11-oji savaitė. Paukščiai II.

Biblija
Kiek apsileidę mes šią savaitę dėl įtemptos grindų betonavimo savaitės. Vos kartą paskaitėm apie Jericho miestą, pakalbėjom apie Dievo stebuklų galybę ir viskas tuo baigėsi. Kita vertus, mano tykūs rytai, kupini skaitymo ir apmąstymų, kuomet vaikai dar miega, įtakojo tai, kad su Liutauru nemažai kalbėjomės apie paklusnumą, apie žmogaus gyvenimo prasmę, apie tai, kas patinka ir kas nepatinka Dievui. Tad gal kartais ir visai nieko tokios nelauktai užklumpančios įtempto darbo savaitės..?

Įpročiai
Toliau grumiamės su tvarkingumu. Žinau, kad jei būčiau nuosekli, rezultato sulaukčiau tikrai greitai, nes progresas yra. Kita vertus, eilinį kartą neįtilpusi dienose ir vėl besivydama vakarą, imu ir greitai viską sumetu nuo grindų į dėžes, nes žinau, kad jei bandysiu štai dabar, visai prieš pat miegą, imti ir taikyti savo auklėjimo principus, įvykiai sugrius į tokią išsitęsusią ir chaotišką grandinę, jog nieko nebesinorės kitą rytą – tik miegoti. Tad viliuosi, jog statybų maratonui pasibaigus ir grįžus į normalias vėžes, susispausim su tuo nuoseklumu diržus ir kaip nors... Kaip nors... :) Nes kremtu knygas, vanojančias man per kuprą, vieną po kitos, konspektuoju ir viliuosi būti tobulesnė mama... :)

Gamta
Kaip jau buvau minėjusi, šią savaitę tęsiame paukščių temą. Pirmadienį sulaukėme kurjerio atvežtų užsisakytų knygų apie paukščius: „Lietuvos paukščių pažinimo vadovo“ ir „Klega miškai paukščių balsais“. Dvi labai skirtingos bet viena už kitą nuostabesnės knygos, apie kurias parašysiu vėliau. Dabar gi grįžtame prie to, kad šių knygų pagalba šiaip ne taip išsiaiškinome, kad mūsų kiemo dažniausi svečiai – elementariausios didžiosios zylės. Tiesa, aš čia buvau ta didžioji stebėtoja, vieną rytą anksti kėlusi ir bandžiusi pagauti bent vieną paukštuką, kol jis nespės dingti iš mano vangiai fokusuojančios telefono fotokameros... Šiaip ne taip pagavau blankų vaizdelį, bet vis tik pagavau ir buvau laiminga, galėdama šioje istorijoje padėti tašką. :) Nes mano trumparegės akys be fotokameros niekaip visų tų nenuoramų pastebėti nespėdavo. Dabar gi bus ramu... :)

Dar mūsų kiemą lanko taip pat žvirblinių paukščių būrio kokie tai atstovai – rusvi paukštukėliai. Bet jų kol kas identifikuoti nepavyko. Užtat vis matome greta gyvenantį suopį – matomai, jo ir plunksną tąkart buvome radę. Nes tai jis pamiškėj ant pušaitės viršūnės tupi ir mums pravažiuojant neša kudašių tolyn, tai šiaip sparnais moja kur tolėliau ar aukštėliau...
O štai savaitei įpusėjus mus nustebino dar ir trys gandrai, virš pat mūsų nosių ėmę sukti ratus, o vienas net ant statomos mūsų trobos stogo bandė tūpt. Trumpam. Tuoj vėl pakilo ir su kitais dviem savo bendrais nuskrido toliau. Stovėjom mes visi lauke žado netekę, galvas į viršų užvertę, ir aikčiojom... O savaitės pabaigoje ir dar 70 gandrų, sukančių ratus virš mūsų sodybos, stebėjome. Kiek nuliūdę, kad taip anksti šiemet šie paukščiai būriuojasi. Šaltas ruduo, matomai, laukia... :(

Išvykos
Kad nebūtų taip liūdna, kol dar galim, tęsiam savo pažintį su Neries regioninio parko pažintiniais takais. Šįkart nuvažiavome prie Saidės rėvos ir ten pat esančio 1 km ilgio pažintinio tako. Pradžioje vaikai kojas sukišo į seklų upeliuką, krykštavo žiūrėdami į nedideles čia plaukiojančias žuveles, paskui šiaip šniukštinėjo aplink pakrantės akmenis, nuvirtusius medžius, samanas ir dumblius. Čia pat stūksojo šimtamečiai ąžuolai, po kojomis ir akimis kliuvo dideli apsamanoję akmenys – lyg ne Lietuvos miške vaikščiotum...

Patraukėme Nėries santakos link. Smagus miško takelis, netikėtai nuvirtęs lazdynas, Saidės akmuo, ir mes jau santakoje. Vaikams norisi ir čia pabraidyti, bet susilaikome. Judame atgal.

Aptinkame čia ir didžialapę liepą, kuri išsklaido bet kokias mano abejones apie tai, kaip gi atskirti, kuri liepa mažalapė, o kuri didžialapė... Po šios išvykos klausimų daugiau neturiu, o jūs?..

Tęsiame savo kelionę pažintiniu taku. Čia vaikai susižavi didžiuliu putų telkiniu prie nuvirtusio medžio per upelį. Negaliu neleisti pabraidyti ir tas putas „pačiupinėti“... :)

Stende skaitome ir apie kitas vietos vertybes, kurių taip lengvai ir nerasi, bet paskaityti ir sužinoti – įdomu.

Magdė nesustodama laipo ant kiekvieno pasitaikiusio kelyje akmens ir šoka nuo jo – džiaugsmo galybė... :)

O man kiek liūdesys širdį kabina. Nes šiek tiek pažįstama nuo vaikystės man ši vieta – vis kyla gerklėje gumulas, spaudžiasi vaikystės prisiminimai, grumiasi su žavesio ir nevilties akimirkomis. Mat visai greta – kažkada mano tėčiui, dar tarybiniais laikais, „paskirtas“ sklypas. Kadaise buvęs kampinis visame kolektyvinių sodų masyve, ant regioninio parko ribos. Dabar likęs tik kraštinis, nebe kampinis, deja, gamtos „suvalgytais“ prieš 30 metų pradėtais turėjusio būti mūsų visų šeimos namo pamatais. Atrandame dailiai išmūrytą garažo arką, kurios net nufotografuoti neišeina – tiek viskas užžėlę. Tik iš tolo matai tarsi kokios pilies liekanas...

Šiaip ne taip, per kaimynų čia per šiuos 30 metų supiltas įvairių atliekų krūvas, tarsi koks paparacis kėblinu vidun į cokolinį, gelžbetoninėmis perdangomis dengtą aukštą. O atminty sukasi „juostelė“, kurioje pamenu tėtį, mūrijusį visas šias sienas, ir mudu su broliu, lakstančius po greta augančiais lazdynais, riešutaujančius...

Tada dar nebuvo čia smalsių kaimynų, kurie tuoj prisistato ir klausia, gal pirkti šį sklypą norime... Nenorime mes jo prikti, nes vienaip ar kitaip jis jau mūsų. Tik ką su juo daryti – štai klausimas...
Tokiom nuotaikom grįžtame namo. Lyja...
Ketvirtadienį išpuola praleisti mieste, tad pasinaudoję proga einame pasivaikščioti savo tradiciniais pasivaikščiojimo takais: Saulės kapinaitės, Rudens gatvė, Antakalnio šilas... Kapinaitėse aptinkame vikšrą, kuris (dabar jau protingi, turime knygą, kurioje viskas parašyta) labiausiai atrodo panašus į Sfinkso drugelio vikšrą. Dedame savo trofėjų į stiklainėlį ir kitądien viežamės atgal į Pūstalaukį, dedame į savo „terariumą“, į kompaniją sprindžio vikšreliui. Gal nesusipeš?..

Na, o rudenėjančiose pievose tuo tarpu galybė laumžirgių. Vienas jų sušlapęs maudosi vonioje, į kurią renkame lietaus vandenį. Išgelbsti šį gražuolį Liutauras. Tegul gyvena...

Dailyraštis
Kad Liutaurui nepabostų vienodi mano prašymai, šią savaitę ranką lavinome ne raides rašydami, o įvairius daiktus vedžiodami. Tuo tarpu Magdę pagavęs savo vardo rašymo įkarštis. Po keletą kartų per dieną prašo sudėlioti iš taškelių jos vardą, kad galėtų jį apvedžioti. O ir šiaip progai pasitaikius čiumpa flomasterį kokį, mūsų pamėgtą daugkartinio piešimo knygelę ir kimba savarankiškai į darbą.

Žaidimai
Kol mes su Darium grindų betonavimo darbais užsiėmę buvome, vaikai, aišku, aplink sukiojosi ir bandė rasti sau įdomios veiklos. Pradžioje, žinoma, būtinai reikėjo išbandyti visus betonavimo įrankius...

O paskui ir kiek smagesnių užsiėmimų atsirado. Pavyzdžiui, ridenimasis nuo žvyro krūvos. Vaikams – džiaugmo, mamai – rūbų plovimo per akis... :))

Na ir, žinoma, kokiam lietaus debesiui užėjus ar šiaip šaltesniam vėjui įsisukus, gera pabūt namelyje bei su Lego kaladėlėmis pažaisti, ką nors naujo subūdavoti...

