10-toji savaitė. Paukščiai I. Pasivaikščiojimas.

Biblija

Susipažinom su Izraelio tautos kelione per dykumą po Perėjimo, sužinojom, kas yra mana, ir kaip Dievas davė 10 įsakymų. Liutauras, paklaustas, ar galėtų laikytis tų įstatymų, net nedvejodamas pareiškė:

– Žinoma! :)

Tad bandėm aiškintis, kaip čia vis tik yra su tokiais žmogiškais pažadais, o paskui džiaugėmės, kaip gera yra gyventi dabar, kuomet įstatymas, pasitarnavęs nuodėmės pažinimui (Rom 3:20), buvo išpildytas, ir mes galime džiaugtis, kad esame atpirkti Kristaus krauju ir esame Malonės, o ne Įstatymo valdžioje (Rom 6:14).

Įpročiai

Tvarkingumas. Pradėjome naujo įgūdžio formavimą. Kol kas vangokai, pradžioje būtinai su atsikalbinėjimais, į pabaigą savaitės jau su matomu šokiu tokiu progresu: sutvarkyti po savęs tualetą, išmesti į šiukšlių dėžę šiukšlę, išvalyti tai, kas išsipylė ar išbiro...

Gamta, išvykos, 5 pojūčiai. Savaitės tema – paukščiai.

Nors su paukščiais esame susipažinę tikrai negausiai, vaikai visgi pažįsta gandrą, gervę (žino jos riksmą), gulbę, kregždę, žvirblį, balandį, zylę, varną, suopį, vištą, gaidį, antį, žąsį, povą.

Norėdama vaikams daugiau papasakoti apie paukščius, internete radau mane sužavėjusį video apie tai, kaip paukščiai skraido... O paskui atradau dar ir trumpų nurodymų, į ką reikia atkreipti dėmesį, norint identifikuoti paukščius.

Na, o vieną pavakarę nusprendus su vaikais pasivaikščioti, Liutauras pasiūlė nueiti iki vietos kapinaičių, esančių už kilometro nuo mūsų. Netikėjau, kad įveiksime visą atstumą pirmyn ir atgal, bet išėjome. Turėjome tikslą – rasti bent vieną paukščio plunksną. Ir štai, vos pasukus iš „kiemo“, pamiškėje šalia kelio, lyg mums specialiai numesta, gulėjo gražutėlė margaspalvė plunksna. Pradžioje manėme, kad ji – pelėdos. Tačiau grįžę namo ir pasitikslinę sužinojome, kad mūsų spėjimas nebuvo tikslus. Tai buvo suopio plunksna.

Eidami toliau, ant kelio pastebėjome neįprastus, tarsi kokių miniatiūrinių kurmių iškilnotus „kurmiarausius“. Nužėrus jų viršų, iš skylutės žemėje išlįsdavo... Laukinė bitė... Tokių jų urvelių čia buvo kelios dešimtys – mums tai buvo įdomus atradimas.

Keliavome toliau. Žolėse prie kelio pastebėjome nedidelį skruzdėlyną. Vaikams, aišku, parūpo jį paardyti. Kad nebūtų tai bergždžia, pasižymėjome ant kelio skruzdėlyno vietą ir nutarėme grįžę pasižiūrėti, kaip skruzdės bus spėję jį pasitvarkyti, kaip visus kiaušinėlius bus spėję suslėpti. Kadangi grįžome po maždaug valandos, radome viską sutvarkyta, suslėpta.

Dar tolėliau vaikus patraukė javų laukas ir jame vis dar raudonuojančios aguonos. Įbridę radom kviečių, kartu su kvietrugiais varpas. Patikrinom – jau sunokę... O paėjėję dar kiek, radome ir avižų lauką.

Liutauras, kaip visada, stebino savo pastabumu – iš tolo pamatęs nuo kelio kiek nutolusią varnalėšą, privertė mus su Magde pasukti kiek iš kelio ir prisirinkti „lipukų“. :)

Tuo tarpu Magdei vis rūpėjo rankas sukišti į smulkų lietaus ant kelio suneštą smėlį. Kadangi niekur neskubėjom, leidau vaikams daryti tai, ką jie norėjo. Liutauras, sesutės pavyzdžiu, irgi mėgavosi pojūčių lavinimu...

Galiausiai smėlis tapo puikiu pagrindu rankos lavinimui – paėmę skėtį, o paskui ir tiesiog pirštu, rašinėjome smėlyje įvairiausius dalykus – vardus, tikrus ir išgalvotus žodžius, tiesiog ornamentus.

Eidami vis stebėjome įvairius smėlyje paliktus žvėrių pėdsakus. Nesunku buvo įžiūrėti jodinėti mėgstančių kaimynų žirgo kanopų žymes, jau pažįstamus stirnų kanopė įspaudus, šunų pėdsakus, vingrų driežo paliktą „taką“. Galiausiai buvome nustebinti mažutėlių įspaudų, šviežiai paliktų smėlyje. Ir jei ne mums tiesiai prieš akis juos daręs padarėlis, turbūt ir nebūtume sužinoję, kieno jie. O jie gi buvo...

... varlės. :)

Pakeliui namo, prisėdę pailsėti karklo šešėlyje, netikėtai atradome dar vieną plunksną – vos kelių centimetrų ilgio švelniai rusvą plunksnelę, kurią, deja, kažkur ir pametėm. Gaila, nespėjome nufotografuoti. Turėjome pasitenkinti rasta suopio ir kiek anksčiau pamiškėj rasta greičiausiai kokio kovo plunksna. 

Pakelėje išragavę visus laukinių obelų vaisius bei dar nesunokusius šermukšnius, iššniukštinėję kapinaites, sėkmingai grįžome namo. Buvau maloniai nustebinta, kad šie du kilometrai buvo visai nesunkiai vaikų įveikti. Net ir Magdė, likusi be pietų miego, ištvermigai keliavo, vos vieną kartą pabandžiusi prašyti būti panešta.

Paukščių tyrinėjimo savaitė baigėsi tuo, kad pas kaimynus sodyboje dar kartą apžiūrėjome gandralizdį su trim gandrais, kieme lakstančias vištas, žąsį, tuo pačiu pasiėmėm vieną iš čia prikritusių plunksnų. 

Pamiškėje radę dar vieno paukščio plunksną (deja, taip ir nesužinojome, kieno ji), suklijavome viską į savo trofėjų sąsiuvinį.

Jau, atrodė, savaitė visai eina į pabaigą, ir visi mūsų atradimai baigėsi, bet štai ėmėme ir iš miško ant rūbų parsinešėme Sprindžio vikšrą.

O bededant jį į mūsų ant greičio improvizuotą terariumą, Magdė iš kažkur ištraukė ir dar vieną mažutėlį jo brolį... :) Įžiūrite?... :)

Dailyraštis

Parsinešti iš pasivaikščiojimo į kapinaites paukščio plunksną norėjome ne veltui. Norėjome ją ne tik panagrinėti, bet ir pabandyti ja rašyti. Taip grįžę ir padarėme. Nukirpę plunksnos galą ir iš parkerio ampulės įsilašinę į lėkštelę rašalo, bandėme žiūrėti, kas gausis. Vaikams labai patiko. Kartu visi primarginome visą lapą, galiausiai aš ir pačią plunksną apvedžiojau...

Šią savaitę ranką palavinti, kaip jau anksčiau rašiau, teko ir dar ir ant smėlio, o dieną prieš buvę svečiai priminė vaikams ir segtuvus, pilnus darbalapių. Išsitraukę šiuos, vedžiojo abu įvairius labirintus ir ornamentus.

Kitą gi dieną vėl ėmė tuos lapus ir, išsirinkę patinkamus, vedžiojo, paskui spalvino. Liutauras, iki šiol nemėgdavęs savo vardo rašyti savarankiškai, ėmė ir tai padarė. Tik ties paskutiniąja – ties S  – susierzino ir jau norėjo viską mesti, tačiau paklaustas, ar nori, kad jam padėčiau, sutiko, ir aš nutaškavau S kontūrus, kuriuos jis apvedžiojo. O apvedžiojęs, paėmė ir dar keletą S pats pabandė parašyti bei buvo laimingas, kad pavyko. Žodžiu, po truputį ledai juda. Kiek matau, Liutaurui labai svarbus kitų pavyzdys – savaitės viduryje buvome svečiuose pas Emliją su Sofija ir Matu, kur, baigus daryti darbelį, Emilija pareiškė, kad dabar reikia užsirašyti savo vardą. Liutauras to daryti nenorėjo, bet mačiau, kaip stebėjo tai darančią Emiliją. Matomai, suprato, kad jis irgi tai gali padaryti pats.

Magdė tuo tarpu mielai vedžioja savo vardą taip, kaip jai norisi...

Žaidimai

Viduryje savaitės į kiemą atvežė kalną žvyro. Savaime suprantama, vaikams buvo nepaprastai smagu turėti naują žaidimų vietą. 

O lietingomis valandomis vėl gelbėjo Lego – ir vieni, ir su kaimynu Saulium statė įvairiausius statinius ir riedančius objektus. 

Su Eglės trijule, o ir su Sandros ketvertuku dar sykį šią savaitę buvome susibėgę ir Sudervės žaidimo aikštelėje. Liutauras, vėlgi sekdamas Emilijos pavyzdžiu, bandė laipioti ant karstyklės. Paskui smagiai suposi ant svertinių supynių su Sofija, visi krykštaudami dūko baloje, susidariusioje ant smėlio dėžę dengiančio tento, sukosi supynėse. Liutauras, matau, didžiuojasi, kad jam nebereikia pagalbos ant supynių – puikiai moka įsisupti ir suptis pats. Eglė bandė vaikams pasiūlyti bendrą žaidimą apie paukštį ir kiaušinį, bet laisvas žaidimas vaikams atrodė patrauklesnis, ir buvo sunku atimti iš jų to savarankiško žaidimo džiaugsmą. :) Galiausiai vaikai, mums net nepastebėjus, atsidūrė futbolo-krepšinio aikštelėje ir bandė ten išlieti savo energiją.

Taip nutiko, jog aptikome, kad šiandien yra paskutinė diena, kai Vilniuje savo pasirodymus pristato bendras Lietuvos-Čekijos cirkas. Jau buvom užsidegę nuvažiuoti į šio cirko pasirodymą, nes ir patys cirke esame buvę tik vaikystėje, tačiau internete pasižiūrėję programos pristatymą supratome, kad vaikams ankstoka. Visų pirma dėl trankios neskoningai parinktos muzikos, antra – dėl mūsų akimis ne itin deramos artistų aprangos. Ta proga verčiau pasižiūrėjome keletą video įrašų su akrobatiniais triukais, o paskui patraukėme prie dėdės Ryčio sklype gulinčių nuvirtusių beržų, kuriais tarsi akrobatų lynais vaikai ėmė vaikščioti ir tikrinti savo lygsvaros laikymo įgūdžius.

Literatūra

Bibliotekoje bandėme ieškoti knygų apie paukščius. Nors nepavyko jų rasti daug, visgi iš rastų labai patiko A. Knystauto knyga „Ereliai“. Norėjome rasti ir šios serijos knygą apie balandžius, tačiau bibliotekoje jos nebuvo. Ta proga internetu užsakiau išsamų paukščių vadovą ir nusprendžiau, kad paukščių temą pratęsime dar ir kitą savaitę.

Matematika

Besiruošiant išvažiuoti į žaidimo aikštelę, Liutauras dedasi kuprinę.

– Paimkime tris bananus... Magdute, tu norėsi banano? Ne? Na, tada paimkime tik du... Dar įdėsiu tris agurkus, keturis obuolius... Na va, užteks.

Pastebiu, kad Liutauras dažnai įvardija aplink esančių daiktų kiekį ir nesunkiai tais vienženkliais skaičiais manipuliuoja. Tuo tarpu su Magde kremtame dar tik matematikos pagrindus. Čia mums į pagalbą ateina knygelė „I Spy Little numbers“. Magdė jau pažįsta skaitmenis 1, 2, 3 ir 5. Su kitais kažkaip dar sudėtinga. Tad bandėm užpildyti tam kartui skaičiaus 4 spragą ir ieškojom daiktų paveikslėlių su keturiais elementais..

Dailė

Vieną rytą, kaip jau minėjau, buvome svečiuose pas Emiliją, Sofiją ir Matą. Čia, tetos Eglės iniciatyva vaikai darė darbelį apie debesies ir ugnies stulpą, lydėjusius Mozės tautiečius, bėgusius iš Egipto. Liutauras, kaip visada, labai saikingai su tokiais darbeliais – nepersistengia, o Magdė, nors ir lėčiau, bet, kaip jai būdinga, nepasitenkina vienu darbeliu, nori daryti dar. Laimei, Eglė turėjo atsarginį variantą, kuris Magdei ir „suėjo“...

Muzika

Kartais nutinka, kad aplinkybės sukrenta taip įdomiai, jog negali atsistebėti. Tuomet, kai įsigijome naują mp3 grotuvą-kolonėlę, visokiais būdais bandžiau įkelti į jį V. A. Mocarto muzikos. Atsisiuntusi iš interneto dviejų valandų trukmės žinomiausių jo kūrinių rinkinį, niekaip negalėjau priversti to grotuvo nuskaityti tokį didelį failą. Bebandydama įrašinėti jį į įvairias atminties korteles, palikau jose tuos failus. Viena iš kortelių buvo mini SD kortelė, esanti mano senąjame telefone. Ir štai taip sutapo, kad vaikai, kuomet paskutinį kartą užsukome į miestą, pasiėmė tą telefoną su savimi. O kadangi jame SIM kortelės nėra, naudojasi jie juo kaip fotoaparatu ir kamera. Čia gi vieną dieną priena Kindziulis – kaimynas Saulius –ir, paprašęs vaikų telefono, ima žiūrinėti, ką čia su juo galima padaryti. Taip atranda muzikos grotuvą, kuris automatiškai nuskaito mano jau minėtą įkeltą Mocarto muzikos failą. Vaikams (o ne mažiau ir man) džiaugsmo pilnos kelnės! Klausosi nesustodami, šoka pagal ją, kvailioja... Taigi, pagaliau pildosi mano svajonė įtraukti ir muziką į vaikų gyvenimą.

Poezija

Progai pasitaikius, vis paskaitau vaikams R. Skučaitės eilėraščių. Liutaurui kai kurie labai mėgstami. Ne nuostabu, kad mintinai jau spėjo išmokti šį:

Vasarėlė išnokino 

Gausią obuolių šeimyną: 

Matot? Nesunku atspėti – 

Apvalus raudonas tėtė, 

Ryto rasą gerdama, 

Supas apvali mama... 

O sesyčių, O broliukų! – 

Pilnas medis obuoliukų!