16-oji savaitė. Voratinkliai. Elniakampis. G raidė.

Rudenėja. Dienos trumpėja, naktys šąla, mūsų šiaudų namukas, diktuojantis dienų bei savaičių ritmą, pagaliau iš išorės pasidengė molio sluoksniu, tad po truputį keliam sparnus ir ruošiamės į miestą žiemoti... O kol viskas palaipsniui suvažinės iš vienų namų į kitus, kol vis dar dienomis bandysim užbaigti likusias prieš žiemą smulkmenas, tęsiame gyvenimo pažinimo kelionę.

Biblija

Persiritome į Naująjį Testamentą. Pačiu laiku, nes mūsų supratimu Jėzus per Kalėdas užgimė, bet kaip žmogus gimė būtent maždaug rugsėjį. Tiesa, vaikai Kristaus gimimo istoriją sutiko be didesnių emocijų, bet gal taip ir turėtų būti?.. Nes juk stebuklas šiuo atveju yra ne pats žmogaus gimimas, bet jo prasidėjimas iš Šventosios Dvasios... Tad nesureikšminu. Liutaurui tiesa, kilo klausimas, kodėl Marijos ir Juozapo neįleido į jokius namus, kad jiems teko nakvoti daržinėje. Tiek. Magdė iš viso rezervuotai išklausė, ir jokio atsako... Na, gal tiesiog palaukime Kalėdų, ir ta istorija pati savaime išsigirs? Žiūrėsim...

Įpročiai

Teoriškai kaip ir turėtume būti įtvirtinę tvarką, bet tos tvarkos dar uoj kaip trūksta... Tarsi ir vėl du žingsniai atgal po, atrodytų, visa neblogos pradžios... Na bet yra kaip yra – kai tėvai abu iki alkūnių didžiąją dalį dienos molyje, juk negali tikėtis, kad vaikai vaikščios švarūs ir tvarkingi, ar ne?.. :)

Išvykos
Po sunkios ir nepaprastai darbingos praeitos savaitės, orui pirmadienį įkaitus iki 27 laipsnių nutarėme pasidaryti išeiginę. Į termosą susikrovę pietus patraukėme Karmazinų pažintinio tako link. Pasistačius automobilį pirmoje aptiktoje stovėjimo aikštelėje, dar nespėjus padoriai išlipti, staiga girdžiu susižavėjimo kupiną Magdės šauksmą:
– Mama, gyvatė!!!
– Gyvatė? – Nepatikliai sukuosi rodomos vietos link. O čia, visų mūsų nuostabai, tikrai gyvatė – vinguriuoja į žoles nedidukas, vos keliolikos centimetrų ilgo žaltys. Gaila, per vėlu buvo trauktis kamerą – užfiksuoti šio mažylio nespėjome...
Apsidairę supratome, kad sustojome ne toje stovėjimo aikštelėje, kurioje ketinome, tad vėl sėdome į automobilį ir pavažiavome kiek tolėliau – mūsų dienos tikslas buvo Elniakampio atodanga. Na, o takas link jos vinguriavo mišku, įsitaisiusiu nenuobodžiame reljefe. Čia radome ir seną klevą su įspūdingomis, greičiausiai genių iškapotomis, drevėmis, ir šaltiniuotą tarpeklį, per kurį pereiti reikėjo skersai permestais dviem rąstais, ir Raudonojoje knygoje įrašytą daugiametę blizgę, ir keistai išdegintą kokį tai medžio kelmą...

 Tiltelis per tarpeklį...

Vaikai aptiko kerpes ant krituolių 

 Daugiametė blizgė – įrašyta į Raudonąją knygą

Kū-kū... Kas drevėje gyvena?..

Nudegintas kelmas.

Galiausiai mus pasitiko ilgi, atodangos link, žemyn besileidžiantys laiptai. Nuo čia įrengtų nedidukių apžvalgos aikštelių vėrėsi vienas už kitą gražesni vaizdai į Nerį... Nusileidome ir prie pačios upės, apžiūrėjome čia gulintį mitologinį akmenį (kuris ir pavadinimą turi, bet aš, aišku, jį spėjau pamiršti) ir leidomės atgalios. Teko vėl įveikti laiptus, dar sykį pasigrožėti Neries vingiais ir grįžti prie automobilio.

Vaikai pakeliui tyrinėjo pastebėtus mėšlavabalius, visokius šapelius, pagaliukus, o mano akys krypo kiek kitur. Ne bergždžiai – aptikau tiesiog tobulą voratinklį. Gailėjausi su savimi neturinti kuo jį užfiksuoti, bet apie voratinklius – vėliau.

Praeiti ramiai pro mėšlavabalį – nevalia...

Tobuliausias mano kada matytas voratinklis...

Prie automobilio grįžome sušilę ir šlapi nuo prakaito. Patraukėme Elniakampio ežero link. Kadangi buvo pirmadienio popietė, tikėjomės čia nerasti nei gyvos dvasios. Tačiau mūsų didžiai nuostabai čia buvo žmonių. Tiesa, vieni jau rengėsi išvažiuoti, bet netrukus atbirbė dar vienas automobilis, iš kurio išlipo vyriškis su trim vaikais. Panašu, kad vietiniai, atvažiuojantys čia dažnai – vaikai tuoj nusimetę rūbus brido vandenin. Mūsiškiai gi rezervuočiau braidė pakrantėje, kai staiga ir vėl išgirdau nuostabos kupiną šūksnį:
– Žiūrėk, gyvatė!
Šįkart šaukė nepažįstami vaikai, kuriems sujudinus kiek tolėliau nuo kranto augusius meldus, iš jų išniro... žaltys! Išdidžiai iškėlęs galvą praplaukė tiesiai mums prieš akis ir pasislėpė kitoje meldų grupėje. Ech, ir vėl nespėjome nufotografuoti... O šis gi buvo didesnis, palei galvos dydį sprendžiant, kokio pusmetrio ilgio.
Neilgai trukus, anoji šeimyna išvažiavo, ir mes likome vieni. Vaikai toliau sau murkdėsi vandenyje, tuo pačiu čia pat papietavom, vėl maudėmės. Įlipau išsimaudyti ir aš, vaikai stebėjo, kaip plaukiu, bet patys dar nedrįso bandyti plaukti, nors vis bandau ant rankų paplukdyti, pratinu prie vandens.

Smagu buvo pabraidyti ir po seklų upelį, čia pat ištekantį iš ežero. Žodžiu, ežeras ir jo aplinka labai patiko – jautėmės labai laiku ištrūkę iš darbų maratono ir pasisėmę naujų įspūdžių bei jėgų...

Gamta
Tą patį pirmadienį, grįžę iš Elniakampio, sugalvojome su vaikais išeiti pasivaikščioti. Netoli mūsų buldozeriu nulygino lauko kelią, tad mums parūpo pažiūrėti, kurlink jis veda... Aš, pagal savaitės planą jau numačiusi kelionės tikslą, pasiėmiau reikalingas priemones, ir mes išėjome. Vaikams didžiulį įspūdį kėlė nepaprastai lygiai vietomis nugludintas kelio paviršius. Vis tūpėsi jo čiupinėt, rašinėjo akmenukais ir pagaliukais ant jo raides, tyrinėjo įvairių mašinų paliktas padangų žymes...

Taip priėjome sodybą, kurioje, matėsi, gyvena žmonės. Tad, nenorėdami trukdyti, apsisukome ir traukėme atgal. Čia mano akys ėmė krypti į pakelės žoles, kuriose suradusi voratinklį pašaukiau vaikus.
– O dabar mes šitą voratinklį sugausime...
– Kaip mes tai padarysime? – sukluso mažieji...
Grįžtant iš Elniakampio, sustojome mažoje vietinėje parduotuvėlėje, kurioje paprašiau Dariaus nupirkti pigiausio plaukų lako. Taigi dabar, sustojus prie voratinklio, išsitraukiau šį purškalą ir padengiau juo plonytį voratinklį. Tuomet pabandžiau jį perkelti ant rudo popieriaus lapo. Sugadinome kokius 4 voratinklius, kol „atkalėm sistemą”, kaip sėkmingai tai padaryti... Vaikams irgi labai jau patiko purkšti ir žiūrėti, kaip voratinklis apkimba mažulyčiais lako lašelyčiais, o paskui prikimba prie popieriaus... Lako flakonas pamažu tuštėjo, turimų popieriaus lapų mažėjo, bet sėkmė mus aplankė, ir galiausiai turėjom pasigavę du didžiulius voratinklius...

Pagal gamtos stebėjimo programą, turėjom su vaikais leistis dar ir į kokių nors vabalų medžioklę, bet per daug nesivarginome – kadangi aplink apstu žiogų, kuriuos šiaip ar taip vaikai saujomis po keletą per dieną gaudo, nutariau, kad tebūnie jie ir būna tais stebėjimo objektais... O dar vieną nugaišusį radome vandens vonelėje, tad ramiai galėjome apžiūrėti. Jam į kompaniją pačiupome ant saulėgrąžos tupėjusią blakę kareivėlį ir tyrinėjome. Paskui Magdė aptiko dar ir nepaprastai didelį ir įspūdingą žiogą, tad dėjom jį į savo terariumą ir vėl turėjome gerą progą patyrinėti, apžiūrėti.

Nugaišusio žiogo ir blakės duetas...

Didysis žiogas.

Finale su Magde aptikome dar ir šimtakojį, bet tas greitai pabėgo – įkalinti apžiūrai šio padaro nespėjome. Beliko tik iš popieriaus pabandyti padaryti šį sutvėrimą... Improvizuotai bandžiau įtraukti vaikus į vorų darymo atrakciją, bet Liutauras visai nesusidomėjo, o Magdei labiau patiko pieštos voro kojos, o ne tos mano siūlomos šeriuotos. Skonio reikalas – negali pykt. :) 

Vakarais, pilnėjant mėnuliui, tėvelis su palyda vis išeidavo pro žiūronus pasižiūrėti įspūdingo Derliaus mėnulio, na bet kadangi jis – kitos savaitės tema, tai tam kartui neužbėgsiu įvykiams už akių...

Žaidimai, piešimai
Kai tėvai užsiėmę, nori nenori žaidimų ir veiklos turi prisigalvoti pats. Išsigelbėjimu tapo iš naujo ant lentynos atrasti/užmiršti stiklo rutuliukai, kurie kėlė nepakartojamą euforiją kaskart paleidus juos latakais ar tiesiog nuo smėlio krūvos, kurioje paskui jie buvo ir slepiami. Na o šiam žaidimui pabodus, mažieji žaidėjai persimesdavo prie menų.

Na ir, aišku, šiaudai, šiaudai, šiaudai... Kaip gi be jų, kai jų, dabar išdėliotų įvairiais labirintais, gausu namo viduryje. Čia smagu ir palaipioti, ir pašokinėti, ir slėpynių su kaimynų vaikais bei vakare su tėčiu pažaisti... :)

Tiesa, ši savaitė turbūt būvo meniškiausia, jei būtų ją galima taip pavadinti. Atėjus Magdės gimtadieniui nekilo klausimas, ko mergina nori dovanų. Iš anksto buvo aišku abiems: reikia dar tokių pat stiklo dažų, kokių Liutauras buvo dovanų gavęs per savo gimtadienį. Taigi važiavome visi kartu į parduotuvę, pirkom tų dažų, o tuo pačiu ir dar visokių popierių, flomasterių, plastilino ir blizgučių... :) Laimės buvo visiems – ir vaikams, ir man, kad abu taip įsitraukė į „menų darymą“...

Atradę simetriškų piešinių darymo būdą, su didžiuliu užsidegimu gamino man „drugelius“, kurių savaitės pabaigoje ant langų tiek prisidaugino, jog galvojau, tuoj ir baltos dienos pro tuos langus nesimatys... Nes neapsiribojom, aišku, tais nedideliais celofano gabalėliais, įdėtais į dažų dėžutę – daviau – kaip baltiems žmonėms – kiekvienam po įmautę, o paskui dar ir tą per pusę prakirpau, kad dvigubai didesnė gautųsi. O džiaugsmo buvo..! :) Beje, patirtis parodė, kad smagiau piešti plonesnėmis dažų tiubelėmis – mažiems pirščiukams jos patogesnės. O ir dangteliai, kurie tiesiog užsideda, o ne užsisuka, kaip kad didesnių tiubelių, mažiau linkę pasimesti nei anieji... Tik, aišku, ir išsibaigia greičiau.

Liutauras, praeitą savaitę pas Eglę pasigavęs tiesių linijų braižymo pagaliukų pagalba idėją, sėkmingai ją rutuliojo ir šią savaitę. Inžinierius auga, ne kitaip... :))

Literatūra
Daug skaitymo šią savaitę nebuvo. Rytais, vos pabudusi, dažnai kuo greičiau lėkdavau prie namo darbuotis, kol vaikai miega, tai ir rytai tokie ekspromtiniai gaudavosi – apsižiūrėdavau finale, kad jau abu pabudę, apsirengę, lauke kažkur išsibarstę, įsižaidę... O tada surink juos, kad geras, pasodink prie knygos.. Cha...
Kaip ten bebūtų, vieną „Namelio prerijose“ skyrių vis tik įveikėm. Apie tai, kaip ponas Ingalls'as meistravo lovą, o paskui su kaimynu drauge kasė šulinį. Istorija nepraslydo pro ausis. Mažajam mano inžinieriui iš karto parūpo, kas per daiktas yra zigzagas, kuriuo romano herojus varstė virves lovos rėme. Ta proga ant popieriaus pirma aš piešiau zigzagą, o paskui jau ir Liutauras Magdę mokė:
– Va, matai, tokia linija yra tiesi. O va tokia vadinama zigzagu...
Tad pamoka išmokta.
Taip pat labai įdomu buvo Liutaurui, kodėl į šulinį buvo nuleidžiama žvakė ir kas ten per dujos buvo šulinio gilumoje. Taigi vėl turėjome progą pakalbėti apie tai, kad degimui reikalingas oras.

Raidės, dailyraštis
Toliau keliaujame per abėcėlę. Kiek anksčiau sekmadieniais su vaikais pasidarydavome Biblijos pamokėles pagal mano verstą programą „Biblijos žodžiai nuo A iki Ž“. Buvome nuėję iki F raidės, tad nebesinorėjo kartoti. O kad jau sekanti buvo G, tai ją ir pasičiupome. Kalbėjome apie Gerumą. Prisimindami Juozapo ir jo brolių istoriją, kuomet buvo atsilyginta ne pagal brolių poelgį, bet iš gerumo.

Taip pat į kompaniją gerumo pamokai atskubėjo ir namą mums ne kartą padėję moliuoti draugai – buvo nuostabių progų pakalbėti su vaikais apie tai, kodėl svarbu padėti vieni kitiems, apie tai, kad daryti ką nors negero yra labai paprasta, o štai daryti gera reikia pastangų, tačiau Dievas mus ir moko nusivilkti tą senąjį žmogų, kuris nenori daryti gera, ir apsivilkti tuo naujuoju žmogumi, kuris, darydamas gera, teikia Dievui garbę.

Pabandėme prisiminti ir daugiau žodžių, prasidedančių g raide. Tuojau prisiminėm Geltoną! Tad nebuvo klausimo, kokia šįkart bus mūsų raidė ir kuo ją puošime – Geltonos Gėlės Gražiais žiedlapiais. Tuo pačiu buvo prisiminta ir visa galybė paukščių, kurių vardai prasideda šia raide, taip pat tą rytą Gerta Gardžia Gira, mūsų ir toliau dainuojama Gama ir kiti įvairūs žodžiai...

Nusižūrėjęs nuo vyresnio kaimynų berniuko, kuris atidavė mums pakuroms savo pirmos klasės pratybų sąsiuvinius, Liutauras išsireikalavo, kad ir jam nupirkčiau tokių „linijomis margintų lapų“... Nebuvo kur dingt. Tačiau atsivertęs tuos tuščius sąsiuvinius vaikinas kažkaip greitai pametė ūpą ir visai nenorėjo, kad aš jam rodyčiau, kur ką reikėtų rašyti... Tai tam kartui daugiau nieko ir nerašėme. Lauksime geresnių laikų. :)

Skaičiavimas
Važiuojant automobiliu Liutauras nei iš šio nei iš to manęs klausia:
– Mamyte, tu žinai, kiek bus trys ir trys?
– Taip, – nustebusi atitariu, – žinau. O tu žinai?
– Taip, bus šeši. Ir dar žinau, kad du ir keturi irgi bus šeši.
– ??? – Nustembu. – O iš kur tu žinai?
– Man Emilija sakė. – Rodydamas, kaip visi tie matematiniai veiksmai atrodo ant ištiestų pirštų, didžiuojasi mano penkiametis. Didžiuojuosi ir aš, kartu tyliai žavėdamasi, kokią galią turi bendraamžių pavyzdys.

Renku dangtelių nuo įvairių buteliukų kolekciją. Liutauras, užmatęs mane vėl dedančią dangtelį į dėžutę, užsimano „paskaičiuoti“. Surūšiavęs įvairius dangtelius pagal spalvą, skaičiuoja. Sudeda tris eiles, sako, kad dangtelių penkiolika. Aš jam pasiūlau padalinti per pusę juos. Vaikinas bando sugalvoti kaip, prašo pagalbos, Aš atskiriu dvi kraštines eiles, pasiūlau padalinti per pusę dabar jau likusią vidurinę.
– Nesigauna... – Pareiškia mano skaičiuotojas.
– Kas nesigauna?
– Per pusę po lygiai padalinti... – Patikslina.
Pagiriu, kad teisingai pastebėjo. Klausiu, ką daryti su tuo likusiu.
– Tai sau pasiimk. – Išsprendžia problemą vaikis.
Ta proga pakalbam apie lyginius ir nelyginius skaičius. Apie tai, kad vieni dalinasi per pusę, o kiti – ne. Bet kad nelyginiai nėra tokie jau blogi, nes jie, nors nesidalina iš dviejų, užtat dalinasi iš, pvz., trijų... Ir padalinu tuos 15 dangtelių į tris lygias dalis, rodydama šį paprastą matematinį „stebuklą“.
– Gerai, dabar sudėkime visus dangtelius atgal. Jau paskaičiavome. – Reziumuoja.

Muzika. Kompozitoriai. Mocartas
Į pagalbą vėl atėjo senas mobilus telefonas, kuriame, lyg tyčia, įrašyta valanda būtent Mocarto muzikos. Tad ir nešojasi vaikai su savimi, klausosi. Ir jiems smagu, ir mano širdis dainuoja... :)

O patys tuo tarpu kuria panosėje savas melodijas, niuniuoja jas, turbūt net nenutuokdami, kad visai netrukus mesiu juos į muzikos jūrą. Na, bent jau ketinu. O kaip jau ten mums gausis, gyvenimas parodys. :)