O kad jau visai taip veltui laikas neprabėgtų, tai dar ir arbatai serenčių žiedų vaikai parūpino džiovinimui. Nuraškė, sutvarkė, kaip turi būt... :)

Literatūra
Negaliu negrįžti prie mano minėtų knygų apie paukščius. Visi sutartinai vartėm ir džiaugėmės įsigiję „Lietuvos paukščių pažinimo vadovą“. Nuoseklaus skaitymo čia daug nėra, bet naudingos informacijos – apsčiai. Tačiau šį kartą mano liaupsės kitai knygai – Alfonso Kazitėno šedevrui „Klega miškai paukščių balsais“. Skaitau ir negaliu patikėti, kad dar yra žmonių, gebančių rašyti tokia turtinga ir vaizdžia kalba. Drąsiai dedu pliusą ir priskiriu prie gyvųjų knygų. Dar daugiau – kai vaikai pradės kopijuoti įvairius raštus, manau, tai bus viena mano knygų favoričių. Ir apie gamtą vaikams nepatrukdys daugiau sužinoti, ir žodyną praplėsti, ir įvairia sakinių konstrukcija savo kalbą praturtinti.
Taip pat ši savaitė žymi trumputėmis knygelėmis. Tai – Prano Mašioto „Morkos“ (ačiū Eglei, kad paskolino) ir lietuvių liaudies pasaka „Kaip gaidelis pono dvarą griovė“. Abidvi nepaprastai vaikams patikusios, abi daug klausimų ir (noriu tikėti) minčių sukėlusios. Morkos ir mūsų darže šią savaitę buvo ant bangos – rovė jas vaikai su kaupu ir sau valgyti, ir kaimynams vaišinti...

O pasaka apie gaidelį pasitarnavo mano bandymui pradėti su Liutauru atpasakojimus. Pradėjau nuo sufleruojančių klausimų, kas ką padarė toliau, kas ką atsakė. Mano nuostabai, Liutauras visai neblogai atsakinėjo į mano klausimus, aišku, būdamas perfekcionistas, nepraleisdavo progos susierzinti, jei nežinodavo kokio atsakymo į klausimą. Bet finale likau patenkinta šiuo pirmu bandymu. Magdė, sekdama brolio pavyzdžiu, irgi baisiai nori pasakoti, bet jos pasakojimas toks daugiau dėl pasakojimo, bele pasakoti, tad minties rišlumo dar čia nerasi, tačiau smagu, kad entuziazmas yra. :)
Gaidelio ir pono dvaro istorija, beje, persikėlė net į žaidimų erdvę – net ir smėlio dėžėj buvo statomas pono dvaras ir griaunamas... Tik ponas toks šiuolaikinis – kaip turi būti – su automobiliu, vėjo jėgaine ir visais kitais būtais ir nebūtais atributais.

Matematika šią savaitę buvo išėjusi atostogų... Na, apart paprastų buitinių daiktų skaičiavimų.

Dailė
Pasinaudojusi proga ištrūkti į miestą, nupirkau vaikams popieriaus, akvarelės, kas iš karto ėjo į trasą. Ir, mano akimis, visai net į paukščių temą... Daugiau turbūt pasąmonės lygmenyje, nes šiaip tai Liutauras piešė kažkokią mašiną, o Magdė neva raides rašė... O man tai ne kas kitas, kaip paukštis pas Liutaurą, o pas Magdę – tie ratus virš galvų mums sukę gandrai... :D

Panašu, kad paukščiai man dabar visur vaidenasi... Nes net ir miške susipynusių šakų raizgalynėje mačiau paukščių siluetus ir nieko daugiau... :D

Muzika
Pasižiūrėjusi Eglės užrodytas pianino pamokas, o tiksliau – pirmąją jų, kiek suglumau, kad jose, grodamas Fa#-Sol#-La# pianistas įvardija jas kaip Do-Re-Mi... Dėl laiko stokos toliau nesigilinau, bet tai paskatino ir mane prisiminti solfedžiavimą. Mudvi su Magde vieną vakarą, kol Liutauras su tėčiu žiūrėjo įvairius video apie tornadus ir cunamius, solfedžiavome. Tiksliau, aš rodžiau natų ženklus, o Magdei jie atrodė labai juokingi, tad krykštavo visa apsipatenkinusi. Galiausiai sudėjome savo „Muzikos garsų“ dainelę:

Do – tai dobilas lankoj,
Rė – tai rėtis kubile.
Mi – minutė valandoj,
Fa – facelija melsva [bitinė facelija – mūsų mėgstamas augalas],
Sol – penkta gamos nata,
Lia – lengva rudens migla,
Si – simfonija darni...
Padainuokime visi... Dar kartą...

Kol sukūrėme šią savo versiją, visi prisijuokėme, ypač ties nata Si, nes vis neradome, kas geriausiai galėtų tikti.

Poezija
Kadangi gamta grėsmingai rudenėja, skaitėme labiau rudeniškus R. Skučaitės eilėraštukus. Apie vorą, apie lietų, apie spanguoles... O bebetonuojant grindis, kad būtų linksmiau, su Magde, vis graužiančia morkas, kartojome Obuoliukų eilėraštį. Praktiškai moka mintinai. Ir nenuotabu, nes labai jau mums visiems jis smagus.