Ne vieną kartą pabandžiusi vaikus supažindinti su Abraomo is Saros istorija, turėjau atidėti ją kitiems laikams – nei Liutauras, nei Magdė nesusidomėjo šiais dviem veikėjais, o ir aš neradau kažkokios patrauklios formos, kaip ją perteikti. Galiausiai nusprendžiau tiesiog ją praleisti ir peršokti prie Izaoko ir jo aukojimo istorijos. Šioji pasiteisino ir buvo sutikta su didžiausiu susidomėjimu. Na, ugnis ir laužas šioje istorijoje, matyt, padarė savo. ;) Tiesa, turiu pažymėti, kad atkeliavo iš JAV „Jesus Storybook Bible”, kurios nuostabios iliustracijos tikrai labai padeda.
Įpročiai:
Savarankiškumas. Toliau dirbame su mažesnėmis ar didesnėmis pastangomis, tiesiog pagal situaciją.
Gamta:
Taip jau nutiko, kad susipažinome su senos apleistos sodybos, esančios kaiminystėje, šeimininku. Ta proga nutarėme nueiti ir pažiūrėti, kas tai per sodyba. Ir nors pakeliui atgal mus užklupo netikėta liūtis, grįžome pilni įspūdžių – sena troba skendo svyrančiose serbentų ir aviečių šakose, hortenzijų ir žieminių jurginų krūmuose, piliarožių ir kitų benykstančių gėlyno atributų likučiuose. Šone liūdėjo begriūvanti viralinė, už kurios vešėjo žolėmis apėjęs senų obelų sodas, beišeinant akį rėžė ne itin patraukliai šalia kelio išverstos statybinės šiukšlės ir ne itin dailių kontūrų kūdra.
Kita vertus, vaikai ir kitą dieną prašė darsyk ten nueiti, o kad jau šeimininkas buvo leidęs, tai grįžome pilnomis rankomis čiobrelių, hortenzijų žiedų, kibirėliu raudonųjų serbentų. Dar kitą dieną ten vaikai vėl vedė netikėtai užsukusius svečius, o darsyk užklupęs lietus suginė mus į trobesio prieangį, kuris, vaikų atradimu, tebuvo „užrakintas” nedidele vielute. Buvo smagu stebėti tiek Liutaurą, tiek Magdę vis netikėtai įvardijant pastebėtus augalus: „O, mamyte, žiūrėk, avietė, o, ąžuolas, o, matai, čiobreliai...” Arba bemąstančius, ar vienoks ar kitoks debesis atneš lietų ar ne?...
Išvykos:
Kadangi savaitė buvo gausi svečių, ten, kur buvom planavę nukakti, nuvykti nepavyko. Tačiau tai su kaupu kompensavo pasivaikščiojimai iki jau minėtos senos sodybos bei sekmadienio išvyka į Kernavės gyvosios archeologijos dienas. Čia matėm ir škudžių aveles, ir įvairių gyvūnėlių kailius, ir verdamą smalą, ir viduramžių riterių kovas, ir – svarbiausia – dumples... Liutaurui tai buvo nuostabus atradimas, sakė, kad ir jam būtinai tokių reikia... :D
Taip pat bandėm grot skudučiais (Liutaurui visai neblogai pavyko), stebėjom, kaip kala monetas, pina juostas, minko ruginę duoną, skobia luotą, leidomės žemyn piliakalniais prie senosios kulgrindos vietos (Liutauras pakeliui vėl atpažino ąžuolus ir išskyrė juos iš kitų medžių).
– Mamyte, žiūrėk, bulvės!
– Tikrai taip, čia bulvės – patvirtinau. O daržo šeimininkė, nugirdusi šį mūsų pokalbį, atskubėjo iš paskos su šviežiai nuskintu agurku ir tiesdama šį mano bernužėliui, retoriškai užklausė:
– Kur čia tas vaikas, kuris pažįsta bulves? :)
Taip smagiai baigėsi mūsų išvyka į Kernavę.
Žaidimai:
Vaikai buvo užsiėmę sau įprasta veikla: šokinėjo ant batuto, padėjo tėveliui prie statybų, kur tuo pačiu laipiojo kopėčiomis, siūbavo svambalą, iš lentos padarytomis ale supynėmis žaidė katapultą (buvau nustebinta, kad Liutauras žino šį žodį), degė laužą ir pan.
Rankdarbiai:
Smulkioji motorika liko kiek nuošalėje, apart to, kad kaimynui Ryčiui atidavus nemenką Lego kolekciją, lietingomis valandomis vaikai meistravo įvairius dalykus, žaidė jais, vėl ardė ir t.t.
Literatūra:
Taip jau nutiko, kad ši sritis šią savaitę buvo apleista. Nuvažiavę vidury savaitės į biblioteką, grįžome su skurdoku pasirinkimu, nors pradžioje taip ir neatrodė. Tad neturėjome kažkokių „užkabinančių” skaitinių, kuriuos būtume norėję tuojau pat skaityti.
Dailyraštis:
Savaitės pradžioje nutariau pradėti prie progos pažindinti vaikus su mažosiomis raidėmis. Ant lapo nupiešiau „a“, kurią aplipinome pistacijų kevalais, buvusiais po ranka...
Kadangi Liutauras buvo gavęs nuo draugės Emilijos laišką, norėjau, kad jis į jį atsakytų. Deja, keletą dienų neradau būdo Liutaurą motyvuoti, nes vos pabandęs kopijuoti mudviejų sugalvotą laiško tekstą, tuojau susinervidavo ir mesdavo viską šalin. Galiausiai nusprendžiau nekankinti jo jam dar neįkandamu uždaviniu – nukopijuoti raides į vieną eilutę. Paėmiau ir parašiau laišką pieštuku, kurį jam beliko apvedžioti. Pradžioje irgi tarsi nenorėjo to daryti, bet kai pasakiau, kad neprivalo parašyti visko iš karto ir kad gali parašyti vos po vieną žodį per dieną, grįžęs iš susitikimo žaidimo aikštelėje su Emilija, visgi susigundė pabandyti. Pamatęs, kad raidės paklūsta jo rankai, po pirmo žodžio nesustojo, prašė leisti prašyti dar ir dar vieną, taip užbaigdamas visą laišką... Buvo smagu matyti visą užduotį įveikusio vaiko švytintį veidą :)
Matematika:
Toliau tęsiame matematiką praktikoje. Tam gerai pasitarnauja įvairios situacijos su šeimos asmenų skaičiavimu, žirnių dalybomis, bandymu suskaičiuoti, kiek žmonių telpa automobilyje, kiek reikia lėkščių pietums ar įrankių ir pan. Neįsitempiam kol kas šiuo klausimu.
Dailė, muzika ir poezija laukia geresnių laikų. Vasara nespėja talpinti visko tiek daug. Tad pliekame viską savieigai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą