15-oji savaitė. Sėklos. Diena pas Eglę.

Na ką, naujas ketvirtis, naujos viltys, nauji siekiai! Ir nors mes, esant geriems orams, dar vis vasarojame savo sodyboje, tai netrukdo imtis kažko naujo. Na bet apie viską iš eilės...

Biblija
Džiaugiuosi, kad pagaliau, pasinaudojusi naujo sezono proga, pradėjau vaikams Biblijos istorijas ne pasakoti, bet skaityti. Jonos istorija tam tiko tarsi pirštinė rankai! Ne per ilgas, vaizdingas pasakojimas vaikams susiklausė labai sėkmingai. Kai baigiau, Liutauras pareiškė:
– Labai gražu. Paskaityk dar kartą.
Va taip vat. O aš nuogąstavau, kad maniškiams bus per sudėtinga... Net ir Jonos malda, kuri, atrodytų, nėra lengvai suprantama, vaikams padarė įspūdį, prašė ją atskirai pakartoti. Na ir, žinoma, epizodas, kur šėlsta audra jūroje, buvo taip pat užskaitytas. O vėliau, žaidžiant ant smėlio, girdėjau Liutaurą kartojant: „laivas buvo beskęstąs” – labai jau patiko vaikiui ši gramatinė forma... :)
Na, o kad Jonos ir jį prarijusios milžiniškos žuvies istorija nenublanktų, mes tradiciškai ją ant popieriaus perkėlėm.

Įpročiai
Pagal planą kaip ir turėjom imtis nuoseklumo, kad mokytųsi vaikai užbaigti, ką pradėję, bet realiai mes vis dar su tvarkymusi bandom susidraugauti. Šluota ar pašluostė vis dažnesni draugai, bet rezultatas dar nėra tas, kurio norėčiau siekti...Taigi, judam toliau. :)

Gamta. 5 pojūčiai
Dėliodamasi rudens planus jau buvau sunerimusi, kad neturiu vizijos, ką toliau daryti su gamtos stebėjimu. Per vasarą išnarstę nemažai temų, dabar tarsi stovėjome kryžkelėje – o kas toliau??? Ir čia, mano didžiam džiaugsmui, į pagalbą atėjo Eglė, pasiūliusi nusipirkti Lynn Seddon paruoštą gamtos stebėjimo metų planą „Exploring Nature With Children”. Šį modulį abi jau buvome žiūrinėjusios anksčiau, tačiau bent jau aš tik dabar detaliau jį pangrinėjau. O tada ir nusipirkome. O kad jau nusipirkome, tai ir griebėme iš karto jautį už ragų. Kadangi savaitės tema buvo sėklos, o pagal planą reikėjo susipažinti su sėklomis, kurias platina vėjas, vanduo, gyvūnai ir kurios pasisėja pačios, pasileidom su pasiruoštu popieriaus lapu ir lipnia juosta į daržą. 

Su skraiduoliais buvo lengviausia – usnys ir gauromečiai dabar pačiame gražume. Nesunkiai jų pukų radome. O pakeliui dar ir kitų, mums nepažįstamų peržydėjusių gėlių sėklų, pasidabinusių pūkais aptikome. Su savaime pasisėjančiomis irgi nebuvo bėdos: medetkų, grikių, sualėgrąžų, piliarožių sėklų pas mus aplink čia nestinga. 

O štai kuomet pasileidome į savo beržynėlį ieškoti varnalėšų, kurių visiems gerai žinomus lipukus tikėjomės aptikti, ant jaunų varnalėšų jų neradome. Bet, pasukus iš beržynėlio atgal, ant savo sijono ir kojinių aptikau kitų trofėjų! Gaila tik, kad neaišku, kokio augalo buvo šios sėklos. Kaip ten bebūtų, tai buvo nuostabus pavyzdys, kaip patys to nežinodami gyvūnai (tame tarpe ir žmonės) išnešioja augalų sėklas. Prisiminėm ir kėkštą (beje, vienas jų vis dažniau apsilanko mūsų sodyboje), kuris atlieka ne mažiau reikšmingą darbą sėklų platinime, kuomet įvairiose vietose neša slėpti giles, riešutus ir kitas panašias sėklas. O taip pat ir obuolio sėklas priklijavome – kaip gi be jų!

Galiausiai kiek teko pavargti, kad rastume, kas mums tiktų į vandeniu pernešamų sėklų skiltį. Kita vertus, visos tos skraidančios sėklos irgi galėjo tikti šiai kategorijai, jei tik augtų netoli kokio upeliuko. Radę dar keletą beržo sėkliukių, priklijavome jas greta juodalksnio konkorėžių, kurie dar nėra iki galo subrendę, tad ir pačių sėklyčių negalėjome išlukštenti bei pasilikti atminčiai. Tokia štai gavosi mūsų kolekcija.

Kitą dieną vaikai čiupo knygą „365 užsiėmimai kiekvienai dienai“ ir, vėl atradę joje palapinę, ėmė įkalbinėti mane ją jiems pastatyti... Ir štai man šovė mintis įkurti ją prie jau esančių supynių kojų... Pačiupusi be naudos netoliese stovėjusias nepanaudotas kartis, greitai surezgiau jiems palapinės karkasą, skalbinių segtukais prisegiau keletą užklotų, dar atitempėm bivakui kažkada naudotų šakų... ir štai... palapinė per penkias minutes gatava. :) Laimingi vaikai sulindo vidun ir toliau vartė pamėgtą knygą. )

Ruduo toks jau metas, kad rytais, būna, žado netenki. Pakeli ryte nuo pagalvės galvą, ir supranti esąs debesyje... Tas debesis saulei kylant retėja, virsta migla virš pievų, o tu, parimęs prie lango godžiai geri į save visą tą virsmą, kol migla galiausiais išsisklaido, po savęs palikdama tik neapčiuopiamą drėgmę ir aprasojusius langų stiklus... 

Taip prasideda diena... Vaikai pareiškia norintys obuolių, tad vėl traukiame į senąją sodybą. Aptinkame, kad čia kažkieno neseniai būta, nes obuoliai surinkti, avietinių špinatų uogos (kuriomis rasdavome aplipusius krūmus) nuraškytos, žolė aplinkui ištrypta...

Tik aviečių dar yra – matyt tų, augančių kitoje namelio pusėje, nepastebėjo anie lankytojai. Apsidžiaugiame ir saujomis mėgaujamės jomis. 

Grįždami obuolių prisirenkame prie obels pamiškėje, kur prie ant kelio pūvančių obuolių skraido... drugeliai! Che che!!! Greitai traukiu fotoaparatą ir lygiai kaip Eglė, praeitą savaitę gainiojusi drugelius virš kriaušių puvėkų, medžioju dabar saviškius... :D Ilgai medžioklė netrunka – mažieji puotautojai per daug nesibijo nei manęs, nei juos besivaikančių vaikų... Tad gražuolis admirolas greitai atsiduria mano nuotraukų kolekcijoje ir mes grįžtame namo...

Išvykos. Bendravimas. Žaidimai

Kadangi su išvykomis kur tolėliau pas mus šiuo metu vis dar striuka dėl darbų prie namo, apsiribojam jau minėtais pasivaikščiojimais iki senos sodybos ir... gyvenimo netikėtumais. Vieną jų šią savaitę padovanojo Eglės šeimyna, penktadienio rytą pasiėmusi mūsų vaikus, o vietoj jų palikusi šeimos galvą Aurimą darbuotis kartu su Darium. Aš ta proga irgi galėjau padirbėti iš peties, o vaikams buvo džiaugsmo pilnos kelnės, kad galėjo kartu praleisti laiką su Emilija ir Sofija. Negana to Eglė, kai visi vėl susibėgome bendriems pietums (kuriems ji, būdama su visu tuo būriu vaikų dar ir pyragą sugebėjo iškepti), po jų pasiūlė vaikams vėl važiuoti pas juos. Ech, kaip smagu gyventi vieniems šalia kitų, kuomet atstumas nėra kliūtis keisti aplinką! Taigi Eglė su visais vaikais išvažiavo, o mes toliau iki vakaro likome darbuotis. Na, o kaip iš nuotrupų supratau, su Egle vaikai nenuobodžiavo: grįžo namo su daina apie protingo ir kvailio namą (teko išmokt ir jau kitas dienas jiems dainuoti ir man pačiai), su piešiniais, krūva įspūdžių iš žaidimo, važinėjimosi dviratuku, kapstymosi didžiulėje Eglės kaiminystėje esančioje smėlio dėžėje, o finale su kepto omleto skoniu ir prašymu ir jiems lyyyygiai tokį patį iškepti ir trikampiais supjaustyti....

 Pas Eglę. Liutauras braižo namą.

Magdė dėlioja pagaliukus

 Piešti be liniuočių Magdei vis tik, panašu, smagiau... :)

 Magdės „lizdas“

Žaidimo „upė ir tiltas“ įkarštyje... :)

Smagu pasivolioti smėlyje... :)

Galiausiai, dar kiek padūkę visi kartu ant šiaudų, jau patys pusę devintos ėmė prašytis į lovas. Magdė norėjo net ir prausimosi išvengti, kaip norėjo greičiau į lovą po tokios, įspūdžių kupinos dienos...

Kitą rytą, pasinaudojusi proga, kad jau taip vaikams patiko dainelė apie namą ant uolos ir smėlio, nutariau vaikams parodyti, koks gi skirtumas iš tiesų yra tarp namo ant šių dviejų skirtingų pamatų. Vietoj namelių paėmėm degtukų dėžutes, na o visa kita buvo kaip ir turi būt. Eksperimentas vaikams taip patiko, kad teko kartot. :)

Literatūra

Lauros Ingalls „Namelis prerijoje“ tam kartui vaikams pasidarė nebeįdomus. Užtat susidomėjome kita iš bibliotekos atsinešta Albinos Varnienės perpasakota legenda „Vilniaus siaubūnas“. Gražiai iliustruota ir dailiai išleista knyga, o ir pati legenda visai nebloga. Tik istorinė jos pradžia vaikams pasirodė nuobodoka, tuo tarpu ta dalis, kur jau veiksmas vyksta pilies požemiuose, vaikams patiko. Man irgi. Moralas visai neblogas – kad nebūtinai turi būti kažkoks išsimokslinęs išminčius, idant galėtumei pasiūlyti miestą išgelbstinčią idėją bei ją įgyvendinti. Žodžiu, gražus finalas, teisingos vertybės, užskaitom.

Dailyraštis
Liutauras buvo pasišovęs vėl rašyti Emilijai laišką, bet pusiaukelėje taip jau nutiko, kad laišką ant stalo paliko, o čia, lyg tyčia, su žirklėmis priėjo Magdė, jai smagu pasirodė tą laišką pakarpyti, kas, Liutauro nesužavėjo, o antro laiško rašyti nebesinorėjo...
Tuo tarpu mažoji mūsų rašytoja vos progai pasitaikius prašo segtuvo su darbalapiais ir nori ką nors rašyti, vedžioti. Tad aš tam kartui kiek dūsauju, kad nebeturiu per daug jai tinkamos medžiagos, ir ji daugiausiai turi pasitenkinti spalvinimu ar kitais, „iš bėdos“ jai likusiais darbalapiais.

Skaičiavimas
Žaidėm su vaikais domino. Liutaurui patiko, Magdei dar ne – dėliojo pusiau į temą, pusiau bet ką, o Liutauras prašė pakartot.

Pasitaikius progai, vis tikrinu Liutauro suvokimą...

– Jei išvirsim dešimt kiaušinių ir vieną suvalgysim, kiek liks?

– Nežinau...

O jei turėsime devynis ir vieną suvalgysim, kiek liks?

– Aštuoni.

– Teisingai!!! O jei dar vieną?

– Septyni.

– Puiku! Dar vieną jei suvalgysime..?

– Šeši!

Ir taip iki nulio. Vadinasi, atimti ir pridėti po vieną jau mintyse moka. Pabandžius su dviem. Kol kas toks triukas nepraėjo. Bandysime vėliau.

