Taip nutiko, kad Eglė atvežė mums įvairių darbelių ruošinių, tad, naudodamiesi proga, dar kartą prisiminėm Mozės susitikimą su Dievu degančiame krūme. Taip pat skaitėme apie Loto ir jo šeimos išėjimą iš Sodomos bei apie tai, kaip Loto žmona buvo nubausta už nepaklusnumą. Nors ir kiek paviršutiniškai, bet bandžiau užkabinti paklusnumo ir nepaklusnumo temą.
Įpročiai
Nuosekliai laikausi savo bandymo vaikus mokyti tvarkos. Kai kur norėčiau būti griežtesnė, bet sumoj visai neblogai einasi. Net ir smulkias Lego detales, pasirodo, visai įmanoma tiems mažiems pirščiukams sudėti į dėžes prieš einant gult. Čia, aišku, man įtaką padarė J. S Abbott šiuo metu skaitoma knyga „Mother at Home“, kurioje apstu gerų įžvalgų ir naudingų patarimų. Todėl paraleliai stebiu ir paklusnumo/nepaklusnumo apraiškas, kurios, kiek pastebiu minint įvairiose knygose, yra viso auklėjimo pagrindas.
Gamta
Nors šios savaitės mūsų tema – drugeliai ir vikšreliai, tačiau iš inercijos dar ir šią savaitę tiek mudu su Darium, tiek vaikai intensyviai stebėjome paukščius. Džiaugiuosi, kad vaikai ėmė atidžiau stebėti aplinką – dažnai pamato skrendančius paukščius (ypač Magdė) net tuomet, kai dar aš jų nematau. Taip ne kartą vėl lydėjome akimis savo kaimyną suopį, keletą sykių matėme skrendant gegutę (Darius pažįsta, tai ir mums rodė), vaikai ne kartą danguje pažino kregždučių pulkelius, skrendančias ir vis klykaujančias gerves, varnas, šarkas, o man ir Liutaurui sykį nusišypsojo laimė pamatyti pro automobilio langą pamiškėje ir gražuolį kėkštą.
Kaip savaitės viduryje supratau, su drugeliais būtų buvę geriau pažindintis vasaros pradžioje, na bet yra kaip yra. Padariau iš vielos ir tiulio vaikams po tinklelį drugeliams gaudyti. Ir, aišku, pirma panorau išbandyti pati, nes iki šiol nebuvau bandžiusi gaudyti drugelių... Prisipažinsiu – labai patiko. Bėgi sau per pievą niekam nesuprantama trajektorija, o drugelis vedžioja tave už nosies... Juokas tik ima... :D Perleidau netrukus tą džiaugsmą vaikams, nors šie, pamatę, kad tai nėra taip paprasta, vėl grąžino tinklelius ir prašė manęs tęsti medžioklę. Tokiu būdu pavyko mums sugauti keletą kopūstinių baltukų, keletą ne itin išvaizdžių rusvų drugelių, kurių pavadinimų, deja, taip ir nesugebėjau išsiaiškinti (nes turimas mūsų drugelių vadovas ne toks paprastas, kaip tas, apie paukščius), taip pat nedidelį melsvą drugelį ir pleštekę dilgėlinuką – taip, taip, aš vis galvojau, kad turėtų būti plaštakė, o štai dabar sužinojau, kad yra tokia drugelių šeima – pleštekės...
Mūsų terariumo gyventojai vikšreliai, deja, nepradžiugino mūsų jokiais virsmais. Sprindis ir toliau sau oriai įsitaisęs ant pušies šakelės, o mūsų kapinėse rastas sfinksas lyg ir bandė nerti kažkokį kokoną, bet labai keistai – ant indo dugno, kažkaip horizontaliai, o galiausiai tą kokoną paliko ir baigė savo dienas šalia jo. Taip ir nesupratau, kas čia jam šovė galvon... Na, gal kitą vasarą ką nors tobuliau pavyks su tais vikšreliais nuveikti... Šiemet kažkaip nesėkmingai.
