primena vaikystę, praleistą Vilniaus senamiestyje...), pasukome Užupio angelo link. Iš lėto žingsniuodami vaikai tyrinėjo senų namų tinko faktūras, prie jų prisišliejusius lietvamzdžius, netikėtai aptiktus priklijuotus veidrodukus. Praėjome vieną kitą parduotuvėlę, Keistotekos knygyną. Praėjome, bet ėmėme ir apsisukome nutarę užsukti. Čia iš karto ėjom prie reikalo: 

– Gal turite kokių senų vaikiškų elementorių? – Pasiteiravau knygyno darbuotojos Gintarės.

Pradėjome kalbėti apie senų ir naujų leidimų knygas vaikams. Požiūris sutapo. Tad gavome pavartymui nedidelę krūvelę knygų, vaikai jaukiai įsitaisė prie stalo, kol atsirinkome, kas mums pasirodė verta dėmesio. Sužinojome, kad ponia Gintarė veda smalsiems mažiesiems skaitytojams edukacines pamokėles apie knygas. Rašomės tai atmintin ir tikimės kada ateityje pasinaudoti šia galimybe... Tuo tarpu vaikai paglostė knygyne ramiai snaudžiantį katiną Ponulį, pasivaišino braškiniais čiulpinukais ir mes, nešini nedideliu pluošteliu knygų, tarp kurių – keletas pratybų ir Elenos Marcelionienės 1992 metų elementorius „Šaltinėlis“, keliavome toliau.

Stabtelėjus prie Užupio angelo Liutauras vėl pastebėjo bromą į kiemelį – būtinai reikia dirstelėti vidun. 

Rūpi vaikinui, kam ta broma reikalinga, tad turiu pasakoti, jog tuo metu, kai miesto gatvėse nebuvo saugu, miestelėnai įėjimus į savo namus darydavo ne iš gatvės, o iš kiemo ar iš bromos. Tuo tarpu prie bromos puikuodavosi tvirti vartai, kad gyventojai jaustųsi saugūs. 

Nuo bromos keliavome bruka, kalbėdami apie šiuos panašiai skambančius žodžius, kol išvydome rotondą. Šis žodis Liutaurui jau pažįstamas, tad netrukus mano jaunikaitis puikavosi:

– Žinok, Magdute, čia rotonda – kaip ir Sudervėj, tik mažesnė... 

O šalia rotondos mus pasitiko dar vienas naujas žodis – mozaika. Puiki architektūros elementų pamoka! Magdė suko ratus apie rotondą, vardindama ją dengiančių audeklų spalvas, paskui mėgavosi mozaikos piešiniu visaip kaip ją tyrinėdama.

Galiausiai čia aptikome knygynėlį, kuris iš tolo mums pasirodė tarsi paukščių lesykla. Vaikai taip pat užskaitė. Net ketino atsisėdę ant gretimo suolelio kibti į ten esančių knygų skaitymą, bet neradę sau nieko tinkamo greitai persigalvojo.

Traukėme toliau. Jei jūs, eidami tilteliu per Vilnelę matote spynas, vadinasi jūs matote ne viską. Nes vaikai krykštaudami kaišiojo pirštus į kiekvieną tarpą, iš nuostabos šūkaudami: „Žiūrėk, žiūrėk koks gražus!“ Tik prisivijusi juos supratau, į ką jie ten baksnoja. O gi į... voratinklius, įsitaisiusius tarp metalinių virbų... Ir į voratinklin įstrigusią vapsvą... Man beliko stebėti ir stebėtis, kaip vaikai, praleidę vasarą gamtoje, visai kitaip pradėjo matyti miestą. Nes čia jie pradėjo matyti ne purvinus pakampius (kaip kad aš) ar nedažytus turėklus, bet tuos mažus gamtos likučius, kuriems mano akis jau atbuko...

Tad ir vėliau ant akmeninio grindinio pastebėtas vikšrelis ar ant turėklo nukritusi liepos sėkla manęs nebestebino – aš tiesiog žavėjausi.

Pasiekėme Bernardinų sodą. Taip laukti fontanai. Prie jų nubėgo pirmiausiai. Tik tada prisiminė, kad ir žaidimų aikštelių čia esama. Aplankėm ir jas. O pakeliui dar ir ančių pulką pamaitinom duonos gavę iš jas šėrusios moteriškės. :)

Diena ritosi į antrą pusę. Buvom jau išalkę, kiek pavargę, traukėme troleibuso stotelės link. Bet pakeliui dar ir ąžuolą su gilėm aptikom (tiesa, šiemet, kiek matėm, visur jos labai sukirmiję), ir dilgėlės palei užtvarus prie Vilnelės nepraslydo pro Magdės akis...

Namai jau čia pat. Bet štai dar pora pažįstamų sutikom, įspūdžiais apsikeitėm, siaurus šaligatvių bortelius lygsvaros lavinimui pasitelkėm... Grįžom pasikrovę kišenes visai prie namų rastais kaštonais ir įspūdžiais, kurie, manau, pralenkė savo verte net ir „Verandą“, kurią šįkart iškeitėme į pasivaikščiojimą po miestą. 

Literatūra
Grįžus į civilizaciją, vaikai, žinoma, labai greitai prisimena, kad namuose yra kompiuteris. Taigi tėveliui pasiūlius susirasti „Namelio prerijose“ filmo serijas, vaikai buvo pasigavę šią idėją ir man ne vienąsyk bandė ją priminti. Tad susiradome keletą epizodų ir pasižiūrėjome. Liutauras, bandydamas suprasti, kodėl filme nematome to, apie ką skaitėme knygoje, vis klausinėjo: „O tai čia jie važiuoja per tą liūtį, po kurios užklimpo? O kada ateis indėnai?..“ Žodžiu, sudėtinga... Finale atsivertėme knygą... Tiesą pasakius, nusivylėm ekranizacija tiek Liutauras, tiek ir aš pati. Pataikėme ant serijos, kurioje kyla gaisras prerijoje. Filme šėlstantį gaisrą galiausiai užgęsina netikėtai pliūptelėjęs lietus, tuo tarpu knygoje nepaprastai vaizdžiai ir informatyviai (gyvųjų knygų galia) aprašoma, kaip Karolina ir Čarlzas varė vagą aplink namą, pylė į ją vandenį ir kūrė priešpriešinę ugnį, kuri ir išgelbėjo jų namą nuo didžiųjų ugnies liežuvių. Žodžiu, buvo naudinga pamoka apie tai, kad filmas dažnai nuvilia, jei gretini jį su literatūros kūriniu, ir apie tai, kaip nugalėti didelę, viską niokojančią ugnį.

Kita savaitės knyga šįkart tapo Salemono Paltanavičiaus „Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios“. Ne visą perskaitėme, bet voro, genio, žiogo ir drugelio laiškus įveikėm. Būčiau visai linkusi traukti šią knygą į gyvųjų knygų sąrašą.

Raidės
Toliau keliaudami per abėcėlę, sustojame šįkart ties H. Kadangi su laiku, gyvenant kraustymęsi tarp miesto ir gamtos, mums vis dar striuka, kiek paskubomis teko vaikus pažindinti su Lietuvos Himnu. Daugiau fone grojo įvairios šios tautiškos giesmės aranžuotės, tuo tarpu su Herbu  buvo visai linksma. Pagalvojusi, kad giminės herbu užsiimti kiek ankstoka, pasiūliau Liutaurui sukurti mūsų sodybos, esančios Pūstalaukio kaime, herbą. Magdė buvo kątik užmigusi automobilyje, tad pražiopsojo šįkart mūsų paieškas, tačiau atsibudusią ir ją pažindinom su mūsų sugalvotais bei rastai simboliais.
Viskas prasidėjo nuo skydo piešimo ir mūsų ištikimos palydovės – lipnios juostos – klijavimo. Tuomet ėjom lauk ir žiūrėjom, kas čia mums galėtų tikti. Galiausiai viskas susidėliojo taip:

1. Į centrą keliavo beržo lapas – nes sodyboje gausu beržų. 

2. Neabejotinai turėjo čia būti ir gilė, kurią Liutauras parsivežė iš praeito pasivaikščiojimo po mišką. Kadangi gilės kotelio nebuvo, Liutauras nusprendė, kad jį būtinai reikia pripiešti. 

3. Kaip gi be šiaudų! Be jų mes niekaip. Be jų nebūtų mūsų gamtinio daržo, be jų nebūtų ir mūsų namelio, nebūtų be jų, ko gero, ir Liutauro degamų laužų..? :) Liutauras nusprendė, kad šiaudus klijuos vertikaliai, nes nori, kad herbas būtų... simetriškas! O vat taip. Tarsi heraldika būtų jo antroji prigimtis... 

4. Molis – a must, kaip sakoma, – neišvengiamas. Tik užbarstyt ir tokiu būdu prilipint jo mums nepavyko, tai galiausiai flomasteris išgelbėjo – „pabarstėm” tokiu būdu...

5. Melsvi cikorijos ir bitinės facelijos žiedai – mūsų kiekvienos vasaros palydovai, vaikų ir bičių džiaugsmas. 

6. Kitoje pusėje – geltono ir oranžinio serenčio žiedlapiai – mėgstamiausios vaikų, o ir mūsų gėlės darže. 

7. Tuomet sekė Liutauro pageidavimas įtraukti į herbą ir vieną kitą mašinėlę. Pasiūliau jas nupiešti. O kad jau gėlių spalvos taip gražiai susiderino, išsirinkome ir joms mėlyną spalvą.

8. Tada beliko sugalvoti, kas galėtų simbolizuoti Magdę, jei jau Liutauras save atspindėti nutarė mašinėlėmis. Ilgai galvoti nereikėjo – žinoma, suknelės ir batai, kuriuos mūsų mažoji stileiva keičia per dieną ne kartą ir ne du... Rausvo popieriaus po ranka neturėjome, tad parinkome oranžinę. Vėliau pabudusi mažoji neprieštaravo.

9. Galiausiai aprėminom herbą kiek storesniu kontūru, paryškinom pavadinimą ir gėrėdamiesi patys nunešėm pasirodyti besidarbuojančiam tėveliui. Užskaitė.

Su raide H gi apskritai kažkaip vangiai sekėsi susidraugauti. Ar dėl to, kad ji tokia paprasta, simetriška ir per daug žodžių neturinti, ar tiesiog dėl to, kad vaikams labiau norėjosi bėgti žaisti, liko ji tokia vienišoka popieriaus lape...

Paskutinę savaitės dieną turėjau progos su Magde pasimokyti raidžių. Pasičiupusios lietuvišką raidyną tikrinomės, kurias raides ji jau atpažįsta. Mano nuostabai ne tiek jau ir mažai: A, B, E, G, H, I, L, M, O, P, S, Š, T ir U. Pamokiau kitų, žiūrėsim, kada įsimins likusias.

Dailyraštis
Leidau Liutaurui pailsėti. Kažkas jam nepatinka su tuo rašymu. Tad, kol nesu pasiruošusi judėti metodiškai toliau, tai ir nespaudžiu. Tuo tarpu Magdė pati savarankiškai parašė M. Ir anksčiau imituodavo berašanti, bet tai daugiau buvo padriki pagaliukai. Dabar gi, po eilinio „Mamyte, žiūrėk, parašiau Magdė“ atsisukusi išvydau ant kažkokio seno dar pavasarį marginto popiergalio suraitytą ryškią M!
O džiaugsmo buvo merginai... :)

Tuomet užklausiau, gal ir A norėtų parašyti?
– Kad aš nemoku... – Bandė išsiginti.
– Bet juk tau puikiai sekasi, kai reikia apvedžioti... Pabandyk! – Tariau ir nupiešiau A. Šalia savąją pabandė išvinguriuoti ir ji. O kai gavosi, vėl džiaugsmo pagauta krykštavo bei dar keletą šalia parašė.

Žodžiu, panašu, kad po truputį galima bus įvesti teksto kopijavimą (copywork). O paskui ją, tradiciškai, ir Liutauras turėtų pasiduoti... :)

Matematika
Bandome pradėti prisijaukinti MEP. Atsispausdinusi pirmų dešimties pamokų medžiagą kažkaip automatiškai ją, žiūriu, adaptuoju pagal situaciją. Paėmė štai vaikai rankdarbiams skirtų plunksnų pluoštą. Žaidžia. Priėjusi pasiūlau surūšiuoti jas pagal spalvas. Suskaičiuoti, kokios spalvos kiek plunksnų yra. O kokių daugiausia? O mažiausia? Po lygiai? Kiek bus sudėjus vienos spalvos plunksnas su kitomis?..

Kitądien betvarkydama žaislus atradau spalvotus skaitliukus. Vėl žaidėm, slankiodami karoliukus ir žiūrėdami, kokioje pusėje kokių daugiau, kur gaunasi po lygiai, kur mažiau ir pan. Liutaurui tokios užduotys, kaip matau, jau per lengvos, tuo tarpu Magdei dar reikia pasukti galvą.

Turiu, tiesą pasakius, prisiversti nusileisti iki vaikų lygio, nes man vis atrodo, kad ką jau ką, bet matematiką juk ir taip labai paprasta suprasti – ko čia mokyti?..

Piešimas
Magdė, kaip visada, vos radusi progą, prašo paduoti dažus. Grįžus į miestą, tuojau prašosi savo taip mėgstamo skysto JOVI guašo. Kaip visada pripilu jo į ledukų formeles ir leidžiu jaunajai menininkei skleistis. Kai šįkart paklausiau, kas čia, ji paaiškino:
– Na gi matai – čia oranžinė, čia žalia, o čia geltona...
Va taip. Bandome spalvų derinius, o ne bet kokiom spalvom terliojam... :)

Juokas juokais, bet Magdei iš tiesų šiuo metu labai rūpi derančios ir nederančios spalvos. Ką nors apsirengusi tuoj pastebi, kad vienas ar kitas daiktas dera su kitu, kokių spalvų esti jos aprangoje, o kokių pasigenda gretindama savają aprangą su brolio... Panašu, kad vizualiniai dalykai šiai merginai tikrai nesvetimi.

Muzika. Kompozitoriai
Visą savaitę namuose skambėjo Mocartas. Daugiausiai klausėmės 40-osios jo simfonijos, tarpe įmaišant ir kitų kūrinių. Liutauras, būdavo, net pats, muzikai nutilus bėgdavo ir įjungdavo vėl. O Magdė suklusdavo ir, žiū, paklausdavo: „Mamyte, čia irgi Mozartas?“ Žodžiu, vaikų ausys veikia visai neblogai.

Tiek šiai savaitei. Visa kita liko ateičiai. Žiūrėsime, ką padovanos jos mums visiems. Iki greito!