Muzika. Kompozitoriai
Važiuojant automobiliu klausomės radijo stoties „Klasika“. Kaip tik groja Mocartą. Ir nors tik dar už poros savaičių ketinu pradėti vaikus nuosekliau pažindinti su didžiųjų klasikų kūryba, pasinaudoju proga papasakoti trumpai, kas toks buvo Mocartas ir kokią nuziką daugiausiai kūrė.

Muzikavimas

Po tokio įspūdingo Eglės dainos apie namą ant uolos ir smėlio pristatymo, vaikai manęs nepaliko ramybėje iki pat savaitės pabaigos. Teko tą dainelę dainuot tiek, kad ir vaikai patys išmoko. Tik žodžius kiek adaptavome, kad būtų tiksliau pagal Bibliją, tad mūsų versija gavosi tokia:

Protingas statė namą ant uolos // x3

Ir lietus atėjo iš dangaus.

- - 

Lietus atėjo, vanduo pakilo //x2

Audra sukilo, ir daužė vėjas namą,

Bet tvirtai stovėjo namas ant uolos

Kvailys ant smėlio statė savo namą // x3

Ir lietus atėjo iš dangaus.

- - 

Lietus atėjo, vanduo pakilo //x2

Audra sukilo, ir daužė vėjas namą,

Ir nugriuvo kvailio namas ant smėlio...

Piešimas

Liutauras mėgsta piešti praktiškai tik tris dalykus: mašinas, namus ir tiesiog abstrakcijas. Tačiau šią savaitę jis mane nustebino. Magdei ėmus ir nupiešus pirmąjį veidą, Liutauro paklausiau, gal ir jis norėtų nupiešti kokį nors veidą. Vaikinas pareiškė, kad jis veido piešti nemoka, bet aš pabandžiau padrąsinti, kad čia nėra ko nemokėti, tereikia pagalvoti, kokia yra veido forma ir kas jame gali būti – galbūt akys, nosis, burna, gal dar ausys... Ir štai jis paėmė ir greitai brūkštelėjo tai, ką susakiau, pareiškęs, kad tai yra bezdžionės galva. Va taip vat netikėtai abu vaikai šią savaitę nupiešė po pirmąją galvą. :)

 Liutauro bezdžionė

Magdės žmogeliukas

Poezija

Nusižiūrėjusi iš  jau minėto Lynn Seddon gamtos modulio idėją parinkti ir poeziją savaitės temai, parinkau internete ir aš keletą eilėraščių, iš kurių vaikams labiausiai patiko šie K. Kubilinsko „Riešutėliai“:

Ankstų rytą atsikėlei –
Kaip puiku! Kaip puiku!
Kybur vybur riešutėliai
Ant šakų, ant šakų…

Bėga slepiasi šešėliai
Už miškų, už miškų…
Kybur vybur riešutėliai
Ant šakų, ant šakų…

Kevalėlį tu praskėlei
Dantuku, dantuku…
Kybur vybur riešutėliai
Ant šakų, ant šakų!

- - - -

Taip ir baigėm savaitę. Mūsų šiaudinio namo sienos ir toliau slepiasi molyje, vaikai sukasi kažkur netoliese, kažką žaidžia, kažką piešia, netoli pakelės beržų pakyla klykaudamas kėkštas (ir kas galėjo pagalvoti, kad susipažinsime su šiuo gražuoliu varnų būrio sparnuočiu) ir nuskrenda miško link, ant molinos sienos aptinku miegantį drugelį...

Bet knyga apie drugelius jau iškeliavo į miestą, tad nebegaliu pasižiūrėti, kuo jis vardu, o tuo tarpu po šulinio stogeliu aptinku vikšro išnarą – tai, ko visą vasarą taip ir nesugebėjome pamatyti... :)

Dedu savo trofėjų į ištuštėjusį teratiumą (mat ten gyvenęs sprindis kažkur dingo – įtariu, mažos rankytės jį paleido į laisvę), ir laukiu, ką padovanos mums ateinanti savaitė...