Svečiai iš Prancūzijos privertė mus išsimušti nuo įprasto vasaros ritmo, tad ir dalykai, kuriuos darėme, buvo neproporcingai kitokie nei įprastai. Daug keliavome, todėl išvykoms ir tenka šįkart liūto dalis.
Išvykos:
Kartu su mūsų draugais Paskaliu, Blandina ir jų jauniausiaja dukra vienuolikamete Lėja, o taipogi su Jurgos bei jos penkiamečiu Kostu bei trimete Vaiva pirmadienį pradėjome savaitės išvykų maratoną. Pirmiausiai aplankėme Trakus. Čia smagiai pasiirstėme valtimi, vaikai smagiai pasitaškė, pamirkė rankas ir kojas pro valties kraštą vandenyje, paskui prisidūko „Kibinlar” kavinės žaidimų aikštelėje, čia pat slėpėsi nuo lietaus, išdykavo. Tada dar aplankėme Užutrakio dvarą ir tuomet jau traukėme namo.
Kitą dieną pradėjome nuo Europos centro. Liutauras su Kostu dūko, vaizduodami karžygius, mat rankose nuolat puikavosi dar praeitą savaitę Kernavėje įsigyti kalavijai, tad nežinau, ar jiedu ką nors iš tos išvykos prisimins apart judviejų smagiai praleisto laiko ir keleto didelių skruzdėlynų, kurie jiems buvo daug įdomesni už visus tuos obeliskus ir centrą žyminčius akmenis... Mergaitės gi labiau matė, kas dedasi aplink – lipo ant pakylos prie obelisko, pozavo nuotraukoms, maivėsi ir šiaip mėgavosi nauja aplinka.
Po pietų aplankėme Vilniaus turistines vietas – Gedimino pilį, Arkikatedrą, Mindaugo paminklą ir, žinoma, Bernardinų sodą. Čia, kadangi žaidimų aikštelėse buvo daug vaikų, maniškiai prisijungti nenorėjo – labiau juos traukė trys skirtingi fontanai, kurių mažiausio purkštukus smagu buvo uždengti pirštais ir stebėti, kaip jie nepurškia, o atleidus vėl pila vandenį; didysis fontanas masino savo netikėtu šokiu, ypač ta akimirka, kai visas vanduo staiga krisdavo žemyn ir fontanas keletui akimirkų išsijungdavo. Vaikai krykštavo, šaukė fontanui „Griūk!” ir mėgavosi vėjo atneštais vandens purslais.
Karaliaus Mindaugo paminklas buvo virtęs smagia čiuožykla, ant kurios nebuvo lengva sugaudyti vaikus bendrai nuotraukai, o pilies apžvalgos aikštelė buvo iš viso puiki vieta kam pasiausti, o kam jau nuvargus – pazysti. :)
Trečioji mūsų išvyka šią savaitę buvo į Anykščius. Nors pusę dienos lijo lietus, vis tiek labai smagu buvo prasieiti „Lajų taku”, pasimaivyti su skėčiais prie Puntuko, o paskui ilgai ir nuobodžiai peštis dėl skėčių. Peštynės prasidėjo nuo Vaivos įgeidžio turėti permatomą Liutauro skėtį. Deja, Liutauras nenorėjo jo iškeisti į Vaivos siūlomąjį, tad buvo daug ašarų. Po kiek laiko, jau užlipus į apžvalgos bokštą, Liutauras užsimanė mano didelio skėčio, tad skaidrusis gražusis skėtis atiteko man. Pamaniusi, kad yra puiki proga pasiūlyti jį Vaivai, jau ketinau tai ir padaryti, bet jo staiga užsimanė ir Magdė. Čia įsikišo Liutauras, kuris pareiškė, kad Vaiva pirma jo norėjo, ir nunešė jį jai. Finale visiems teko paturėti tą skėtį, visi buvo laimingi.
Įdienojus, o ir lietui aprimus patraukėme į siauruko geležinkelio muziejų. Buvo smagu vaikams pamatyti tuos didžiulius garvežius, vagonus, įlipti į juos, viską gyvai pačiupinėti, atžymėti bilietą, paskui pasivažinėti drezina, pabėgioti bėgiais ir net pabandyti pastumti vagoną. :)
(važiuojame drezina)
Galiausiai aplankėme Arklio muziejų. Dienos kulminacijai buvo pats tas. Gardžiai papietavę ir prisigėrę naminės kmynų giros, apžiūrėjome nuostabią karietų, fajetonų, brikų, rogių ir įvairių vežimų bei pakinktų kolekciją, kitas muziejaus ekspozicijas, vaikai pasimėgavo įvairiomis supynėmis ir vienas kito draugija, o Vaiva net ir ant arklio ratą apeiti išdrįso.
Svečiams išvažiavus, į savaitės pabaigą aplankėme savo seniau pamėgtą Sudervės žaidimų aikštelę, kur vaikai vėl susitiko su Emilija ir Sofija – tam kartui ištikimiausiomis žaidimų draugėmis...
Gamta:
Antroje savaitės pusėje, kiek aprimus dienotvarkei, pagaliau įsisukome su vaikais į gretimą avietyną.
O vos grįžę iš jo, savo kieme aptikome galybę kazlėkų... Grybai prasideda – tuo pačiu prasideda ir grybų pažinimas. :)
Žaidimai:
Liutauras su Kostu pisę savaitės, kai tik turėjo progą, kovėsi su mediniais kalavijais. Gražu buvo žiūrėti į diplomatiškų judviejų tarpusavio santykių mezgimąsi ir tą bendrumo jausmą, kuomet buvo nusitaikoma į kokią nors „auką”, pvz., Lėją. Krykštavimas ir emocijos liejosi per kraštus...
Liutauras, vakarais būdamas pas Kostą svečiuose, bandė kas kartą vis kitus ten buvusius žaislus. Mėgstamiausias pasirodė senas „važiavimo“ aparatas, ant kurio sėdėdamas rankomis mini pedalus. O pas mus sodyboje geriausia atrakcija vaikams buvo pasivažinėjimas karučiu. :)
Atsisveikindami svečiai vaikams padovanojo po kortų žaidimą. Liutaurui teko žaidimas su laukiniais ir naminiais paukščiais, Magdei – žaidimas su viščiukais. Tam kartui nespėjome jų išbandyti, nors su taisyklėmis buvome supažindinti – turėtų būti įdomu.
Netradicinė savaitė baigėsi, vėl grįžome prie įprastinių užsiėmimų...
Savaitę užbaigėme švęsdami dvigubą gimtadienį ir su sodybos kaimynų šeima žaisdami „Pictureką”. Liutauro emocijos nerandant daiktų liejosi per kraštus, vaikinui labai apmaudu buvo stebėti kitų sėkmes ir savo nesėkmes, tad yra ko mokytis. Magdė į viską žiūrėjo paprasčiau, jai svarbiausia buvo nutverti ridenimo kauliuką.
Kita:
Kad jau savaitė buvo tokia išsibarsčiusi, daugiau nieko į ją nebesutilpo – vėlyvi vakarojimai su svečiais, dar vėlesnis ėjimas miegoti ir lovose sumigę rytai nepaliko vietos nei skaitymui, nei rašymui, nei skaičiavimui, o juo labiau rankdarbiams ar muzikai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą