3-oji savaitė. Sėklos. Čepkelių raistas.

Biblija: 
Tęsiame Biblijos citatų mokymąsi iš kortelių. Liutauras kartoja antrą pusę Rom 12:21. Nežinau, ar pradžios neįsimena, ar tiesiog nenori sakyti. Domisi, kas parašyta kitose kortelėse, bet daugiau šiaip, iš smalsumo, nes dėmesį sunkiai nulaiko klausydamas iki galo. 

Įpročiai:  
Savarankiškumas. Stengiuosi nesikišti ten, kur patys gali puikiai tai pa(si)daryti – apsirengti, nusiprausti, susitvarkyti. 

Gamta/išvykos: 
Savaitės pradžioje pažindinomės su sėklomis. Kokio įvairaus dydžio jos būna – pradedant petunijos vos įžiūrimais grūdeliais, einant prie žirnių, pupelių, saulėgrąžų, gilių, kaštonų, avokado. Darėm eksperimentą – susodinom visas šias sėklas į indelius, stebim, kas pirma sudygs. Saulėgrąžos – be konkurencijos. Pačios pirmos iškėlė galvas. 

Vis nesiseka mums su tais vikšreliais ir drugeliais… Jau kelintas vikšrelis pabėga. Šį kartą kaltininkas – vėjas, apvetęs mūsų kibirėlį su augintiniu… 

Savaitės viduryje aplankėme Čepkelių raistą. Ir nors oras pasitaikė ne itin malonus, – potarpiais linojo – tačiau buvo smagu. Liutauras čiupinėjo samanas, klausinėjo, kas tai per vienas ar kitas augalas, noriai lipo į apžvalgos bokštelį (sakydamas, kad tai – jo namelis), Magdei patiko rinkti ir valgyti mėlynes, susipažinome su retais augalais – saulašare, elnine kerpena, kiminais ir kt., matėme žydinčias spanguoles, uodėme nepakartojamą pelkės aromatą. 

Paskui aplankėme gatvinį Zervynų kaimą, kuris šiuo metu intensyviai renovuojamas – keičiamos senų pastatų konstrukcijos, stogai. Iš čia pasukome Ūlos akies link. Tai pats gražiausias šaltinėlis, kurį yra tekę matyti. Ragavome jo vandens, žiūrėjome, kaip kunkuliuoja jo versmė, kur toliau keliauja vanduo… 

Penktadienį Pūstalaukyje mus užklupo didžiulė audra – pietų vėjas lenkė prie žemės šakas, lietus pylė kaip iš atdarų dangaus vartų, tad buvo gera proga pakalbėti su vaikais apie tai, kuo skiriasi vėjas nuo vėtros, audros, uragano ir tornado, kodėl žaibuoja, griaudžia, kodėl pirma pamatome žaibą, o tik paskui išgirstame griaustinį, kaip suskaičiuoti, ar toli griaudžia. 

Prie kaimyno kūdros radome vėtros išverstą didžiulį seną beržą – buvo puikus pavyzdys, ką gali stichija. Kitą dieną nuėję radome dar vieną medį išverstą, o anajame išverstame berže pastebėjome buvusį paukščio lizdelį, kuriame vis dar buvo penki maždaug 1,5 cm balsvi su rusvais taškeliais kiaušinukai. 

Praūžus lietui, vaikai bėgo taškytis balose. Iš ryto, galvojau, bus puikus metas su vaikas leisti balose laivelius, tačiau visą nakį siautusi vėtra išdžiovino jas visas lig vienos, tad taip ir likome nieko nepešę. Atsigriebti teko kitądien prileidus baseinėlį vandens ir ten paleidus įvairius putplasčio, medžio tošies, kitus medžio gabalėlius, įtaisius jiems bures. Ir nors ilgai su tais laiveliais vaikai nežaidė, bet užtat baseinėlyje likęs vanduo buvo naudingai panaudotas – Saulius (kaimynų berniukas, 8 m.) parodė Liutaurui, kaip sukant kibirėlį su vandeniu, pastarasis neišsilaisto, tai paskui kokią gerą valandą jiedu ten laistė, sukiojo tuos kibirėlius visaip kaip, linksminosi visi šlapi. 

Pievose užderėjo žemuogės. Rytais vaikai lekia su puodeliais rinkti jų, paskui dalinasi, valgo.
  

Žaidimai: 
Pasikabinome seną padangą vietoj supynių. Nors ne per daug entuziastingai jas vaikai tyrinėjo, bet vis kas naujo. Liutaurui labai patiko vieną vakarą padūkti traukant jį su mašinėle su nuo kalniuko. Magdei kol kas trūksta vairavimo įgūdžių, tad jos šis žaidimas neįtraukė… Šeštadienio rytą Darius ir kaimynas Tadas išsivežė visus vaikus į Sudervę, pažaisti žaidimų aikštelėje. Grįžę vaikai pasakojo įspūdžius, kaip laipiojo, suposi, mėtėsi kamuoliu. Pakeliui sustojo rugių lauke priskinti rugiagėlių ir aguonų. 

Rankdarbiai: 
Bandėme iš laikraštinių vytelių pinti indelį. Dugną padarėme, tam kartui taip ir liko. Kitą kartą pabaigsime. 

Literatūra: 
Iš bibliotekos pasiėmėme naujų knygelių. Savaitės mėgstamiausia – jau kažkada turėta Ayano Imai „Batuotas katinas“ , Richard Scarry „Skaičiuokime su kirmėliuku“ (Magdė), taip pat garsų knygelė „Linksmosios rungtynės“. Dar viena pasiimta knygelė – „Linksmosios žvėrelių istorijos vaikams“  (Leidykla „Vaiga“, 2014 m.) – kol kas nepasiekė dėmesio lauko, gal kada vėliau. 

Dailyraštis: 
Liutauras šią savaitę visai nenorėjo nieko nei vedžioti, nei kitų užduočių daryti. Nusprendžiau nespausti ir neatmušti apskritai noro tai daryti. Paliekame kitai savaitei. 

Matematika: 
Liutauras netikėtai atėjęs man vieną dieną sako:  
– Mamyte, du ir du bus keturi? 
– Taip, du plius du yra keturi – atsakau nustebusi. 
– O vienas ir vienas – du… – Dar priduria mano matematikas ir išbėga į lauką toliau žaisti. 
Porą dienų mėtėme ryte kauliukus ir skaičiavome, kiek kur taškelių, kiek bus juos visus kartu sudėjus. 

Dailė: 
Susipažinę su sėklomis, piešėme jas – kokios jos formos, spalvos?.. Liutauras piešė žirnį, Magdė – saulėgrąžą. 

Žemuogių meto proga žiūrėjom, kaip atrodo visas žemuogės krūmelis – uoga su mažomis sėklytėmis, kuri prisitvirtinusi prie lapelių, kurie savo ruožtu kaba ant palinkusio stiebelio, o jis, kartu su kitais tokiais stiebeliais susitinka prie šaknelės. Bandėme piešti žemuoges. Kas pieštukais, kas flomasteriais. 

Muzika/poezija – vis dar neatrasta žemė…