Taip nutiko, kad vieną rytą, lauke bekalbėdama su mama telefonu ir ganydama akis po pamiškės luomą, apstulbau – man prieš akis, grakštus tarsi koks šiaurinis elnias, lengva ristele bėgo... briedis. Baltomis blauzdomis, didingais ragais pasipuošęs. Man sušukus: „Žiūrėkit, briedis!“, šis sustojo, atsisuko į mane ir laukė tarsi, ką aš darysiu. Deja, kol aš atsisveikinau su mama ir įsijungiau telefono kamerą, šis sau ramiai nurisnojo už krūmų... Bet pamatyti šį gražuolį pavyko mums visiems. Likom sužavėti.
Išvykos
Jau galvojau, kad ši savaitė apsiribos pasivaikščiojimu po apylinkes. Tačiau taip nutiko, kad pagaliau baigėsi lietingos dienos, o tai reiškė, kad turime važiuoti vežtis šiaudų savo namukui. Taip netikėtai pusantros dienos praleidome nupjautų rugių lauke. Buvau maloniai nustebinta vaikų kantrybe, ištverme ir paklusnumu. Matomai tai, kad visi nuolat laikėmės krūvoje, o ne lakstėm kas kur sau, padarė savo. Nepaisant didžiosios laiko dalies ne itin patogiai praleistos krovininio autobusiuko kabinoje, vaikai mėgavosi mūsų kompanija, mes – jų. Kai antros dienos vakare grįžome namo, galvojau, kad vaikai bus irzlūs ir pavargę. Tačiau, mano nuostabai, jie gražiausiai dar žaidė lauke, kol mes su Darium iki vėlumos krovėme šiaudų kitkas į pastogę...
Dailyraštis
Magdė ir toliau įnirtingai bando rašyti tiek savo vardą, tiek kitokias „raides“. Liutauras tuo tarpu šią savaitę beveik nieko nerašė.
Žaidimai
Pusę savaitės vis lijo. Tad didžiąją dalį laiko kiurksojom namelyje. Žaidėm Pictureka žaidimą, dėliojom raidžių dėliones, piešėm, karpėm, žodžiu, bandėm visaip kaip išnaudoti naudingai laiką...
O kai jau lyti liovėsi, kol aš bandžiau susigaudyti, ką čia įdomaus šią savaitę nuveikus, Liutauras pats pasičiupo mano vartomą knygą ir pareiškė, kad jis nori statyti... bivaką – tokią iš šakų suręstą lauko palapinę-slėptuvę. Taigi pasiėmėme sekatorių ir išėjome į mišką. Tiesa, jo net nepriėjome, nes pakeliui radome labai tinkamą ne vietoje išdygusį alksnį, kuris mums kaip tik labai tiko. Pastatėm. Štai jums ir bivakas... :)
Tačiau kažkaip nepernelyg patogus tas bivakas pasirodė, tad vaikai sugalvojo, kad jiems reikia rimtesnės palapinės kur kitur. Iškauliję krūvą paklodžių ir visokių paklotų, iš savo smėlynės-laipynės lipdė sau buveinę...
O tarp visų paklodžių radę miegmaišį, dar ir namelyje žaidimų prisigalvojo... :) Visokius sliekus žaidė... Žodžiu, kol mudu su Darium prie namo darbavomės, vaikai smaginosi savaip.
Literatūra
Mano jau minėti žaibiškai trumpėjantys vakarai atėmė iš mūsų skaitymo malonumą. Vos kartą kitą praeitos savaitės P. Mašioto „Morkas“ spėjom perskaityti, ir viskas... :/ Na, nieko, grįšim į miestą, atsigriebsim. Nes kitu dienos metu tam kartui nerandu, kaip ir kada skaityti.
Matematika
Taip pat lieka tam kartui rezerve. Specialiai nieko nedarom, tik progai pasitaikius skaičiuojame daiktus, sudedame, atimame, kas po ranka pasitaiko.
Muzika, Dailė ir Poezija – laukia rudens mieste...
O aš tuo tarpu pati kaupiuosi naujam etapui, nes jei visą vasarą mūsų didžiausias dėmesys buvo gamtai, tai dabar, kuomet ji po truputį ima ruoštis rudens ir žiemos poilsiui, mes bandysime išnaudoti tas paskutines trumpėjančių dienų akimirkas. O paskui – žiūrėsime, kaip čia kas mums mieste eisis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą